Juos didina ir Lietuvoje vykdoma vaistų kompensavimo politika. Pernai ligonių vartojamiems vaistams kompensuoti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo buvo skirta 653 mln. litų, dar beveik tiek sumokėjo ligoniai, – antradienį rašo dienraštis „Kauno diena“.
Sveikatos politikai džiūgauja, kad lėšų iš PSDF biudžeto vaistams ir medikamentams kompensuoti skiriama vis daugiau. Tačiau, prieš dvejus metus, buvo sumanyta lėšas taupyti – reikalaujant, kad farmacininkai mažintų vaistų kainas. Efekto siekta dvigubo: ligoniams reikėtų mažiau primokėti, o valstybė iš sutaupytų lėšų galėtų kompensuoti daugiau vaistų.
Ar pildosi šios viltys? Sveikatos apsaugos ministerija skelbia, kad pernai gyventojai priemokoms išleido trečdaliu – beveik 50 mln. litų mažiau, nei ankstesniais metais. Taigi iš pažiūros lyg ir viskas gerai.
Bet yra ir kita medalio pusė.
Buvęs sveikatos ministro patarėjas profesorius Eduardas Vaitkus vieno medikamento pavyzdžiu atskleidžia būdus, kaip vaistų gamintojai gali pelnytis iš tokio valstybės neūkiškumo. Risperidoną pradėjus gaminti daugeliui kompanijų, gydymas šiuo medikamentu (tabletėmis) atpigo iki 55–110 litų per mėnesį. Tad pelnas sumažėjo. Tuomet į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą buvo įtrauktos ampulės, kurių kaina dvigubai didesnė.
Pasak profesoriaus, kai vaistas patenka į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą – tai garantas, kad vaistas bus paklausus, o jo pardavimas garantuotas.
79 proc. Lietuvos pensinio amžiaus moterų ir 61 proc. tokio pat amžiaus vyrų vartoja kompensuojamuosius vaistus, kuriems apmokėti išleidžiama 354 mln. litų. 53 proc. vaikų ir jaunimo irgi reikia kompensuojamųjų vaistų. 264 mln. litų kainuoja darbingo amžiaus žmonių vaistams apmokėti.
Vaistų gamintojams ir jų atstovybėms atitenka maždaug 60 proc. vaisto kainos. Kitą dalį sudaro didmenininkų pelnas, kuris siekia 7 proc. vaisto kainos, ir apie 16 proc. – mažmenininkų, t.y. vaistinių. Likusią dalį pasiima pridėtinės vertės mokestis.