Tokius eksportuojančių Lietuvos įmonių tyrimo rezultatus pristato Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventė Jurgita Butkevičienė. Ūkio ministerijos organizuotame magistro baigiamųjų darbų konkurse jai atiteko pirmoji vieta už antrepreneriškos orientacijos poveikio Lietuvos įmonių eksportui tyrimą.
Apklaususi daugiau nei 100 eksportuojančių Lietuvos įmonių ir apibendrinusi eksporto plėtros kliūtis, J. Butkevičienė kelia Lietuvos įmonių inovatyvumo bei valstybės ir ekonominio atstovavimo institucijų darbo kokybės klausimus.
– Visuotinai priimtina nuostata, kad inovatyvioms įmonėms lengviau konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Kokį Lietuvos įmonių inovatyvumo lygį atskleidė atliktas tyrimas? – paklausėme J. Butkevičienės.
– Surinkti duomenys rodo, kad Lietuvos įmonės labiau linkusios inovuoti gamybos metodus ir tobulinti vidinius procesus nei kurti ir įvedinėti į rinką naujus produktus. Iš dalies tai galima aiškinti tuo, kad tik trečdalis eksportuojamų produktų yra galutinio vartojimo prekės, t. y., daugiau nei pusė Lietuvos eksportuojamų gaminių yra tarpinio vartojimo produktai, neretai gaminami pagal užsienio užsakovų reikalavimus.
Didesnis įmonių inovatyvumas paprastai sietinas su didesne rizikos tolerancija. Eksportuojančiose Lietuvos įmonėse, kaip rodo tyrimas, rizikos toleravimas nėra labai stiprus. Įmonių atstovai supranta, kad būtini drąsūs ir plataus masto sprendimai siekiant konkuruoti tarptautiniu mastu, tačiau pasisako už pasvertą riziką ir nėra linkę imtis didelės rizikos projektų.
– Kaip įmonės vertina savo potencialą plėsti eksportą?
– Dauguma tyrime dalyvavusių organizacijų teigia, kad savo įmonėse pasigenda stiprių rinkodaros specialistų ir kvalifikuoto eksporto personalo. Įmonės gan gerai vertina turimą technologinę bazę ir partnerių tinklą, tačiau nurodo, kad trūksta kompetencijų bei išteklių prekės ženklų kūrimui ir rinkodaros veikloms užsienio rinkose.
Manau, eksporto personalo trūkumą iš dalies galėtų kompensuoti eksporto vadovų ugdymo ir eksporto kompetencijų vystymo programos. Praverstų ir institucinė parama tokių kompetencijų ugdymui.
Finansiniai eksporto skatinimo instrumentai išlieka svarbia eksporto apimčių didinimo paskata. Tai ir eksporto draudimas, parama dalyvavimui parodose, eksporto kontaktų tinklo plėtrai, naujų produktų įvedimui ir kitiems rinkodaros veiksmams užsienio rinkose.
– Svarbiu eksporto ekosistemos veiksniu įvardijote institucinę paramą. Ar Lietuvos įmones tenkina gaunama pagalba?
– Tyrimo rezultatai rodo, kad verslo skatinimo bei ekonominio atstovavimo institucijų darbą įmonės vertina gerokai prasčiau nei savo vidinį potencialą – sukauptas kompetencijas, įdiegtas technologijas ar turimus verslo ryšius. Apklausoje dalyvavusių vadovų manymu, Lietuvoje stokojama aiškios eksporto skatinimo politikos ir suprantamų priemonių, valstybinių bei verslą skatinančių institucijų darbo koordinavimo.
Vyraujanti nuotaika – ES paramos teikimas yra komplikuotas bei kuriantis didelę administracinę naštą. Kuo daugiau laiko ir išteklių verslas turi skirti paramos administravimui, tuo mažiau dėmesio gali skirti inovacijoms, naujų rinkų paieškai ir naujų galimybių realizavimui.
Verslas pasigenda ir aktyvesnio eksporto rinkose dirbančių komercijos atašė bei ekonomiką kuruojančių diplomatų įsitraukimo. Kai kurios Lietuvos įmonės eksporto kliūtimis vardijo tokias problemas kaip „silpnas“, „atsainus“, „arogantiškas“, net „nuviliantis“ komercijos atašė darbas ir biurokratija, kurianti „papildomus kaštus verslui“.
Tyrimas parodė, kad eksportuojančios įmonės pasigenda ekonominio atstovavimo institucijų pateikiamų kokybiškų analizių apie eksporto rinkas. Verslas tikisi tendencijų ir įžvalgų užsienio rinkose pastebėjimo ir perteikimo verslui, analitinės informacijos ir verslo sąlygų užsienio rinkose išaiškinimo, pagalbos ieškant tikslinių kontaktų bei eksporto žinių gilinimo galimybių.
