Pirmiausia, Europos Sąjungos teisėje yra išreiškiamas siekis valstybėms vengti sudaryti prielaidas fiziniams asmenims pasirinkti, kurioje valstybėje bankrutuoti. Lietuvoje galiojančiame fizinių asmenų bankroto įstatyme numatyta, kad bankroto byla yra iškeliama pagal fizinio asmens gyvenamąją vietą. Taigi, tokiu būdu siekiama užkirsti kelią Lietuvoje negyvenančiam asmeniui siekti bankrutuoti Lietuvoje. Panašaus turinio reguliavimas yra numatytas ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių fizinių asmenų bankroto teisėje.
Pareiga įvertinti, ar asmuo nėra tik formalus valstybės narės gyventojas, tokiu būdu siekiantis palankesnio jo bankroto procesui teisinio reglamentavimo, kyla bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas praktikoje konstatuojama, jog skolininko pagrindinių interesų vieta turi būti nustatyta įvertinus visus objektyvius kriterijus, kuriuos gali patikrinti trečiosios šalys, ypač kreditoriai, kurie gali nustatyti faktinę vietą, kur skolininkas paprastai administruoja savo interesus. Pavyzdžiui, jeigu asmuo turi nekilnojamojo turto Latvijoje, kurią dažnai mėgsta rinktis bankrutuoti siekiantys tautiečiai, tačiau jau ilgą laiką gyvena ir dirba Lietuvoje, vien tik nekilnojamojo turto užsienyje turėjimo faktas neįtikins vietinio teismo, jog tokio asmens nuolatinė interesų vieta yra Latvija. Priešingai – tokio asmens interesų vieta teismo būtų laikoma Lietuvoje. Kiekvienu atveju teismas itin atidžiai laikosi pareigos įvertinti visus įrodymus, kuriuos teikia siekiantis bankrutuoti fizinis asmuo, ypač jeigu tai užsienio valstybės pilietis.
Be to, papildomas saugiklis, užkertantis kelią rinktis fizinio asmens bankroto vietą, yra šiuo metu Lietuvoje numatytas nemokumo plano įgyvendinimo terminas. Plano įgyvendinimo trukmė - 3 metai. Šis terminas yra vertintinas kaip sąlyginai neilgas ir panašus į kitų Europos Sąjungos valstybių narių nemokumo plano įgyvendinimo terminus. Net jei kaimyninėje Latvijoje teoriškai galima bankrutuoti per trumpesnį laikotarpį, vertėtų lyginti ne tik plano vykdymo laikotarpį, bet ir tą laiką, kurį teks investuoti „ruošiantis“ bankrotui – faktiškai Lietuvoje gyvenančiam asmeniui tokiu atveju teks Latvijoje „įsigyti“ verslą, gyvenamąją vietą, ten „reziduoti“ pakankamai ilgą laiką ir pan. Įvertinus visas šias laiko ir finansines sąnaudas bei nepatogumus, bandymai rinktis patogesnę bankroto vietą nebeatrodo tokie patogūs ir naudingi.
Pradinė Fizinių asmenų bankroto įstatyme numatyta plano trukmė buvo net iki penkerių metų. Toks ilgas terminas atgrasydavo ne vieną nemokų skolininką nuo siekio bankrutuoti Lietuvoje – abejotina, ar daug net ir itin sudėtingoje finansinėje padėtyje atsidūrusių skolininkų norėtų net penkerius metus gyventi pagal griežtus mokumo atkūrimo plano suvaržymus. Dėl šių aplinkybių, neretai siekiantis bankrutuoti asmuo savo interesus dirbtinai perkeldavo dažniausiai į jau minėtą Latviją, tokiu būdu pasirinkdamas patogesnę sau bankroto vietą. Tačiau priėmus Fizinių asmenų bankroto įstatymo pakeitimus ir sumažinus nemokumo atkūrimo termino įgyvendinimo trukmę, Lietuvoje iškeltų fizinių asmenų bankroto bylų skaičius pradėjo augti.
Taigi, Europos Sąjungoje galiojančiame fizinių asmenų bankroto proceso teisiniame reglamentavime yra numatyti saugikliai bankrutuoti siekiančiam asmeniui nesirinkti kitos, jam „patogesnės“ valstybės narės bankroto procesui, o Lietuvoje numatytas nemokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas yra sąlyginai neilgas. Dėl to siekiančiam bankrutuoti fiziniam asmeniui yra verta apsvarstyti galimybes bankrutuoti gimtojoje šalyje.
