Negali priešintis rinkai, sakė Margaret Thatcher devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Galbūt ir negali, bet pasaulio lyderiai stengiasi iš paskutiniųjų.
Nerimas dėl Kinijos ekonomikos rugpjūtį paskatino didelį akcijų išpardavimą. Tiesa, šis kritimas įvyko po ilgo bulių laikotarpio, kai akcijų kainas kėlė centrinių bankų vykdomos kiekybinio skatinimo programos. Tas, kuris tiki laisva rinka, pastarąjį akcijų išpardavimą mato kaip neišvengiamą ir netgi sveiką.
Tačiau finansų rinkos jokiais būdais nėra laisvos. Priešingai, tai yra vienas iš paskutinių socializmo bastionų pasaulyje.
Tačiau finansų rinkos jokiais būdais nėra laisvos. Priešingai, tai yra vienas iš paskutinių socializmo bastionų pasaulyje. Yra daroma viskas, kad akcijų kainos kiltų, pernelyg didelė stimuliacija lemia pūtimąsi burbulų, kurie sprogsta.
Pastarosiomis dienomis girdėjome Europos centrinį banką ūžiant apie papildomo kiekybinio skatinimo galimybę. JAV centrinis bankas užsiminė, kad bazinių palūkanų normų didinimas gali būti atidėtas. Pekinas įsikišo į Šanchajaus akcijų biržą.
Ir tokia intervencija suveikė. Visame pasaulyje akcijos pradėjo brangti, ir investuotojams buvo suteikta garantija, kad jie bus saugomi nuo akcijų pigimo pasekmių.
Tam, kad dar kartą atgrasintų JAV centrinį banką nuo bazinių palūkanų didinimo, Volstritas teturi išgyventi dar vieną akcijų krytį iki rugsėjo vidurio. Tada JAV centrinis bankas palūkanų normų nedidins, veikiausiai svarstys apie ketvirtąjį kiekybinio skatinimo etapą.
„Deutsche Bank“ analitikas George'as Saravelosas sakė, kad egzistuoja priežastis, dėl kurios Vakarų centriniams bankams, ECB, Japonijos bankui gali prireikti įjungti pinigų spausdinimo mašinas – tai Kinijos užsienio rezervų panaudojimas, siekiant išsaugoti juanio vertę.
Kinija pardavė dalį savo turimų vertybinių popierių, pavyzdžiui, JAV iždo popierių. Kiekybinis skatinimas reiškia ir vertybinių popierių pirkimą, taigi suprantame, kad Kinijos centrinis bankas, parduodamas juos, elgiasi priešingai. G.Saravelosas šį procesą pavadino kiekybiniu griežtinimu.
Jis visada buvo plano dalis. Kai centriniai bankai ėmėsi pirkti vertybinius popierius, jie pirko juos su mintimi, kad, situacijai rinkose normalizavusis, jie vėl bus parduodami. Tačiau bėda yra ta, kad situacija taip ir nesinormalizavo, ir, sprendžiant iš pastarųjų įvykių, niekada negrįš į įprastas vėžes.
Nulinių palūkanų norma taip pat turėjo būti laikinas dalykas, tačiau dabar jau tapo norma. Kiekybinis skatinimas buvo laikomas nekonvenciniu instrumentu, kuris turėtų būti panaudojamas tik ypatingomis situacijomis. Tačiau jis taip pat tapo kasdienybe.
Akivaizdu, kad su rinkomis kovoti galima. Akcijų kainų pokyčiai gali būti atidėti, sulaikyti, priklausomai nuo pinigų politikos. Tačiau įvairių burbulų istorija rodo, kad tik trumpam, todėl M.Thatcher buvo teisi, jeigu kalbėsime apie ilgesnį laikotarpį akcijų rinkose.
