„Darbinė hipotezė yra tokia, kad Lietuvoje kainos augo ne tik dėl pasiūlos pusės problemų – žaliavų ir energijos kainų šoko – bet ir dėl stiprios paklausos. O būtent stiprios paklausos aplinkybės leido perkelti kainų padidėjimą į galutines prekių ir paslaugų kainas daugelyje gamybos grandžių“, – žurnalistams penktadienį sakė Gediminas Šimkus.
„Šioje situacijoje naudą turėjo visa gamybos grandinė – pradedant maisto produktų žaliavų gamintojais, tarpinių maisto produktų gamintojais bei pardavėjais“, – sakė centrinio banko valdybos pirmininkas.
Pasak jo, Lietuvoje maisto kainų augimas yra „labai skaudus“, bet ir euro zonoje jos auga įspūdingu tempu.
G. Šimkaus teigimu, vasario 13 dieną LB ketina pristatyti maisto produktų kainų augimo priežasčių analizę.
Komentuodamas šių metų Lietuvos ūkio augumo prognozes, jis sakė, kad ekonomika turėtų augti, nors ir lėčiau.
„Lietuvoje daug kalbama apie augimo sulėtėjimą, kas yra skirtumas nuo techninės recesijos, ir apie recesiją, kažkas sako krizė bus arba nebus. Man tai yra labai daug gąsdinimosi. Lietuvos bankas mato, kad šiais metais Lietuvos ekonomika augs, nors ir lėčiau“, – sakė G. Šimkus.
„Techninė recesija tikrai galima, bet kas tai yra – techniškai apibrėžiamas du ketvirčius iš eilės vykstantis ketvirtinis ekonomikos susitraukimas“, – teigė LB vadovas.
G. Šimkus, be kita ko, mano, kad infliacijos pikas euro zonoje yra „jau praeitis“, tačiau pasak jo, dar gali augti grynoji infliacija, kuri yra apskaičiuojama neįtraukiant maisto bei energijos kainų. Naujausiais duomenimis, euro zonoje ji siekia 5,2 proc.
„Grynoji infliacija yra 5,2 procento, ji yra aukšta greičiausiai, kad mes čia dar matysime (augimą – BNS), ypatingai turint omenyje darbo užmokesčio augimo pokyčius. Su grynąja infliacija nemanau, kad mes esame jau praėję piką“, – sakė G. Šimkus.
„Nepaisant to, kad infliacija yra mažėjanti, ji yra gerokai per aukšta ir užtrunka euro zonoje“, – teigė jis.
Anot G. Šimkaus, infliacijos pokyčius euro zonoje lems procesai Kinijoje jai atsisakant griežtų nulinės kovido politikos ribojimų.
„Iš vienos pusės, Kinija yra didžiulis įvairių prekių tiekėjas, tai atsidarymas, eksportas gali paskatinti defliacinius procesus. Iš kitos pusės Kinija yra didžiulis žaliavų vartotojas, importuotojas ir jos atsidarymas bei gamybos apimčių augimas gali didinti žaliavų kainas ir tai kaskaduotis į kitų šalių, įskaitant euro zonos, ekonomikas“, – kalbėjo G. Šimkus.