Europos Sąjungos pateikiama statistika bauginanti – kasmet išmetama 90 mln. tonų maisto atliekų – vidutiniškai 180 kg vienam gyventojui, teigiama pranešime.
Kalti seni įpročiai?
„Maistas nebėra taip branginamas, kaip senovėje. Maisto atliekomis nebešeriame kiaulių ar vištų – didžioji dalis nesuvalgyto maisto mišrių komunalinių atliekų pavidalu tebekeliauja į sąvartynus. Išmetame maistą, kurį pirkdami piktinamės augančiomis kainomis. Tą žinodami vis tiek maistą išmetame, kodėl?“ – klausė „Maisto banko“ plėtros vadovas Vaidotas Ilgius.
Pasak žurnalisto G.Drukteinio, suklestėjus ekonomikai, chemijos ir maisto pramonei atsiradusi maisto gausa asocijuojasi su gerove.
„Nebereikia taupyti, galime sau leisti. Tą iliustruoja amerikietiškas gyvenimo būdas – dideli namai, automobiliai, didžiulės maisto porcijos, – sakė LRT laidos „Vartotojų kontrolė“ vedėjas. - Tačiau net skurdžiu sovietmečiu svečiams nenukloti pilno stalo vaišėmis būdavo tiesiog gėda. Prikrauti stalai – neturtingo žmogaus kompleksas“.
Perteklių provokuoja vartojimas
„Turtingos visuomenės vartojimo įpročiai skatina švaistyti, – įsitikinęs ir V.Ilgius. - Pripažinkime: patys norime, kad parduotuvės visuomet būtų pilnos to, ko užsigeidžiame. Vakare prekyvietėje neradę savo mėgstamos duonos ar grietinės, rytoj eitume ten, kur jos gausime visada. Tai jausdami prekybininkai užpildo parduotuvių lentynas labiau, nei išperkame. Perteklius yra, nes to nori pirkėjas.“
„Tačiau vartotojai balsuoja pinigine. Jei gamintoją, prekybos tinklą ar restoraną rinktumėmės atsižvelgdami į jo socialiai atsakingą elgesį – pastangas perteklinį maistą pirmiausia siūlyti žmonėms, o ne išmesti – ženkliai prisidėtume prie švaistymo mažinimo“.
Maisto švaistymo išvengti galima
„Kalnai išmetamo maisto galėtų pamaitinti milijonus alkanų burnų. Akivaizdu, kad maistas išmetamas ne vien iš vartotojų „mandrumo“ – tai ir efektyvios vadybos klausimas“ – tvirtino G.Drukteinis.
Pasak „Maisto banko“ atstovo, prekybininkai šiai labdaros organizacijai dažnai siūlo tonas vaisių ar daržovių, pradėjusių vysti dar prieš joms patenkant į parduotuves.
„Tereikia pranešti nepasiturinčius maitinančioms organizacijoms ar mažas pajamas turinčioms šeimoms – sulėks, paims po dėžutę, ir parduoti netinkamas maistas tuo pat būna suvalgytas. Bet tam, kad prekybininkai norėtų tai daryti, visuomenė turi aiškiai pasakyti: kad mums ne tas pats, kaip jūs elgsitės su maistu – išmesite ar pasiūlysite jį labdaros organizacijoms. Kai pirkėjai tai parodo, pokyčiai įvyksta greitai“.
Maisto bankų vaidmuo
Milano technologijų universiteto atliktas tyrimas rodo, jog Italijoje prarandama 17,4 proc. viso pagaminamo maisto, iš kurio 92 proc. galėtų būti valgoma. Anot V.Ilgiaus, dabartiniais pajėgumais maisto bankai Europoje pajėgūs išgelbėti tik apie 3 proc. išmetamo maisto. Nespėjamas parduoti, tačiau dar geras maistas iš prekybos tinklų, logistikos sandėlių, gamintojų, ūkininkų kasdien atiduodamas maisto bankams, kurie jį paskirsto nepasiturinčiais besirūpinančioms socialinėms organizacijoms.
Tyrimai rodo, kad kas šeštas lietuvis neišgali bent kas antrą dieną valgyti mėsos ar kito baltymais turtingo maisto. Maisto bankai padeda spręsti dvi problemas: skatina tausoti maistui gaminti bergždžiai eikvojamus išteklius ir padeda atliekantį maistą patiekti ant nepasiturinčiųjų stalo.
„Bendradarbiaudami su šimtais socialinių organizacijų – „Caritas“, „Maltos ordino pagalbos tarnyba“, „Gelbėkit vaikus“ ir kt. – prekybos tinklų dovanotu bei žmonių suaukotu maistu pernai parėmėme 180 tūkstančių nepasiturinčiųjų. Skurstančiais besirūpinančioms organizacijoms sutaupėme 8 mln. eurų, išleidžiamų maistui pirkti“, – apie „Maisto banko“ veiklos mastus pasakojo V.Ilgius.
Pasak visuomenininko, kovoti su maisto švaistymu būtina ne vien dėl skurdo, bet ir iš elementarios pagarbos žmogiškam darbui. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, kasmet planetoje išmetamo maisto vertė siekia 750 mlrd. JAV dolerių. Vienam kilogramui duonos, kuri yra vienas iš dažniausiai išmetamų produktų, pagaminti sunaudojami 1827 litrai vandens, kilogramui jautienos – net 15 tūkstančių litrų. Dėl kiekvieno pagaminto maisto kilogramo į atmosferą išmetama 4,5 kg CO₂. Šios šiltnamio efektą sukeliančios dujos skatina klimato atšilimą, kaltą dėl vis didesnių stichinių nelaimių. „Jei maisto švaistymas būtų šalis, ji būtų trečia pagal dydį atmosferos teršėja pasaulyje“, – vardino V.Ilgius.
Valstybės pozicija – skatinti ar bausti?
Europos parlamentas paragino ES valstybes, tame tarpu ir Lietuvą, užtikrinti, jog iki 2025 metų ES maisto atliekų sumažėtų 30 proc., o iki 2030-ųjų – 50 proc., palyginus su 2014 m. kiekiu.
Kovai su maisto švaistymu skirta ES platforma suvienijo atsakingų valstybės institucijų atstovus ir nevyriausybines organizacijas. Parengtos rekomendacijos dėl perteklinio maisto perdavimo labdarai, pradėta kurti vieninga maisto atliekų matavimo sistema.
Reaguodama į ES raginimus, Lietuvos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba išplėtė labdarai atiduodamo maisto asortimentą, įtraukdama kiaušinius, mėsos ir žuvies gaminius, UTH pieną, kietuosius sūrius ir kt. Labdaros organizacijos galės gautą maistą perfasuoti ir perpakuoti, prailgintas dalinimo labdarai laikotarpis pasibaigus terminui „geriausias iki...“.
„Nors valstybė skurstančius remia jiems pirkdama ilgai galiojančio maisto paketus, reikėtų skatinti ir atliekančio maisto perdirbimą ir dalinimą skurstantiesiems. Tose šalyse, kur valdžia remia maisto švaistymo prevenciją, išmetamo maisto kiekiai sumažėja kartais“ – tikina „Maisto banko“ atstovas.
Pasak V.Ilgiaus, įstatymai ar draudimai ne visada duoda norimus rezultatus. „Būtina stiprinti organizacijas, padedančias atliekantį maistą perduoti nepasiturintiems. Juk tokių organizacijų Lietuvoje apstu – labdaros valgyklų, vaikų dienos centrų, neįgaliaisiais, pagyvenusiais žmonėmis ar gausiomis šeimomis besirūpinančių draugijų. Aprūpinkime jas automobiliais, šaldytuvais ir kitais ištekliais, būtinais dovanojamą maistą surinkti ir nesugadinus perduoti žmonėms. Tai valdžios prerogatyva, ir tai kviečia daryti už maisto saugą atsakingas Europos komisaras Vytenis Andriukaitis“, – kalbėjo V.Ilgius.
„Kiekviena tauta yra didi tiek, kiek sugeba pasidalinti ir rūpintis savo nuskriaustaisiais“, – reziumavo G.Drukteinis. „Kas rytą pabudęs prašau Dievo, jog tokių organizacijų kaip „Maisto bankas“, būtų kuo daugiau“. „Bet taip pat prašau, kad jos galiausiai išnyktų – kaip kadaise išnyko budelio profesija, kada nors išnyks kalėjimų prižiūrėtojai ar onkologinių ligų gydytojai“.
„Kol tarp mūsų tiek daug žmonių, kuriems reikia paramos maistu – atsiliekame nuo pasaulio standartų. Bet duokite mums laiko – lietuviai ne kartą įrodė, jog nieko nėra neįmanomo,” – viltingai diskusiją baigė LRT laidos „Vartotojų kontrolė“ vedėjas.
