Dar svarbesnis, bet mažiau pažįstamas finansinio raštingumo aspektas leidžia suprasti, kodėl bankams kliūna dėl jų pelnų, pienininkai reikalauja didesnių supirkimo kainų, o daugelis dalykų toliau brangsta, nors infliacijos rodiklis gerėja.
Kaštai – aiškūs, pelnas – migloje
Ką byloja pastaraisiais mėnesiais sukeltas domėjimasis svetimais pelnais ir kainų pagrįstumu? Ar ne per greitai mes laisvoje Lietuvoje patikėjome naratyvu, kad „kainas būtinai turi pagrįsti kaštai“, o kainų dinamika turi ištikimai sekti įmonės kaštų pokytį? Juk toks požiūris neturi nieko bendra su laisva ekonomika, už jo slypi sovietinio ūkio paveldas – kai kainos būdavo skaičiuojamos būtent kaštų metodu, pridedant ministerijos ar Gosplano „nuleistą“ rentabilumo (kitaip tariant, pelningumo) normatyvą.
Dinamiškoje rinkos ekonomikoje pelno negali „įskaičiuoti“ – jis gaunamas arba negaunamas metų pabaigoje, kaip visos įmonės (ar banko) veiklos rezultatas.
Gali kiek nori didinti kainas, bet nepardavęs produkcijos, patirsi nuostolius. Metai – kaip kalneliai: vieną produkciją parduosi sėkmingai, kitą – nuostolingai, trečia įstrigs konteineryje tolimoje jūroje. Ne ką lengviau ir su žaliavų pirkimu, čia taip pat negali „įkalkuliuoti“ sėkmės. Įmonės stengiasi pirkti pigiau, bet dažnai svarbiau už kainą yra ilgalaikis ir patikimas tiekėjas. Kartais tenka pirkti žaliavą ar detalę nepaisant kainos šuolių – tam, kad įmonės veikla nesustotų ir netektų mokėti baudų už laiku nepatiektą produkciją. Klausimą, ar toks sprendimas lems galutinį pliusą ar minusą, metų eigoje dengia neapibrėžtumo migla. Tačiau veikti reikia.
Ir bet kurią akimirką į galutinius rezultatus gali pasikėsinti daugybė atsitiktinių veiksnių, dėl kurių laukiamas pelnas gali pavirsti nuostoliu. Pavyzdžiui, reguliuotojas ateina tikrinti, sustabdo veiklą, vadovui tenka leisti dienas teikiant deklaracijų taisymus ir jis nesuvaldo vidinių rizikų. Išeina reikšmingas darbuotojas, sugriūna departamento veikla – yra tūkstantis veiksnių, kuriuos vadovui reikia valdyti ir nuolat turėti galvoje, kad teigiamas visuminis rezultatas būtų pasiektas. O kol kas, kovo viduryje, kiekvienoje mažoje atkarpoje visi įmonės darbuotojai stengiasi maksimizuoti pajamas ir minimizuoti kaštus.
Tad pirma finansinio raštingumo pakopa – pelnas gimsta kaip apdovanojimas už daugybės veiksnių sinergiją ilgoje distancijoje. Jis neįskaičiuojamas į kainą mechaniniu, paprastuoju būdu.
Tad pirma finansinio raštingumo pakopa – pelnas gimsta kaip apdovanojimas už daugybės veiksnių sinergiją ilgoje distancijoje.
Ši taisyklė galioja ir bankams, kurių veikla įsivaizduojama kaip banalus skirtumo tarp išmokamų ir gaunamų palūkanų gavimas. Tačiau juk bankams reikia valdyti daugybę rizikų, pažinti kiekvieną sektorių, kiekvienos aptarnaujamos įmonės perspektyvas.
Bankų teikiamų paslaugų sąrašas yra kur kas sudėtingesnis ir kompleksiškesnis negu įsivaizduojamas „skolink-ir-skolinkis“. Lietuvos pramonė neatsiejama nuo eksporto ir importo, o tam reikia teikti paslaugas, kur kreditavimas susipina su valiutos rizikų valdymu, draudimas – su ateities rinkų instrumentais, o kur dar garantijų teikimas šiuolaikiniame išvestinių indeksų pasaulyje.
Viskas – be galo kompleksiška. Kiekvienoje operacijoje reikia stengtis uždirbti pakankamai, kad ir patyrus nesėkmę kitoje, tai nepakenktų banko stabilumui. Uždirbtas pelnas paaiškėja tik metams pasibaigus ir suformavus atidėjinius, leidžiančius valdyti prisiimtas rizikas.
Mus siejantis ryšys kainomis
Antra finansinio raštingumo pakopa – suvokimas, kad tai, kas vienam yra kaina, kitam yra kaštai. Kas vienam yra pajamos, tas kitam yra išlaidos. Mes visi esame susiję daugybe sutartinių saitų, kurių bendras vardiklis – kaina. Visi norime pirkti kuo pigiau, o parduoti – kuo brangiau.
Suvokę šį pamatinį žmogaus ekonominio veikimo principą, galime nukreipti jautrumą godumui teisinga linkme – tai yra sau. Kiek godus esu, norėdamas gauti kuo daugiau ar nustatydamas aukštesnę kainą ir kiek godus esu, norėdamas pirkti kuo pigiau, išleisti kuo mažiau. Neįprasta? Tokios tobulėjimo pratybos yra viso gyvenimo uždavinys ir nuotykis.
Ir jeigu pasakysite, kad pirkti pigiau ir parduoti brangiau mus priverčia ne godumas, o elementari savirūpa, būtinumas sudurti galą su galu, tą pačią akimirką gali aplankyti nušvitimas, kad lygiai taip elgiasi ir kitas žmogus. Nesvarbu, ar jo mastelis yra tūkstantis, ar milijonas. Bet kuris, atsainiai žiūrintis į šį principą, ir perkantis brangiai, o parduodantis pigiai, metų pabaigoje greičiausiai patirs nuostolį. Ir kuo didesnis veiklos mastas, tuo nuostolis skausmingesnis. Todėl nei mažas, nei didelis negali atsipalaiduoti ir yra priverstas skaičiuoti, siekti teigiamo rezultato.
Antra finansinio raštingumo pakopa – suvokimas, kad tai, kas vienam yra kaina, kitam yra kaštai.
Kai moralinę godumo patikrą taikome sau, tai moralė, o kai vien tik kitam – moralizavimas. Tuomet pamatinis ekonomikos principas „pirkti pigiau, o parduoti brangiau“ gali tapti nuolatiniu priekaištu visiems. Rizikuojame pykti ant viso pasaulio ir kaltinti jį tuo, kas tėra pamatinis ekonomikos dėsnis. Dėl nepakankamo finansinio raštingumo patiriame nuolatinę pretenziją ir neapykantą kiekvienam, kuris mums tiekia cukrų ir druską, siuva batus ir taiso kiaurus vamzdžius, kuria kasdienybę palengvinančias technologijas.
Kai susietumas kainomis tampa trintimi
Trečia finansinio raštingumo pakopa – supratimas, kaip infliacija paaštrina įtampą, kylančią dėl mūsų visų susietumo kainomis. Infliacija yra pinigų fenomenas: kai pinigų padaugėja, kainos ima augti. Ir to augimo nebegalima vadinti kainų svyravimu, mat kainų svyravimas yra kapitalo judėjimo pagalbininkas, signalas iš vartotojų gamintojams. Iš gamintojų – investuotojams.
Kai visos kainos ima kilti kaip ant mielių, kiekvieno iš mūsų sutartis su kitu, kuri išreiškiama kainomis, patiria iššūkių. Kirpėja nerimauja, kaip klientai sureaguos į tai, kad ji didina kainą. Ar ji privalo pagrįsti kainos augimą, ir jeigu taip, kuo? Kaštais, kuriuos patyrė, o gal – savo poreikiais, ar tuo, kad pabrango masažai ir manikiūras? O gal ji tiesiog pastebėjo, kad klientai turi daugiau pinigų?
Mūsų skausmas dėl to, kaip mums pakelti savo kainas ir kaip į tai sureaguos tie, kas mums apmoka už darbą, yra kartus. Karti yra ir mūsų reakcija į kitų keliamas kainas. Patirtos vienu metu, šios reakcijos sukelia visuomenėje geriausiu atveju susierzinimą ir įtarumą, o blogiausiu – visuotinę nesantaiką.
Nuslopinti ją galima tik pasiekus ketvirtą finansinio raštingumo pakopą: suprasti, kad pirmutinis visuotinio kainų augimo postūmis yra pinigų dauginimas. Kurį pandemijos pradžioje daugelis sveikino.
Paskui sekė paklausos ir pasiūlos atotrūkis, logistikos sutrikimai, energetikos šokas. Kainos šovė į viršų ir privertė mus visus sukti galvą dėl to, kaip ištverti kainų kėlimą ir kaip padidinti savo kainas. Pinigų dauginimas sukėlė netikėtas disproporcijas tarp to, ką sumokame mes ir ką moka mums.
Kainoms augant, skauda vieniems grandinės dalyviams, o joms mažėjant – kas vyksta dabar – tai smogia kitiems. Ar mes galvojame apie tai, stebėdami, kaip į dirvą išpilamas lietuviškas pienas? Praėjusiais metais, brangstant žaliaviniam pienui, perdirbėjai patyrė didžiulį kaštų brangimą, kurio negalėjo perkelti vartotojams taip greitai ir lengvai, kaip atrodo pašaliniams stebėtojams. Šiais metais, kainoms pradėjus mažėti, kenčia ūkininkai, žaliavinio pieno gamintojai. Kainų švytuoklė – nemaloni ir galinti sukiršinti žmones, kurie ranka rankon dirbo daugybę metų. Visi, kurie veikia fiksuotų ir laisvai svyruojančių kainų žirklėse, patiria nuolatinius suspaudimus – tai iš tiekėjų, tai iš pirkėjų pusės, o dažnai – ir iš abiejų.
Mūsų skausmas dėl to, kaip mums pakelti savo kainas ir kaip į tai sureaguos tie, kas mums apmoka už darbą, yra kartus.
Pelno uždirbimo kalneliai
Ketvirtoje finansinio raštingumo pakopoje laukia nušvitimas, kad padaugintas pinigų kiekis gali taip padidinti paklausą, kad kainos tiesiog ima augti, atsiliepdamos į tą paklausą, nes toks yra bazinis ekonomikos dėsnis. Šio dėsningumo suvokimas gali kažkiek nuskausminti priešiškumą. Gali nešti paguodą, kad ne visas pasaulis sukilo prieš mane, o tiesiog kyla visos kainos, bet šiek tiek skirtingu ritmu, skirtingais segmentais, šuoliavimais ir bangavimais.
Kilkime finansinio raštingumo pakopomis dar aukščiau. Dėl infliacijos sukelto kainų bangavimo kažkas gali patirti visiškai netikėtus, neužtarnautus nuostolius. Nors viską darė teisingai. Kažkas gali patirti pelną, kurį kritikas vadins „atsitiktiniu“.
Ar pelnas atsilaikys ir kitais metais, nežinia. Juk metai – tik ataskaitinis laikotarpis, o įmonės tvarumą lemia žymiai ilgesnė perspektyva. Kurioje gali visko nutikti. Įmonė uždirba gerais metais, ir tai padeda jai atsilaikyti blogais metais. Pelno negalima matuoti trumpa vienerių metų liniuote. Čia reikia ilgo metro, kuris apims geresnius ir blogesnius metus.
Net įstatymai leidžia įmonėms kilnoti nuostolius iš metų į metus, neribojant laikotarpio.
Už pelno uždirbimo slypi ta pati taisyklė, kaip ir bet kokioje įmonės veiklos atkarpoje ir bet kokiame fragmente – reikia siekti maksimizuoti pajamas, kai įmanoma, kad galėtum padengti nuostolį ten, kur ir kada kažkas nepavyko.
Reikia minimizuoti išlaidas tam, kad „įsitelktum“ į gaunamas pajamas, net ir joms sumažėjus. Tokių fragmentų ir mažų atkarpų kiekvienos įmonės veikloje – tūkstančiai, todėl pelnas „neįkalkuliuojamas“, o uždirbamas kaip galutinis rezultatas.
Todėl įmonė ir neprivalo savo kainų nustatinėti pagal kaštus. O mūsų susietumas kainomis nėra pretekstas kovoti visiems prieš visus. Infliaciniai metai tiesiog įpučia daugiau kibirkščių. Bet pažinę infliacijos ištakas, galime vieni kitus labiau užjausti, o ne labiau susipriešinti. Tai yra neatsiejama platesnio finansinio raštingumo dalis, netikėtai sutaikinti mus.
