Jei šeima turi du vaikus, ir dirba tik vienas iš tėvų, jo ir darbdavio sumokami mokesčiai pernai sudarė 35,3 procento atlyginimo. Išsivysčiusių šalių vidurkis – 26,1 procento. Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje mokesčių našta šeimai tesiekia 10 procentų, dar mažiau – Šveicarijoje, čia mokesčių našta vos 9 proc., rodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenys.
Mokesčių reformos metu Vyriausybei siūlo socialinio draudimo įmokas šiek tiek sumažinti – 2 procentiniais punktais. Tačiau Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas jau išreiškė pasipiktinimą, kad jis su dalimi frakcijos narių tikrai nepalaikys siūlymo 2 proc. mažinti „Sodros“ mokestį.
Ekonomistai teigia priešingai – tarifų mažinimas galėtų lemti netgi didesnį mokesčių surinkimą, o gyventojai būtų skatinami likti ir dirbti Lietuvoje. Problema slypi ne čia, o šešėlyje ir išimtyse.
„Tokios abejonės nepagrįstos. Ką čia ir pridurti. Visos tarptautinės institucijos Lietuvai pataria mažinti darbo jėgos apmokestinimą, ir pagrindinė darbo jėgos mokestinė našta Lietuvoje atsiranda ne dėl GPM, o būtent dėl labai didelių socialinio draudimo įmokų. Čia yra pirmas bandymas tą mokestinę naštą dirbantiesiems sumažinti“, – sako „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Vyriausybės siūlymas priartintų prie vidurkio
Netgi po 2 proc. įmokų sumažinimo Lietuva išliktų viena labiausiai darbuotojus apmokestinančių šalių pasaulyje.
Vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus „į kišenę“ įsideda 59 procentus darbo vietai skirtų pinigų – 41 proc. nukeliauja socialinio draudimo įmokoms, gyventojų pajamų mokesčiui ir kitiems išskaitymams. Tuo tarpu vidutiniškai EBPO šalys iš darbuotojo mokesčiams surenka 35,9 procentų.
Vėlgi Lietuva demonstruoja atsilikimą nuo aplinkinių valstybių – mažesni mokesčiai taikomi Estijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, taip pat emigrantų pamėgtose šalyse, tokiose kaip Airija ar Didžioji Britanija.
Vyriausybės siūloma mokesčių reforma leistų kiek pagerinti Lietuvos padėtį valstybių „turnyrinėje lentelėje“ ir Lietuva atsidurtų šalia vidurkio, vertinant vidutinio darbuotojo apmokestinimą. Tačiau šeima vis dar būtų apmokestinama labiau, nei Vakaruose, jei vaiko pinigai nebus didinami.
Žygimantas Mauricas: reikia keisti kitais mokesčiais
„Luminor“ vyriausiąjį ekonomistą Žygimantą Mauricą prajuokino 15min klausimas, kokių trūkumų turi pasiūlymas 2 proc. punktais mažinti socialinio draudimo tarifą.
„Sumažinimas yra būtinas dalykas ir vienintelis trūkumas, kad jis siūlomas per mažas, per menkas. Norint sumažinti emigraciją yra tiesiog būtina mažinti darbo jėgos apmokestinimą. Koks tikslas rinkti didelius mokesčius, jei žmonės emigruoja. Tuomet nieko negauni – visai jokių mokesčių. Per šį kampą reikia vertinti“, – rėžė ekonomistas.
Jis lygina, kad nors Vokietijoje dirbantieji apmokestinami stipriai, šeimos turi lengvatas ir tuomet dirbančiųjų apmokestinamas netgi mažesnis nei Lietuvoje.
„Šeimos Lietuvoje yra bene labiausiai nuskriaustos. Kad bent kiek ši neteisybė būtų ištaisyta ir pasiektas išsivysčiusių šalių vidurkis, vaiko pinigai turėtų būti 80 eurų vienam vaikui, o ne 30 eurų. Tai turėtų būti tarsi neigiamas mokestis šeimoms“, – sako Ž.Mauricas.
Taip pat Vokietijos, kurioje darbuotojai apmokestinami dar labiau, situacija gerokai skiriasi nuo Lietuvos.
„Vokietija turi didelius mokesčius, tačiau turi sukaupusi daug kapitalo ir darbo užmokesčiai pakankamai nemaži. Vokietija tam tikra prasme rizikuoja, bet surenka didelę mokesčių dalį iš dirbančiųjų. O Lietuva yra visiškai kitoje situacijoje. Ji neturi sukaupusi daug kapitalo, atlyginimai smarkiai skiriasi nuo Vakarų Europos ir mes turime emigracijos problemą. Išvažiuoja žmonės daugiausia dėl per mažo darbo užmokesčio. O mažas jis nemaža dalimi ir dėl darbo apmokestinimo“, – sako Ž.Mauricas.
Jis abejoja, ar mažesnis tarifas pakenktų netgi socialinio draudimo biudžetui – tikėtina, kad įmokų surinkimas gali būti netgi didesnis.
„Iššūkis yra ne biudžetas, ne skolos dydis, o besitęsianti emigracija dėl mažo darbo užmokesčio. Tai turi būti prioritetas. Kaip airiai darė 1980 metais – buvo sudėtos visos pastangos į tai, kad darbo užmokestis į rankas didėtų ir būtų mažesnės paskatos emigruoti. Kai vizija yra tokia, tikrai sumažinimas pateisinamas“, – sako Ž.Mauricas.
Jis siūlytų geriau įvesti kitus mokesčius, pavyzdžiui, nekilnojamajam turtui.
„Nors NT mokestis ir sulaukia nemažai priešiškumo ir politiškai nepopuliarus, bet dažniausiai žmonės nepuola emigruoti dėl to, kad už savo turtą turi daugiau sumokėti. Emigruoja žmonės dažniausiai todėl, kad gauna per mažas darbo pajamas“, – sako Ž.Mauricas.
Jis tikina, kad kartu su darbdavio ir darbuotojo mokesčių sujungimu, darančiu sistemą skaidresnę, biudžeto praradimai būtų menki, kadangi ir dabar biudžetas perteklinis.
„Didesni mokesčių tarifai problemos tikrai neišspręs. O ką parodė naktinė mokesčių reforma po krizės, kai Lietuva padidino tarifus – surinko mažiau mokesčių“, – sako Ž.Mauricas.
Aukšti mokesčių tarifai – surinkimas menkas
Lietuvos bankas, ir kitos institucijos nuolat atkreipia dėmesį, kad Lietuva mokesčiais surenka itin mažą dalį BVP. Lietuva mokesčiais surenka 29,9 proc. BVP, dar mažiau renka tik Airija, Rumunija ir Bulgarija. Tuo tarpu mokesčių tarifais Lietuva, atvirkščiai, – tarp pirmaujančių šalių.
„Čia yra viena pagrindinių Lietuvos problemų. Jei lyginame atskirus mokesčius, jų tarifus, tai matome, kad Lietuvoje mokesčiai nėra maži. Bet kodėl surenkama mažai mokesčių į biudžetą – tą problemą galima spręsti tik dviem būdais: mažinti šešėlinę ekonomiką ir mokesčių vengimą, ir naikinti išimtis, kurių pagalba galima legaliai nemokti mokesčių. Tai čia yra vienintelis būdas didinti pajamas į biudžetą, o ne didinti mokesčių tarifus“, – sako N.Mačiulis.
Mažą mokesčių surinkimą, anot Ž.Maurico, lemia trys priežastys, o tarp jų per mažų tarifų nėra.
„Pirma, Lietuvoje paplitę legalūs būdai susimažinti mokesčių naštą ir mūsų mokesčių sistema ganėtinai fragmentuota, panašiai kaip gyvulių ūkyje. Vienos kitos grupės išsideri mažesnius tarifus, yra įvairios išimtys, ir sklando lentelės, kad, kuo daugiau uždirba, tuo mažiau GPM tarifo sumoka. Tai reiškia, pas mus faktinis efektyvus tarifas netgi yra regresinis“, – pirmą priežastį įvardija Ž.Mauricas.
Antra priežastis – šešėlis.
„Tačiau šešėlis neatsiranda iš niekur. Kadangi darbo jėga apmokestinama santykinai smarkiau negu kitų rūšių pajamos, nėra suinteresuotumo mokėti. Pavyzdys – jei yra įmonės savininkas ir vadovas, koks dažniausiai to vadovo atlyginimas būna? Minimalus atlyginimas – čia esmių esmė“, – sako Ž.Mauricas.
Anot jo, šalyse, kurios surenka daug mokesčių, lyginant su BVP, „dažniausiai taikomas vienodas tarifas visoms pajamoms, nepriklausomai, kokiu būdu jos yra uždirbtos, įskaitant ir socialinio draudimo įmokas“.
„O Lietuvoje socialinio draudimo įmokos yra tarsi akcizas darbui. Kuo didesnė „Sodros“ įmoka, tuo labiau dirbti Lietuvoje neapsimoka, lyginant su kitų pajamų gavimu, geriau NT spekuliuoti ir panašiai“, – sako Ž.Mauricas.
Jis įžvelgia ir trečiąją priežastį – menką pasitikėjimą „Sodros“ įmokomis, kurios laikomos veikiau bausme, nei „įmoka sau“.
„Gyventojai gerovės valstybėse didžiąja dalimi mokesčių mokėjimą suvokia kaip mokėjimą sau. Susitarta dėl principų, pvz., kas daugiau uždirba, moka daugiau, kas mažiau uždirba – mažiau. Bet tai yra mokėjimas sau. Už tuos pinigus tiesiami keliai, vaikai gali eiti į mokyklą, sumokamos pensijos, nes valstybė tą daro efektyviau. O Lietuvoje mąstymas dar toks, kad moki ne sau, tai irgi skatina šešėlį“, – apgailestauja ekonomistas.
