Tad augti galima buvo ne procentais, o kartais. Ypač dideli iššūkiai teko mūsų įmonėms. 2021-aisiais verslininkams teko žongliruoti degančiais kamuoliais, didinant greitį posūkiuose ir nuolat atsiremiant į sienas, lubas ir grindis. Ribomis pradžioje tapo sutrikę tiekimai, paskui – augančios išteklių kainos ir dirbančiųjų stoka. Galiausiai, karšti kamuoliai kai kuriems virto kinietiškais dangaus žibintais.
Nuspėti nenuspėjamą ateitį
Greita reakcija į besikeičiančias aplinkybes ir rinką yra verslo veikimo kredo. Pagal ekonomikos dėsningumus visų augančių išteklių kainų pagrįstumą galų gale lems galutinių vartotojų patiriama nauda. Būtent, ne gamybos kaštai, ne sunaudotos darbo valandos, o tai, kaip vartotojas vertina galutinio produkto naudą. Vartotojai – tai mes visi, mūsų poreikiai, lūkesčiai. Todėl verslininko pašaukimas – taip sujungti ribotus išteklius, kad šie kuo geriau pasitarnautų mums visiems, kaip vartotojams. Juk niekas nemoka už produktus vien todėl, kad juos pagaminti kainavo brangiai. Šia paslėpta tiesa 2021-aisiais galima buvo ne kartą įsitikinti.
Verslininkams teko nuolat spėti ateitį, kuri dar yra paslėpta, ir daryti greitus sprendimus apie išteklių panaudojimą šiandien.
Jeigu vienas ypatingas komponentas, pavyzdžiui, lustas, gali išgelbėti konvejerį nuo prastovos, verslininkas sutinka už jį mokėti visai nepriklausomai nuo lusto pagaminimo kaštų. Norėdamas išvengti ilgos ir neapibrėžtos jūrų konteinerio kelionės, verslininkas sutinka mokėti už skubų komponentų pristatymą lėktuvu, nors kaštų prasme tai gali atrodyti beprotybe.
Matydamas, kad žaliavos ima strigti ir brangti, o be jų neįmanoma tęsti gamybos, žmogus ima kaupti žaliavų atsargas.
Ar galutinis vartotojas apmokės konkrečios žaliavos ir logistikos pabrangimą, paaiškės tik rytoj. O veikti reikia dabar. Spręsti, mokėti už brangstančią energiją, išteklius ar verčiau stabdyti gamybą ir laukti geresnių laikų, reikia dabar. Kai naudojama pusantro tūkstančio žaliavų ir gamybos komponentų – verslininkui tenka nuolat sverti, ar apsimoka kiekviena kaina, ar kaštai pateisinami. Reikia nuolat spręsti kiekvienos deficitinės detalės pristatymo reikalus ir, kur tik įmanoma, ieškoti pakaitalų – medžiagų, technologijų, logistikos grandinių. Kai kurie pakaitalai pasiteisins, kiti – ne. Tokia šiandien yra kiekvieno verslo žmogaus realybė.
Atsarga gėdos nedaro
Matydamas, kad žaliavos ima strigti ir brangti, o be jų neįmanoma tęsti gamybos, žmogus ima kaupti žaliavų atsargas. Tai labai natūralus elgesys – žmogus reaguoja į pokytį. Daug reaguojančių, veikiančių žmonių – ir žaliava ima brangti dar sparčiau ir tampa dar labiau deficinte. Jeigu ji sudaro vieną tūkstantąją produkto dalį, apsimoka mokėti už žaliavą daug brangiau, kad tik turėtum kaip tęsti gamybą.
Visgi ne vienai įmonei teko priimti skausmingą sprendimą, kad laikas nutraukti gamybą arba ieškoti pakaitalų. Suaktyvėjo investicijos į pakaitalų radimą, bet tokie procesai trunka laike, o veikti reikia šiandien. Įmonėse atsirado ir naujų dilemų – kam iš partnerių toliau tiekti produkciją, o kam – nutraukti. Juk beveik kiekviena įmonė yra kažkieno tiekėja. Įmonei, kaip tiekėjai, yra iššūkis pasirinkti – laikytis lojalumo politikos ir tiekti savo gaminius tiems, kurie pirko juos daugelį metų, ar rinktis naujus partnerius, kurių staiga stovi pilnas kiemas.
Čia nėra lengvo sprendimo: jeigu gamintojo kaštuose staigiai brangstanti žaliava sudaro didelę dalį, gali būti taip, kad galutinis vartotojas nepatvirtins brangimo, galutinė produkcija nebus perkama, vadinasi, visų gamybos grandžių dalyvių lauks lūžiai, pokyčiai, o gal ir bankrotas. Tad pasirinkti, kam tiekti ir kam – ne, kuri partnerystė leis visai grandinei išlikti, o kuri – ne, nėra lengva. Galutinio produkto kainos elastingumas tapo kaip niekad priklausantis nuo daugelio veiksnių, tarp jų ir nuo pinigų politikos.
Galutinio produkto kainos elastingumas tapo kaip niekad priklausantis nuo daugelio veiksnių, tarp jų ir nuo pinigų politikos.
Pamirštoji infliacija
Apie infliaciją šiais metais sužinojome ne iš laikraščių – pirmieji Europoje sutikome augančių kainų bangą. Oficialūs infliacijos aiškinimai apsiriboja sutrikdytomis logistikos grandinėmis, energetikos krize ir visuotinai išaugusia visa ko paklausa. Kažkodėl pamirštama paminėti vieną esminių, visais laikais infliaciją lemiančių veiksnių – pinigų politiką.
Europos centrinis bankas (ECB) nuo pandemijos pradžios padidino pinigų bazę beveik dvigubai ir tuo pat metu tikėjosi, kad infliacija sieks 2 proc. Pinigų masė išaugo 25 proc. Kitų šalių centriniai bankai taip pat dosniai leido naujus pinigus. Nuolat girdėjome, kad pastaraisiais dešimtmečiais pavyko spausdinti pinigus, nesukeliant pastebimo kainų augimo. Nenuostabu, kad daugelis žmonių įtikėjo, jog jau rastas stebuklingas būdas atsakyti į pandemiją ir į kitas grėsmes.
Priešingai ECB planams, infliacija euro zonoje dar metams nepasibaigus pasiekė 4,9 proc. Lietuva aplenkė euro zonos valstybes su 9,3 proc. infliacija, o preliminariais duomenimis metinė infliacija gruodį bus jau dviženklė – 10,7 proc.. ECB išleisti pinigai laipsniškai užkūrė didėjančią paklausą, daugelio žaliavinių produktų stoką ir padėjo pūsti kainas aukštyn. Laikinų tiekimo sutrikimų ir sumažėjusios prekių ir žaliavų pasiūlos fone didėjanti pinigų pasiūla užsuko augančią visa ko paklausą.
Tad giluminis infliacijos šaltinis – visų pasaulio centrinių bankų vykdyta pinigų emisija. Pinigų gausa iššaukė masinį išteklių stygių. Bandymas suversti visą kaltę dėl infliacijos žaliavoms, verslams ir logistikos grandinėms klaidina visuomenę ir neleidžia surasti tinkamų sprendimų. Pavyzdžiui, būsto kainų brangimą Lietuvoje žadama pažaboti nekilnojamo turto mokesčiu. Tačiau joks mokestis nepadės, jeigu pinigų masė bus toliau didinama ir žmonės neteks pasitikėjimo pinigais. Kai pasitikėjimo nėra, visi skuba paversti santaupas tvariomis prekėmis ar turtu. Beje, būsto kainų augimas – 22 proc. tiksliai atkartoja pinigų masės augimo statistiką – 25 proc.
Pamažu, žmonėms teko atrasti (ar prisiminti), kad turtas ir tos prekės, kurios gali tarnauti pinigų pakaitalu, praktiškai neturi brangimo ribų. Jų brangimas tiesiog parodo krentantį pasitikėjimą pinigais. Įmonės buvo pastūmėtos mokėti bet kokią kainą už reikalingus išteklius, kad tik jų gautų ir apsisaugotų nuo prastovos. Tačiau šios lenktynės priartino daugelį prie labai pavojingos kaštų brangimo ribos. Šių lenktynių rezultatai pasimatys tik kitais metais.
Pinigų prispausdinti valdžia gali greitai. Ir akcijų kursas gali akimirksniu pakilti, reaguodamas į užtvindžiusią pinigų masę. Per metus 500 didžiausių JAV įmonių indekso vertė paaugo 28 proc. Tačiau ištekliams išgauti ir daiktams pagaminti reikia laiko, o tam reikia naujų gamybinių pajėgumų. O šiems sukurti irgi reikia laiko. Pagaliau, viskam reikia darbo rankų. Štai kodėl jų ėmė masiškai trūkti ir Lietuvoje, ir svetur.
Pagaliau, viskam reikia darbo rankų.
Kai stokojama darbo rankų
Analizuojant atlyginimų dinamiką ES mes galime nudžiugti – Lietuva pirmauja ir čia. Su įspūdingu 12 proc. augimu. Tačiau prisiminus, kad visus metus Lietuvos įmonės meldė išspręsti dirbančiųjų žmonių trūkumą, prašė nuimti dirbtines kliūtis legaliai dirbančių žmonių imigracijai iš trečiųjų šalių, galima padaryti išvadą, kodėl atlyginimai augo taip sparčiai. Juos augino aštrus darbo jėgos trūkumas. Nors atlyginimai ir augo,
žmonių stygius išliko – žmonės migravo į tas įmones, kurios pajėgė mokėti daugiau, tačiau kažkas vis vieną liko „ant ledo“. Dažniausiai „ant ledo“ liko smulki ir vidutinė įmonė mažame miestelyje.
Darbuotojai iš čia pervažiavo į didesnį miestą, į pajėgesnę įmonę ir į užsienį. Tad miestelis tuštėjo. Nukentėjo ir viešasis sektorius – kaip niekad anksčiau, Lietuvoje trūksta socialinių darbuotojų, slaugytojų, mokytojų. Tai sustiprina viltį, kad legalios migracijos įgalinimas taps aktualus ne tik privačiam, bet ir viešajam sektoriui. Ir reikalai pajudės.
O šiais metais verslininkams ir įmonių personalo specialistams teko žongliruoti ne tik degančiais tiekimų bei pardavimų kamuoliais, bet ir spręsti greitai iš įmonės į kitą įmonę migruojančių darbuotojų klausimus. Dėl pandemijos reikėjo nuolat dėliotis, kuo pakeisti susirgusius ar izoliuotus darbuotojus, kaip organizuoti pamainų darbą, kad žmonės turėtų kuo mažiau kontaktų ir vienam susirgus, nebūtų sustabdytas ištiso cecho darbas. Kai užsakymų kiekis leistų įmonei dirbti trimis pamainomis, personalo vadovams teko su skausmu pripažinti, kad sunkiai gali užtikrinti vienos pamainos darbą. Kai kiekvienas papildomas užsakymas galėjo didinti įmonės ir valstybės gerovę, teko balanasuoti, kad sugebėtum bent jau įvykdyti seniau prisiimtus įsipareigojimus. Tai lėmė didžiules įtampas ir vadovams, ir dirbantiesiems.
Dirbtinai ribojant dirbančiųjų iš trečiųjų šalių atvykimą, atlyginimai Lietuvoje pakilo labiausiai Europoje. Tačiau ekonomikos fenomenai susiję nepajudinamais ryšiais. Tad ir kainos Lietuvoje šovė labiausiai Europoje.
Karantino žaizda
Prie infliacijos prisidėti galėjo ir karantinas. Lietuvoje jis buvo vienas ilgiausių pasaulyje, ir lėmė didžiulį perskirstymą. Žmonėms, kurių nuosavybės teisės buvo suvaržytos ir jie negalėjo dirbti ir užsidirbti, nebuvo teisingai ir proporcingai atlyginta. ES lėšos nepasiekė jų greitai ir besąlygiškai, kaip kad būtų privalu teisinėje valstybėje. Tai lėmė šių žmonių nuskurdinimą. O tuo pat metu dirbantys žmonės dėl karantino negalėjo išleisti uždirbtų pinigų kaip įprastai, išaugo santaupos, ir tai prisidėjo prie popandeminio kainų augimo. Ne paslaptis, kad dalis žmonių gavo atlyginimus, nors ir nelabai dirbo. O kiti dirbo nenormaliai daug, pvz., medikai, policininkai, o gavo tik šiek tiek daugiau. Šis teisingumą paminęs perskirstymas liks kaip 2021 m. žaizda.
Kadangi vis garsiau kalbama apie galimą naują karantiną, verta panagrinėti karantino ir infliacijos tarpusavio sąryšį. Infliacija visuomet reiškia reikšmingą perskirstymą. Labiausiai laimi iš infliacijos tie, kurie gauna „karštus“ pinigus pirmi. O Lietuva buvo labai lėta, skirstydama Europos Sąjungos pandeminę paramą (tuos infliacinius pinigus), valdininkai ilgai nagrinėjo kriterijus, kam duoti, ir kam neduoti, o tie, kurių „vertumą“ svarstė, tuo metu turėjo greitai priiminėti sprendimus, nuo kurių priklausė daugelio žmonių likimas. Tuo metu, kai Vokietijos įmonės be jokių prašymų ir pagrindimų per tris dienas gavo į savo sąskaitą kompensacijas, mūsų politikai ir valdininkai gaišo laiką kriterijams ir deryboms, pinigai nuvertėjo, o įmonės laukė.
Numatyti daugiau žingsnių į priekį
Tai tik nedidelė dalis naštų, kurias teko nešti ekonomikoje veikiantiems žmonėms, kad šiuos metus užbaigtume, sukūrę tiek daug taip visiems reikalingos gerovės. Ir visgi metai, kurie galėjo įeiti į istoriją kaip vieni sėkmingiausių, užbaigiami su nerimu ir neapibrėžtumu. Kai Lietuvoje vyko Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ m. scenarijų aptarimas, pasirodėme nepajėgūs numatyti kelių mėnesių vyriausybės sprendimų padarinių. Tad karšti kamuoliai, kuriais žongliravo mūsų įmonių vadovai ir profesionalai visus metus, jų pabaigoje neretam virto liepsnojančiais kinietiškais žibintais. Jie atrodo gražiai, kai plaukia tolimu dangumi, bet kai bandai laikyti rankose, degina.
