Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė: Žmogus pats turi rūpintis savo pensija

15min.lt redakcijoje viešėjo finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Su ja kalbėjomės apie šių dienų ekonomikos aktualijas, mokesčių sistemos ydas, ieškojome atsakymų į kitus mūsų skaitytojams aktualius klausimus.
Ingrida Šimonytė
Ingrida Šimonytė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Sunki euro zonos būklė, lėtėjanti pasaulio ir Lietuvos ekonomika gyventojams kelia itin daug klausimų apie rytdieną – kada augs atlyginimai, ar senatvėje dar gali tikėtis pensijos, kokius naujus mokesčius ant jų pečių gali netikėtai užkrauti valstybė. Skaitykite ministrės atsakymus į aktualius klausimus.

Lietuvos ekonomika, Statistikos departamento duomenimis, pernai augo 5,8 proc. Kaip augimas atsiliepė namų ūkiams?

– Na, pojūtis – tai kiekvieno žmogaus individualus dalykas. Neretai būna taip, kad ir kaip bebūtų, visą laiką ko nors nepakanka. Bet, tarkime, lyginant su 2010 metais, kada turėjome šiokį tokį ekonomikos augimą, tai šį kartą augimą matome ne tik dėl eksporto, bet ir dėl atsigavusio vidaus vartojimo. Akivaizdu, kas gi vartoja viduje – tai tie patys namų ūkiai. Bet, be abejo, darbo užmokesčio augimas gana santūrus, dėl to, kad ir nedarbas yra vis dar labai didelis. Todėl pinigų fontanų, kokie buvo 2006 ar 2007 metais tikrai nėra ir turbūt nebus artimiausiu metu.

Kas šiemet bus pagrindinis ekonomikos augimo variklis? Eksporto augimas lėtėja ir vartotojų lūkesčiai toli gražu nebėra tokie geri, turint omenyje visos euro zonos ir pasaulio ekonomikos lėtėjimą.

– Lūkesčiai, be abejo, atliepia tai, ką žmonės girdi, verslai tai, ką mato savo partnerių veikloje (užsakymų mažėjimas arba ne toks spartus augimas). Nuolat girdimos diskusijos dėl Graikijos, Pietų Europos, euro zonos, globalios ar Kinijos ekonomikos lėtėjimo. Tai neabejotinai veikia. Šių metų prognozes mums teko peržiūrėti visų pirma dėl to, kad eksporto perspektyvos atrodo prasčiau negu prieš pusmetį. Bet vidaus vartojimas išlaikys tam tikrą stabilumą, investicijoms taip pat yra galimybė augti dėl didelio europinių pinigų srauto. Jeigu atsitiktų taip, kad eksporto perspektyvos iš tiesų nebus tokios blogos, kadangi ateina ir gerų žinių, tarkime, iš Vokietijos pramonės, tai tokiu atveju augimas gali būti didesnis, nei dabar prognozuojama.

Konservatorių tarybos posėdyje kalbėjote, kad šių metų biudžetą vykdyti bus sunku. Koks Lietuvos planas B, jei kartais situacija euro zonoje ir visame pasaulyje pablogėtų? Ar turime rezervų dar smarkiau veržtis diržus?

– Biudžeto nevykdymo priežastis tokia – ekonomikos plėtra yra prastesnė, vadinasi, surenkama mažiau pajamų, nei planuota. Be pirmojo ketvirčio rezultatų jokių apibendrinimų nedarysiu, jokių įžvalgų ir išvadų, ar pavyks  įgyvendinti biudžetą. Reikia sulaukti makroekonominių duomenų ir ilgesnės nei kelių savaičių pajamų dinamikos. Jeigu atsitiktų taip, kad nepavyks išlaikyti suplanuoto deficito, teks svarstyti, ką daryti. Tada pasirinkimai bus trys: gyventi su didesniu deficitu, o tai reiškia daugiau skolintis; arba gyventi su tokiu deficitu kaip suplanuota, o tai reiškia arba mažiau išleisti, arba surinkti daugiau mokesčių. Nei vienas pasirinkimas nėra geras. Bet jeigu susidarys tokios aplinkybės, reikės rinktis.

– Minėjote, kad, reikalui esant, grįžtumėte prie PVM didinimo perspektyvos. Bet juk šio mokesčio surinkimo planas dažniausiai neįvykdomas, tad kokia nauda iš to didinimo?

– Jeigu apskritai būtų svarstomas mokesčių didinimo klausimas ir ypač, jei tą reikėtų daryti šiais metais, tai tikrai bandyti kokius nors labai sudėtingus  mokesčių sistemos keitimo būdus  nėra tinkamas laikas. Tokiu metu reikia greičiausių sprendimų. O greičiausias sprendimas, kuris ekonomikai, mano supratimu, daug mažiau žalingas negu kitų mokesčių  įvedimas ar didinimas, yra PVM didinimas. Bet pirmiausia turime pamatyti, kaip mums sekasi.

Praėjusiais metais valstybės biudžeto pajamos nuo planuotųjų atsiliko. Akcizų ir pelno mokesčio planai neįvykdyti. Ar pasiteisina šie mokesčiai, akcizų didinimas?

– Akcizų pernai nesurinkome dėl labai aiškios priežasties. Planas buvo labai ambicingas. Jeigu būtume planavę tik pagal makroekonominius rodiklius, tai akcizų planas būtų kokiais 400 mln. Lt mažesnis negu buvo. Ir tai, kad surinktas buvo ketvirtis tos sumos, yra geras rezultatas. Nes buvo kalbama, esą mes nesurinksime apskritai nieko. Cigarečių srityje nepaisant tarifo didinimo, nepaisant kitų aplinkybių, realizacija auga. Ne dėl didesnio rūkančiųjų skaičiaus, o tiesiog dėl pasikeitusio vartojimo, nes nelegalių cigarečių pasiūla sumažėjo ir kaina padidėjo.

– Kodėl centrinį šildymą turtintiems gyventojams taikoma PVM lengvata, o, pavyzdžiui, malkomis ar anglimis besišildantiesiems – ne?

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Ingrida `imonytė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Ingrida Šimonytė

– Turiu pasakyti, kad, mano supratimu, PVM lengvata šildymui nėra labai gerai. Ji skatina žmones mažiau rūpintis savo šildymo sąskaitomis negu kad skatintų, jeigu reikėtų mokėti visą pridėtinės vertės mokestį. Su tuo ir renovacijos klausimai labai susiję. Todėl ta lengvata pratęsiama visą laiką kaip laikina, turint minty, kad anksčiau ar vėliau žmonės susirūpins savo šildymo sąskaitomis ir tada reikės gal bausti lengvatos netaikymu tuos, kurie nesirūpina. Lyginant su žmonėmis, kurie šildosi kitomis kuro rūšimis, žmogaus, pririšto prie centrinio šildymo, pasirinkimai, kiek jis nori šildytis, kokia bus jo šildymo sąskaita, yra gerokai mažesni nei tų žmonių, kurie turi galimybę šildytis autonomiškai.

– Rinkos ekonomika yra orientuota į augimą. Juk negali gerėti mūsų gyvenimas, jeigu, pavyzdžiui, ekonomika auga procentu.

– Tai priklauso nuo to, kodėl ekonomika auga ir kiek tvarus tas augimas. Mums, kaip ekonomikai, kuri bando pavyti Europos Sąjungos vidurkį, vienas procentas yra neabejotinai mažai. Mes turėtume augti 4-5 proc.  Mažas augimas lėtina ekonomikos vystymąsi ir, mūsų akimis žiūrint, jau gali būti laikomas smukimu.

Iki krizės ekonomika augo iki dešimt procentų, tačiau toks augimas buvo tiesiog netvarus, nes tam, kad ekonomika augtų, turi būti sąlygos, kurių tuomet nebuvo įmanoma išlaikyti. Tam turėjo nuolat į šalį plūsti labai didelis pinigų srautas . Vienintelis dalykas, kas dabar yra labai gerai – kad mes neturime „oro pūslių“ ekonomikoje, kokias turėjome prieš aną krizę. Nes tuomet kritimas buvo labai didelis. Dabar laikome, kad ekonomika auga lėčiau – 2,5 proc, o norėtume matyti penkis procentus. Bet dabar taip pat negalime sakyti, kad ekonomika vėl kris minus 15 proc., nes tam tiesiog nėra jokių prielaidų.

– Kiek kainuos nekilnojamojo turto mokesčio administravimas? Ar užteks surinktų mokesčių sumokėti už administravimą? Kada prabangaus nekilnojamojo turto mokestis virs visuotiniu nekilnojamojo turto mokesčiu?

– Labai daug mitų yra apie turto mokesčio administravimą. Kai jis yra visuotinis, jis daug nekainuoja, nes turtas visas yra įvertintas ir nuolat pervertinamas. Kai dabar Seimo sprendimu apmokestinta maža grupė savininkų, užtikrinti, kad jie sumokės mokesčius kaip priklauso, šiek tiek kainuos. Kiek – nežinau. Ne toks nekilnojamojo turto mokestis Lietuvai reikalingas. Dabartinis yra ne nekilnojamojo turto, o labiau prabangos, gerovės. Lengvata kažkokia turėtų būti gyvenamajai vietai, susieta su turto verte. Tačiau tai turėtų būti elementarus municipalinis mokestis, mokamas savivaldybei, jeigu turto vertė viršija tam tikrą ribą. Taip, kaip dabar yra – kai visą turtą įdedame į krūvą, apskaičiuojame bendrą vertę, – tai labiau prabangos mokestis.

– Tikriausiai girdėjote, kad įvedus prabangų nekilnojamojo turto mokestį daug gražesnių namų savininkų, tarp jų ir senukai Palangoje, ėmė skubiai skirtis?

– Aš girdėjau apie tai, kad kažkas sakė, kad kažkas galbūt ruošiasi skirtis. Bet negirdėjau, kiek dėl to išsiskyrė. Manau, kad pasižiūrėsime vėliau, galbūt tai tėra kalbos.

Sumos, kuri viršija nustatytą ribą, vienas procentas būtų tūkstantis, du trys tūkstančiai litų. Ar tikrai dėl 3 tūkst. litų reikia nutraukti santuoką? Man tai labiau skamba kaip pikantiška tema, o ne reali problema.

Per daug apmokestinamas samdomas darbas. Brangiai kainuojantis samdomas darbas brangina įdarbinimą. Tai skatina pagundą samdyti su „vokeliais“.

Kokia apskritai yra didžiausia Lietuvos mokesčių sistemos yda?

– Per daug apmokestinamas samdomas darbas. Tai yra problema dėl keleto priežasčių. Brangiai kainuojantis samdomas darbas stabdo įdarbinimą, nes visą laiką reikia galvoti, kiek kainuos pasamdyti žmogų.  Tai yra ir pagunda bandyti samdyti su „vokeliais“, kad būtų išvengta tų didelių mokesčių. Yra būdų, kaip pastumti mokesčius nuo samdomo darbo.

Žmonės sako, kad Lietuvoje pelno mokestis yra labai mažas. Aš manau, kad jis turi būti mažas, nes kapitalas yra labai mobilus ir pelno mokestis yra taikomos ne todėl, kad čia yra kažkokia kapitalistų valstybė, kuri nemato paprastų žmonių, o todėl, kad šiame pasaulyje reikia labai aršiai konkuruoti dėl kapitalo srautų.

Mažiausią neigiamą įtaką ekonomikai daro turto mokesčiai, toliau – vartojimo, aplinkosauginiai, žalieji, akcizai, toliau jau darbo mokesčiai ir pelno mokestis yra pats didžiausias stabdys ekonomikos plėtrai.

Mes aiškiai turime problemą darbo apmokestinime, nes ir darbas yra mobilus. Galima būtų tuos mokesčius nuo darbo tiesiog nukelti kitiems dalykams. Ir tie dalykai yra vartojimas arba turtas.
Turtas pagal statistinius palyginimus yra apmokestinamas gana simboliškai.

VIDEO: Finansų ministrė Ingrida Šimonytė 15min.lt redakcijoje

„Sodros“ biudžetas yra probleminis, „Sodrai“ reikia reformų. Ar, tarkime, pati tikitės gauti pensiją, jei sistema bus tokia, kokia ji yra?

– Kaip ten sakė vienas rašytojas, „gandai apie mano mirtį yra gerokai perdėti“. Gandai apie „Sodros“ bankrotą gerokai perdėti. Šiandien „Sodros“ problemos yra ciklinės – kažkas nusprendė labai greitai padidinti pensijas, ir čia atėjo ekonomikos krizė, atsivėrė skylė, ir kuo mes už tai sumokėjome? Turėjome pensijas kuriam laikui sumažinti. Bet „Sodra“ susibalansuos, tiesiog buvo pagyventa avansu. Apie 2020 metus „Sodra“, jeigu bus normaliai valdoma, gali pradėti kaupti perteklių, bet vėliau, kada jau man yra aktualus pensijos klausimas, pradės veikti demografija – mažėjantis mokėtojų skaičius. Man garantuos pensiją, kurios dalis nuo darbo užmokesčio bus gerokai mažesnė, negu kad yra šiuo metu (šiuo metu apie 40 proc.). Jeigu nieko nebus daroma, tai mano pensija sudarys 26-28 proc. Klausimas, iš kur tada gauti daugiau pinigų. „Sodra“ neužtikrins didelės pakeitimo normos, teks kaupti kažkur šalia. Kad ir kaip keiksnojame privačius pensijų fondus, tai yra vienintelis atsakymas, kuris galės padėti žmonėms. Žmogus pats turi rūpintis savo pensija.

Sulaukėme nemažai pasiūlymų jums pabandyti pagyventi mažas pajamas turinčių Lietuvos gyventojų kailyje. Ką patartumėte tiems, kurie į rankas, pavyzdžiui, gauna vos 630 Lt? Taupyti, investuoti, ieškoti naujos profesijos ir keisti požiūrį į gyvenimą?

–Viskas priklauso nuo to, kaip žmogui atrodo, kiek jis lemia savo likimą. Būna objektyvių aplinkybių – pavyzdžiui, neįgalumas. Bet kalbant apie žmones, kurių pajamos mažos, reikia užduoti sau klausimą, kodėl taip yra, gal reikia keisti profesiją, gal išsilavinimas per mažas? Nieko nėra blogiau už tai, kai žmogus nemano, kad yra pats savo likimo kalvis, o dėl jo bėdų kaltas kažkas kitas, tada dažniausiai kalta būna valdžia.

Man dažnai tenka pasišnekėti su žmonėmis, kurie sako, kad nepradeda savo verslo todėl, kad dideli mokesčiai, neįmanoma verslo vykdyti. Tada jiems sakau: atsisėskime ir suskaičiuokime, kur čia yra problema. Ir tada paaiškėja, kad žmogus net nesidomėjo tomis galimybėmis, jis tiesiog žino, kad viskas yra blogai. Tokia pasyvi pozicija dažnam apsunkina gyvenimą.

Nesiginčysiu – kartais būna labai sudėtingų atvejų, kada toks patarimas gali skambėti ciniškai, nes yra kokios nors aplinkybės, neleidžiančios žmogui išvykti į kitą miestą, ar eiti mokytis. Tokiais atvejais reikia kažkokios individualios pagalbos ieškoti. Bet vis dėl to valstybė, pagal savo galimybes, žmones remia, ir kartais tas rėmimas ir tampa problema, nes žmonės pradeda skaičiuoti, kad jiems nelabai apsimoka dirbti.

Paaiškinkite, kodėl negalima didinti minimalios algos, kol realiai neauga atlyginimai šalyje.

– Labiausiai stebina, kad mes tokį klausimą gvildename, kai yra keliolikos procentų nedarbas. Tokiu atveju darbdaviai turi labai didelį pasirinkimą. Ką reiškia minimalios algos padidinimas? Tie, kurie gali mokėti daugiau nei minimalią algą, ją ir taip moka. Valstybės sektoriui, kuriame yra žmonių, dirbančių už minimalią algą, tai reiškia didesnes išlaidas. O tas kuris nenori mokėti žmogui didesnės algos dėl to, kad kažkokią dalį moka „vokelyje“, yra iš principo nusiteikęs manipuliuoti teise, ieškoti „skylių“. Tuomet kas atsitiks padidinus minimalią algą? Žmonės bus įdarbinami puse etato, arba apskritai bus atleisti iš darbo ir dirbs nelegaliai. Bet didesnė tikimybė, kad proporcingai sumažės darbuotojo etatas, o pajamos dėl to nepadidės.

Todėl čia aš nematau paprasto atsakymo. Galima pasakyti, kad visiems padidinkime minimalią algą iki 3 tūkst. Lt ir tada visi bus laimingi. Bet kažkas turi uždirbti tuos tūkstančius. Lietuvoje didelė „vokelizacijos“ problema. Visur pasaulyje minimali alga yra mokama mažiausiai kvalifikuotiems darbuotojams. Tai, kad Lietuvoje yra 20 proc. žmonių, uždirbančių minimalią algą, rodo tam tikrus dalykus. Viena vertus, kad mažai sukuriame pridėtinės vertės, o antra vertus, daugelis dirba už kitokią algą, negu deklaruojama. Jeigu nebūtų vokelių, mes matytume kur kas kitokią statistiką. Diskusija dėl minimalios algos Trišalėje taryboje yra atvira, bet reikia svarstyti ir kitus klausimus, pavyzdžiui, kaip padaryti darbo rinką lankstesnę.

„Swedbank“ tyrimas parodė, kad gyventojai išleidžia 8–9 mlrd. Lt daugiau nei uždirba, penktadalis gyventojų, deklaruoja, kad gauna minimalią algą, iš tiesų pusė iš tų vargšų daug gauna nelegaliai. Kokius matote kovos su šešėliu būdus?

Su nelegaliu darbu kova yra kitokia, nei su pajamų neapskaitymu, nes kasos aparatai, verslo liudijimai yra būdas „sukurti“ grynus pinigus, kuriais būtų mokamas nelegalus atlyginimas. Su nelegaliu darbu, su nedeklaruotom pajamom reikia kovoti savais būdais. Tam yra įvairių modelių, pavyzdžiui, skaičiuojama, koks turėtų būti darbo užmokestis toje vietovėje ir panašaus dydžio bendrovėje. Darbo inspekcija ir Valstybinė mokesčių inspekcija šiais metais daugiau dėmesio skirs įmonėms, kurios atitinka tam tikrus rizikos kriterijus. Iš pradžių gal mandagiai duos suprasti, kad kažkas netvarkoje, bet jei negelbės, teks kitų priemonių imtis, kad situacija išsiskaidrintų. Bet čia, kaip ir bet koks kitas šešėlinis dalykas, kažkas duoda, kažkas ima – vadinasi, tai priimtina abiems pusėms. Tačiau ilguoju laikotarpiu žiūrint, tai yra vagystė iš darbuotojų ir nieko daugiau.

Kaip vertinate „Snoro“ politizavimą? Kam reikalinga laikinoji komisija? Ar jūs tikitės, kad ji padės šioje istorijoje?

– Seimas yra laisvas kurti komisijas, kokias jam atrodo kad reikia kurti. Bet aš matau čia visiškai kitus dalykus kaip prioritetą. „Snoro“ bankrotas nebuvo politinis, o ekonominis procesas netgi su nusikalstamų veikų atspalviais. Todėl reikia spręsti pasekmių klausimą ir darytis išvadas dėl priežiūros ateičiai. Manau, Lietuvos bankas tas išvadas yra labai aiškiai pasidaręs, ir labai daug keitimų yra padaręs. Beje, nuo šių metų ir priežiūros reforma pakankamai rimta yra įvykdyta.

O aiškintis, dėl ko kažkas gauna atlyginimą,  yra norėjimas turėti eterį, o eteris komisijai bus suteiktas. Be to, šie metai yra rinkimų, tai būtų keista, jeigu niekas nebandytų tuo pasinaudoti. Tačiau kad tai padės pritraukti į Lietuvą akcininkus, kad tai padės parduoti daugiau turto, nemanau, kad komisija šiuo klausimu kažką galėtų padaryti.

– Ką manote apie Lietuvos entuziastingai sutiktą fiskalinės drausmės sutartį? Ar reikėtų jos Lietuvai, kuri net nėra euro zonoje? Kodėl, pavyzdžiui, numatyti būtent tokie dydžiai (3 proc. viešųjų finansų deficitas ir pan.)?

– Manęs kartais klausia, kodėl Jungtinė Karalystė ir čekai nepritarė sutarčiai. Juk nėra taip, kad Jungtinė Karalystė ar čekai nepritartų kuriai nors šios sutarties nuostatai. 25 šalys pritarė, tačiau klausimas: ar mes turime ką nors prieš? Sutartyje nėra nuostatų, kurioms galėtume pagrįstai prieštarauti. Yra dalykų, dėl kurių mes nenorėtume įsipareigoti dabar, kol neįstojome į euro zoną, bet apskritai mes nesame prieš fiskalinę drausmę ir pan. Nėra dėl ko priešgyniauti. Tai, kad dvi šalys neprisijungė dabar, yra susiję su jų vidaus politika, su tam tikru euroskepticizmu. Gana tikėtina, kad jos prisijungs prie sutarties vėliau.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Ingrida `imonytė
Irmanto Gelūno/1min.lt nuotr./Ingrida Šimonytė

– Kaip vertinate konservatorių galimybes rinkimuose? Ar tikitės likti finansų ministrės poste dar metams? Jei ne, tai ką ketinate veikti?

– Tai, kad ši Vyriausybė yra ilgiausiai dirbanti, yra dėsninga. Opozicija per visą laiką nė karto nebandė perimti valdžios, nes visi suprato, kad lengviau kalbėti, kad kažkas viską daro blogai, negu perimti iniciatyvą ir iš esmės daryti tą patį. Vis tiek reikia ieškoti pinigų tai skylei užkišti. Tikiuosi, kad ne tik politikai iš to bumo ir krizės išmoko, suprato, kur klaidos padarytos, bet ir žmonės padarė tam tikras išvadas.

– Norėtumėte dar pabūti finansų ministre?

– Tokio darbo neplanavau, nesu politikė pagal kilmę, o pagal reikalą. Ilgai dirbu, kartais net pačiai baisu pagalvoti.

– Kodėl nestojate į Andriaus Kubiliaus vadovaujamą partiją?

– Aš nesu politiškai neaktyvus žmogus, turiu pažiūras. Balsuoju rinkimuose, ir nesu pasyvi. Bet tikrai neplanuoju eiti į Seimo rinkimus. Planuoju padėti žmonėms išsiaiškinti, kodėl ši Vyriausybė daro tai, ką daro. Po mokyklas taip pat man patinka važinėti. Tai nesusiję su rinkimais – mokiniai balsuoti negali.

Vaikai, kurie gyvens rinkos ekonomikoje visą savo gyvenimą, pamatinius dalykus turi gauti dar mokykloje. Vaikai supranta, kad valstybės biudžetas toks pat kaip šeimos, principai tie patys, valdymo principai panašūs, tik nulių labai daug. Reikia žinoti, kiek turi pinigų, ir paskirstyti svarbiausiems dalykams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos