– Jūsų kolega Žygimantas Mauricas paskelbė apie tą paradoksalią padėtį, kai mažai uždirbančių švietimo darbuotojų turinti Lietuva netenka galimybės gauti ir papildomų 500 mln. eurų, dėl kokių pagrindinių priežasčių taip yra Lietuvoje, bet nėra Latvijoje?
I.Genytė-Pikčienė: Pirmiausia tikriausiai reikėtų pasakyti, kad tai yra statistika ir tas metodas, taikomas dalijant struktūrinę paramą, iš tikrųjų yra konvergencijos lygmuo, kurį turi pasiekti valstybė pagal BVP perkamosios galios standartais tenkantį vienam gyventojui ir palyginti su ES vidurkiu.
– Kitaip tariant, kiek žmogus čia gali nusipirkti panašių dalykų už savo atlyginimo dalį, ar ne?
I.Genytė-Pikčienė: Taip. Būtent ta atsižvelgimo į kainų skirtumus dalis čia yra labai svarbi, nes vidutinis kainų lygis skaičiuojamas kiekvienai šaliai įvertinus tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus paslaugų kainas, o viešojo sektoriaus rinkos kainų nėra. Ji nustatoma pagal darbo užmokestį švietimo sektoriuje, sveikatos apsaugos sektoriuje ir panašiai. Čia ir išlenda ta mūsų problema, nes mūsų darbo užmokestis šiuose sektoriuose yra žemesnis negu kaimyninėse šalyse.
Aišku, jeigu kalbėtume apie kitas priežastis, taip pat yra struktūrinių skirtumų, lyginant Lietuvą, Latviją ir Estiją, tai latviai ir estai yra labiau vieno miesto šalys. Ten daug didesnis BVP yra sukuriamas sostinėje, o sostinėje, kaip žinia, viskas yra brangiau ir dėl to „brangiau“ svoris yra didesnis, palyginti su Lietuva.
Bet viešojo sektoriaus įtaka yra reikšminga ir tai yra sritis, kur mes tikrai galėjome kažką padaryti, nes rinkos jėgas suvaldyti yra daug sunkiau, kai tuo tarpu viešąjį sektorių optimizuoti ir sutvarkyti turėjome laiko. Tiesiog reikėjo politinio noro.
– Ponia Ž.Simonaityte, kiek, jūsų akimis, įtakos šitai situacijai turi būtent tai, kad viešasis sektorius yra nepertvarkytas bent jau taip, kaip norėtųsi Valstybės kontrolei, sprendžiant iš daugybės jos pastabų ir rekomendacijų?
Ž.Simonaitytė: Norisi pabrėžti konkrečiai kalbant apie šitą situaciją, kad derybos dėl ES finansavimo ir dėl naujo periodo tikrai dar yra nebaigtos. Dėl to taip, mes labai džiaugiamės, kad tas diskusijas pradedame anksčiau, mes, kaip institucijos, skatiname visomis temomis diskutuoti ir kai visuomenė diskutuoja ir aiškinasi, tada mes geriau suprantame vykstančius procesus. Be abejo, tobulinti viešąjį sektorių ir jam tvarkytis ir efektyviai valdyti tiek save, tiek su tuo susijusių finansus tikrai reikia.
– Pinigai, tas pusė milijardo, arba bus patvirtinti, arba nebus patvirtinti, arba kaip jie bus padalyti, paaiškės 2020 m. Tačiau tie duomenys, pagal kuriuos skaičiuojama ta parama Lietuvoje mažai keisis, nes duomenys bus imami iš 2017–2018 m. Kiek dar yra šansų, kad Lietuva gali gauti kiek nors iš tos apkalbamos pusės milijardo sumos?
Ž.Simonaitytė: Mes jau pradėdami šį periodą, 2014–2020m., turėjome tokį terminą, kad turėtume ne įsisavinti, o investuoti. Ir aš dabar labai skatinčiau kviesti diskutuoti ne apie sumą ir apie kažkokius praradimus, o apie tai, kaip mes tas lėšas investuosime. Ir vertinti, ar mums pavyko investuoti iš tikrųjų 2014–2020 m. lėšas, ar mes jas vėl įsisavinome ir ar tikrai Lietuvoje situacija pasikeitė ir pasikeitė tiek, kiek ji galėjo pasikeisti būtent dėl struktūrinių fondų.
– Kaip jums atrodo, ar pasikeitė? Nes iš tiesų net ir iš tos darbo grupės, kuri pradeda šiuo metu dirbti dėl švietimo darbuotojų atlyginimų, girdime, kad bus ieškoma vidinių resursų, kad bus ieškoma, kaip padalyti kitaip tuos pinigus, bet ar tai rodo bent mažiausią ženklą, kad yra stengiamasi pertvarkyti sistemą, o ne iš kažkur paimti daugiau pinigų ir juos išdalyti? Arba, kaip sakė ponia Ž. Simonaitytė, įsisavinti?
I.Genytė-Pikčienė: Jeigu kalbėtume apskritai apie viešąjį sektorių, tai, manau, būtina yra grįžti į pavasarį, kai buvo iškelta idėja daryti visuotinę viešojo sektoriaus reformą, kurią lydėtų mokesčių reforma. Tai tas vadinamasis visas mokesčių ir viešojo sektoriaus reformų paketas, kurio pagrindu ir turėjo būti sudaromas šitas biudžetas, kurį dabar jau patvirtinome, tas reformų paketas lyg ir žadėjo, kad iš vienos pusės bus mažinami mokesčiai, darbo apmokestinimas.
– Tas buvo padaryta.
I.Genytė-Pikčienė: Bet iš kitos pusės taip pat bus keliami atlyginimai viešojo sektoriaus darbuotojams. Tas taip pat buvo padaryta. Ir buvo labai daug skambių žodžių apie reformas, nes reforma iš tikrųjų yra kažkas rimto, drastiško, tai yra, kaip aš labai mėgstu sakyti, chirurginė intervencija į sistemą, kuri iš principo pakeičia procesus. Apskaičiuota, suskaičiuota, ko nereikia – nurėžta. Padaryta daug, matyt, iteracijų, kurios padėtų viešajam sektoriui veikti efektyviai.
O tiems pinigams, kurie skiriami viešajam sektoriui, pasiekti viešojo sektoriaus tiesiogines funkcijas atliekančius žmones. Nes labai dažnai yra dangstomasi norint didinti finansavimą tomis šventomis profesijoms: gydytojais, mokytojais, gaisrininkais, policininkais ir panašiai. Bet, kaip matome, akivaizdu, kad tie pinigai šitų specialistų nepasiekdavo. Tai nėra tiesiog vien tik šios vyriausybės problema. Tai yra apskritai mūsų ekonomikos ilgos istorijos yda. Ta pavasarine reforma lyg ir žadėjo tam užkirsti kelią, bet panašu, kad politinis metas nebuvo tinkamas ir tai neįvyko.
– Ar yra buvęs Lietuvoje politinis tinkamas metas, sprendžiant pagal tai, kaip mes vertintume bandymus reformuoti viešąjį sektorių?
Ž.Simonaitytė: Mes Lietuvoje visais metais turime vieną, turbūt, pagrindinę ydą, kurios labai kviestume atsisakyti. Mes orientuojamės į procesą, o ne į rezultatą, ko norime pasiekti. Kaip pavyzdys, turime 4,6 mlrd. eurų, tai yra 12 proc. Lietuvos BVP, išleidžiama per viešuosius pirkimus. 1 proc. viešųjų pirkimų sukuria daugiau kaip 80 proc. vertės, bet mes reglamentuojame viską. Tai nebereglamentuokime tų mažų pirkimų ir orientuokimės į tuos 80 proc. vertės.
Mes orientuojamės į procesą, o ne į rezultatą, ko norime pasiekti. Kaip pavyzdys, turime 4,6 mlrd. eurų, tai yra 12 proc. Lietuvos BVP, išleidžiama per viešuosius pirkimus. 1 proc. viešųjų pirkimų sukuria daugiau kaip 80 proc. vertės, bet mes reglamentuojame viską. Tai nebereglamentuokime tų mažų pirkimų ir orientuokimės į tuos 80 proc. vertės.
Nekilnojamo turto valstybėje mes turime tiek, kad su Estija jau nebesilyginame, lyginamės su Latvija. Turime kelis kartus daugiau ir ploto, ir valdytojų, ir atsakomybių. Diskutuojame dabar visi apie švietimo reformą. Kažkaip labai pasigedau šiose diskusijose vieno pagrindinio fakto, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai jau daugiau negu dešimt metų nesiekė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkio. Kalbėkime apie moksleivių pasiekimus ir rezultatą, kurį mes norime pasiekti, o ne apie pyragą, kaip mes jį norime dalyti ir kaip mes jį norime skirstyti. Orientacija į rezultatą, o ne į procesą.
– Bet ar galima laikyti bent vieną bandymą reformuoti viešąjį sektorių sėkmingu?
Ž.Simonaitytė: Galima. Prieš pusantrų metų mes pasakėme visoms institucijoms, kad jos turi stiprinti savo vidaus kontrolės sistemas. Ką mes matome dabar? Tos institucijos, kurios iš tikrųjų skyrė papildomą dėmesį savo vidaus audito funkcijai ir savo vidiniam darbui su savo vidiniais procesais, rodo akivaizdžius rezultatus. Natūralu, kad procesai ir ydos slepiasi institucijų viduje. Stiprinant institucijas, stiprinant jų vidaus kontrolės sistemas, vidaus auditus, mes galime galvoti apie efektyvesnį veikimą.
– „Luminor“ analitikai prognozuoja, kad dėl politikų noro įtikti per ateinančius rinkimus nebus keliamos viešojo sektoriaus specialistų algos. Taip pat augs ir elektros, ir dujų kainos. Čia jau ne dėl noro įtikti, jos tiesiog augs dėl kitų dalykų. Jeigu šie dalykai būtų atsitikę, tarkime, prieš dvejus metus arba prieš vienerius, per šią dieną situaciją dėl tų 500 mln. eurų paramos galėtume vertinti kitaip? Kitaip tariant, ar tai būtų paveikę į gerąją pusę?
I.Genytė-Pikčienė: Man atrodo, čia jau kas būtų, jeigu būtų, ir ji nelabai turi daug prasmės, nes makroekonominė aplinka prieš dvejus metus buvo šiek tiek kita. Tik pernai mes galėjome sakyti, kad Lietuva demonstruoja subalansuotą, tvarų augimą, kuris yra vedamas ne vien vidaus rinkos, bet ir eksporto.
Natūralu, kad tai sunešė daugiau pajamų biudžetui ir tai paklojo pamatus, matyt, ir tam viešojo sektoriaus atlyginimų kilimui. Prieš dvejus metus to mes neturėjome, natūralu, kad net ir biudžeto balansas buvo visai kitoks, negu stebime dabar, tad aš manau, kad gal nespekuliuokime tokiais dalykais.
– Dabar eksportas jau rodo ženklus, kad jis lėtėja. Ką tuomet mes turėsime su tokia lėtėjančia ekonomika ir su tuo nepertvarkytu viešuoju sektoriumi?
Ž.Simonaitytė: Mes irgi jau prieš keletą mėnesių matėme ir rodėme tą žemėlapį, kad apskritai visa ekonomika šąla, ir rodikliai artėja prie rodiklių, kuriuos mes turėjome 2006–2007 m., prieš krizę, ir šitoje vietoje mes turbūt turime kalbėti apie tvarią, fiskalinę politiką, rezervus, kuriuos mes turime, valstybės skolos mažinimą, kurį mes padidinome nuo krizės ir neatstatėme ir ką mes darome, kad mūsų ekonomika veiktų procikliniu principu, kokių veiksmų mes dėl to imamės.
– Ką turėtume daryti, taip trumpai ir aiškiai?
Ž.Simonaitytė: Iš pradžių susitarti, kokios mes norime fiskalinės politikos, nes šiuo metu fiskalinės erdvės, tiek kalbant apie valstybės skolą, tiek apie valstybės rezervą, mes aiškios neturime. Šie du elementai yra valdomi „Ad–hoc“ principu.
I.Genytė-Pikčienė: Aš gal tik pataisysiu, tikriausiai turėjote omeny kontraciklinę politiką, būtent kai yra ekonomikos pakilimas, reikia kaupti rezervą ir nedidinti išlaidų, o kaip tik galbūt santūriau vykdyti biudžeto planavimą. Bet problema ta, kad vis tik nepritarčiau tam, jog viešojo sektoriaus atlyginimų kelti nebuvo metas, nes kelti viešojo sektoriaus atlyginimus tikrai reikia ir iš tikrųjų jau ta viešojo sektoriaus tarnyba, viešojo sektoriaus specialybės yra devalvavusios, su privačiu sektoriumi sunkiai konkuruoja. Tad natūralu, kad darbo užmokestis ten turėjo būti didinamas.
Lietuva vis dar yra nebrandi ekonomika ir labai didelių rezervų galbūt ir neįmanoma sukaupti net ir to ekonominio pakilimo laikotarpiu. Kitas dalykas, galbūt nereikėtų taip labai tamsiai piešti kitų metų. Mes vis dar prognozuojame augimą ir tik nuosaikų lėtėjimą, tai yra 2,7 proc. BVP, nėra kažkas baisaus.
Lietuva vis dar yra nebrandi ekonomika ir labai didelių rezervų galbūt ir neįmanoma sukaupti net ir to ekonominio pakilimo laikotarpiu. Kitas dalykas, galbūt nereikėtų taip labai tamsiai piešti kitų metų.
Esmė tame, kad pritrūko viešuosiuose finansuose rimtesnių efektyvumo paieškų ir tai gali virsti į neigiamą biudžeto deficito rezultatą. Bet jeigu norėtume pasilyginti su kitomis ES valstybėmis, manau, kad rikiuotumėmės labai palankioje pozicijoje, nes yra daug prastesnių pavyzdžių.
