Toks dalies politinio lauko dalyvių požiūris stebina – išlaidų valstybės biudžete ir investicijų iš „Naujos kartos Lietuva“ plano reikia ir gausiai, o atsakomybės už pajamų gavimą ir surinkimą prisiimti – ne. Deja, suaugusiųjų pasaulis taip neveikia.
Norint nusikratyti atsakomybės, vis konstruojami nauji mitai, tarsi turintys pagrįsti atsakomybės vengimo priežastis.
Mitas nr. 1. Mokesčių reformos reikia dėl ES lėšų gavimo, kitaip niekas čia nieko nedarytų.
Šioje vietoje reikėtų priminti jau 10 metų Lietuvai Europos Komisijos ir kitų tarptautinių institucijų teikiamas rekomendacijas – koreguoti mokesčių sistemą mažinant pajamų nelygybę ir skurdą, didinant pajamų dalį iš ekonomikai mažiau žalingų mokesčių bei taip užtikrinant adekvatų viešųjų paslaugų finansavimą. Deja, nepaisant nuolatinių rekomendacijų, per tuos metus nei viena Vyriausybė nesiėmė šių klausimų sprendimo.
Ši Vyriausybė mato strateginį valstybės interesą, todėl pasiūlėme nelengvus, bet reikalingus sprendimus, atliepiančius tarptautines rekomendacijas ir padėsiančius Lietuvai toliau judėti vakarietiškos gerovės link. Šių pakeitimų reikia ne finansų ministrei ar atskiriems politikams, bet Lietuvai.
Todėl „Naujos kartos Lietuva“ plano finansavimas yra labiau įrankis padedantis įgyvendinti pokyčius, nei tų pokyčių priežastis. Europinė parama skiriama už padarytus namų darbus. Jei Lietuva tų namų darbų daryti nenori, reikia suprasti, jog ir europinis pyragėlis tokiu atveju nepriklauso.
Mitas nr. 2. Konservatoriai vieni kažko prisižadėjo Europai, dabar tegul patys ir suvalgo savo įsipareigojimus.
Turiu atkreipti dėmesį, kad su mokesčių klausimais susiję politiniai įsipareigojimai įrašyti bent trijuose dokumentuose: Vyriausybės programoje, už kurią balsavo Seimas, šiek tiek detaliau Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane, už kurį balsavo visi Vyriausybės nariai, bei „Naujos kartos Lietuva“ plane, kuriam protokoliniu nutarimu vienbalsiai pritarė Vyriausybė.
„Naujos kartos Lietuva“ planas, su visais mokestiniais rodikliais, buvo viešai derintas su visuomene: įvyko beveik 50 diskusijų ir viešų pristatymų, vyko rašytinės konsultacijos, kuriose sudalyvavo per 600 asmenų, gauta apie 300 pasiūlymų, planas ne kartą pristatytas Seimo komitetuose, nevyriausybinių organizacijų renginiuose, Trišalėje taryboje. Galų gale 2021 metų birželį jam vienbalsiai pritarta Vyriausybėje. Šiame kontekste mažų mažiausiai stebina kai kurių politikų pareiškimai, kad įsipareigojimai prisiimti po kilimu ir vienašališkai.
Be to, Vyriausybė prisiėmė kolektyvinę atsakomybę ir pateikdama Seimui svarstyti mokesčių paketą su konkrečiais teisiniais pasiūlymais. Į klausimą, kodėl dabar už įsipareigojimų įgyvendinimą ne visi ministrai ir juos delegavusios frakcijos jaučia atsakomybę, matyt, galėtų atsakyti rinkimų kalendorius, o gal ir reitingų lentelės.
Kas bus, jei nieko nebus? EK atstovybės Lietuvoje vadovo Mariaus Vaščegos teigimu, mokesčių įstatymų nepriėmimo atveju, maksimali negaunamų lėšų suma „hipotetiškai gali viršyti ir pusę milijardo eurų“. Gana brangi rinkimų strategija, vienok.
Mitas nr. 3. Mokesčių projektus primetė koalicijos partneriams nesitarę.
Kad ir kaip kai kam norėtųsi vaizduoti neinformuotus ištiktukus, akivaizdu, kad pokalbiai apie šiuos įstatymų pakeitimus vyko gana ilgai. Pakeitimų kryptys pristatytos tarpinstitucinėje darbo grupėje, vėliau – gautas ne vienas raštas iš kolegų koalicijos partnerių atstovaujamų ministerijų. Vien iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos priskaičiuočiau bent 20 įvairiausių pasiūlymų. Apmaudu, jog nė vieno – pildančio biudžetą. Greičiau atvirkščiai, nemažai pasiūlymų nejudinti egzistuojančių privilegijų, o dargi ir įvesti keletą naujų.
Nepaisant to, jog susitarti šiais klausimais nėra paprasta – dar iki mokestinio paketo sudėliojimo pavyko visiškai ar iš dalies atsižvelgti bent į dešimtį Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pasiūlymų. Kelis sykius konkretūs pasiūlymai buvo pristatyti koalicijos frakcijose, pradedant 2022 metų rugsėju. Papildomų konkrečių pasiūlymų kaip gauti geresnį pakeitimų krepšelį, vis dar išlaikant paketą subalansuotą, tuose pokalbiuose nenuskambėjo.
Tačiau kuo labiau kalendorius slinkosi link rinkimų, tuo daugiau naujų reikalavimų iškildavo. Visgi, pokalbiai dėl pakeitimų siekiant sutelkti didesnį palaikymą vyko iki pat paskutinės dienos. Priminsiu, kad paskutiniai pakeitimai atliepiant Prezidento ir koalicijos partnerių pasiūlymus padaryti prieš pat pateikiant paketą Vyriausybei – neapmokestinama NT kartelė pakilo nuo 1 iki 1,5 medianos, o kartelė aukštų pajamų apmokestinimui papildomu tarifu pakilo nuo 200 iki 300 tūkst., tuo pačiu atsirado pasiūlymas mažiems verslams įvesti lengvatinį ribinio pelno mokesčio modelį.
Vyriausybė mokesčių paketui, su visais integruotais pasiūlymais, pritarė vienbalsiai.
Mitas nr. 4. Europos Komisija nieko neliepė, patys nežinia kodėl įsipareigojo keist mokesčius.
Pradžiai reiktų priminti, kad Europos Komisijos skiriami 2 milijardai subsidijų „Naujos kartos Lietuva“ plano įgyvendinimui yra visiškai naujo tipo instrumentas, kai lėšos skiriamos už reformų įgyvendinimą. Reformos pagal visų ES šalių patvirtintą reglamentą turėjo būti susijusios su žaliuoju kursu, skaitmenizacija arba šalims narėms skirtų Europos Tarybos rekomendacijų įgyvendinimu.
Vien iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos priskaičiuočiau bent 20 įvairiausių pasiūlymų. Apmaudu, jog nė vieno – pildančio biudžetą. Greičiau atvirkščiai, nemažai pasiūlymų nejudinti egzistuojančių privilegijų, o dargi ir įvesti keletą naujų.
Labai gaila, bet dešimtį metų Lietuva gauna Europos Tarybos rekomendacijas apie tą patį: nelygybės ir skurdo mažinimas koreguojant mokesčių struktūrą, didesnis pajamų rinkimas iš ekonomikai mažiau žalingų mokesčių, adekvatus viešųjų paslaugų ir socialinės apsaugos finansavimas. Todėl suderinti „Naujos kartos Lietuva“ plano be mokesčių sistemos korekcijų tiesiog nebuvo galimybių. Mokesčių pakeitimų reformą Europos Komisija laiko ypatingai svarbia, be jos „Naujos kartos Lietuva“ planas prarastų savo esmę.
Verta atkreipti dėmesį, kad už mokesčių paketo parengimą ir įgyvendinimą planuojamos gauti lėšos jau yra paskirstytos ir investuojamos. Daugelis būtent per koalicijos partnerių kuruojamas ministerijas.
Mitas nr. 5. Dvejus metus miegojo, ir specialiai ištraukė mokesčių klausimus prieš pat rinkimus.
Šis teiginys pats iš savęs atrodo keistas, nes artėjant rinkimams jokie politikai mokesčių svarstyti nebenori, norėdami būti gražūs ir pūkuoti savo rinkėjui.
Akivaizdu, kad buvo n+k priežasčių neskubėti su mokesčių pakeitimų aptarimu. Priminsiu, kas vyko pirmus dvejus šios Vyriausybės darbo metus: pandemija, karas kaimynystėje, energetikos krizė. To pasekmėje išaugęs ekonominis neapibrėžtumas, įsisukusi infliacija. Tuomet kūrėme paramos priemones: subsidijas, paskolas, kompensacijas, mokestinės pagalbos priemones, įvedėme papildomas lengvatas. Jei jūs tikrai manote, kad tuomet buvo pats geriausias laikas kalbėti apie sisteminius pokyčius mokesčių politikoje, nesitikint jūros pasiūlymų kaip mokesčius sumažinti, esate tikras optimistas.
Mitas nr. 6. Mokesčių reforma yra mokesčių didinimas, kuris papildomų pajamų į biudžetą neatneš.
Išties skamba keistai. Kodėl ši savotiška Vyriausybė sumanė didinti mokesčius, taip sumažindama valstybės biudžeto pajamas? Tada gal sukirba mintis, kad čia kažkas ne taip. Jei jau mokesčiai auga, pajamos mažėti negali.
O esmė tokia, kad siūlome pagal tarptautinių organizacijų rekomendacijas koreguoti pačią mokesčių struktūrą, mažinant mokesčius mažai uždirbantiems ir daugiau surenkant iš kitur: šaltinių, mažiau žalingų ekonomikos augimui, tokių kaip aplinkosauginiai ar turto mokesčiai bei iš asmenų dėl aukštesnių pajamų turinčių didesnes galimybes susimokėti, bet išlaikiusių istoriškai susiformavusias, tačiau sunkiai objektyviais argumentais apginamas privilegijas. Mano vertinimu, yra esminis skirtumas tarp egzistuojančių privilegijų siaurinimo ir „mokesčių didinimo“.
Jei būtų pritariama tik populiariems siūlymams mažinti mokesčius, biudžete atsivertų milžiniška skylė ir nebūtų iš ko finansuoti reikalingų kokybiškų viešųjų paslaugų, mokytojų, medikų, pareigūnų atlyginimų. Tačiau visad lengviau sąsajos tarp šių dviejų dalykų nematyti ir vieną dieną aistringai agituoti prieš mokesčius, o kitą – lygiai taip pat aistringai kovoti už papildomas biudžeto išlaidas vienai ar kitai sričiai.
Mitas nr. 7. Mokesčių reforma papildomai apmokestins mažiausiai uždirbančius.
Šis teiginys prieštarauja vienam iš esminių mokestinio paketo tikslų – mažinti pajamų nelygybę ir skurdą. Toks yra ir mūsų įsipareigojimas Europos Komisijai atliepiant daugelį metų gautas rekomendacijas. Taip pat tai yra socialiai teisingas ir reikalingas kelias, siekiant tolesnio tvaraus šalies vystymosi ir piliečių pasitikėjimo valstybe.
Tiesa tokia, kad mokesčiai mažėja mažas pajamas gaunantiems žmonėms per tolesnę reikšmingą neapmokestinamo dydžio plėtrą. Tai reiškia, kad didesnė dalis jūsų atlyginimo bus neapmokestinta gyventojų pajamų mokesčiu, todėl gausite daugiau pajamų „į rankas“. Sprendimas palies visus iki vidutinio darbo užmokesčio uždirbančius asmenis. Tokių Sodros duomenimis yra du trečdaliai, arba kitaip – daugiau nei 800 tūkst. asmenų. Taip ne tik mažiname kritinį lygį pasiekusią pajamų nelygybę, bet ir stipriname paskatas dirbti.
Pagal pateiktus pasiūlymus, mokesčiai iš esmės nesikeičia 9 iš 10 individualią veiklą vykdančių asmenų. Tai yra tiems, kas deklaruoja pelną (pajamos minus sąnaudos) iš šios veiklos iki 15 tūkst. eurų per metus. Gal kai kam ir keista patikėti, bet tokių – remiantis faktiniais mokesčių administratoriaus duomenimis – yra 90 proc. visų individualią veiklą vykdančių žmonių.
Mokesčiai padidėtų tiems, kas turi santykinai daugiau pajamų, tačiau iki šiol turėjo privilegiją mokėti mažiau nei kiti Lietuvos dirbantieji. Pavyzdžiui, trumpa istorija su dviem herojais. Jonas dirba pagal darbo sutartį ir jo pajamos viršija 100 tūkst. per metus. Už šią ribą viršijančias pajamas Jonas mokesčius skaičiuoja nebe 20 proc., o 32 proc. tarifu. Kartu kaimynas teisininkas Petras verčiasi individualia veikla ir uždirba panašiai kaip Jonas – virš 100 tūkst. eurų. Petras už pelną (pajamos minus sąnaudos) vykdant savo profesinę pareigą moka 15 proc. pajamų mokesčio. Taigi, nors abu uždirba per 100 tūkst. – Jonas mokės 32 proc., o Petras – 15 proc.
Ar toks didžiulis skirtumas pateisinamas rimtais, o ne emociniais argumentais – palieku spręsti jums. Tačiau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), atlikusi studiją Lietuvoje, siūlo šiuos skirtumus ženkliai mažinti.
Mitas nr. 8. NT mokestis išvarys visus iš namų.
Tiesa ta, kad 70 proc. žmonių arba du trečdaliai tokio mokesčio už savo būstą tiesiog nemokėtų. Taip yra, nes siūloma pusantro savivaldybės vidurkio neviršijančios būsto vertės neapmokestinti visai.
Pakeitimų kritikai sako, kad reikia neliesti pirmo būsto, pamiršdami, kad dabar galiojantis NT mokesčio įstatymas tokių išimčių nenumato. Kaip tik gavau vienišos mamos iš Klaipėdos laišką, kuriame aprašyta jos istorija: pirmaisiais santuokos metais įsigytas gražus namas, dabar vyro nebėra, vaikas serga, o mokestį mokėti reikia, nes namo mokestinė vertė viršija 150 tūkst. eurų.
Pasiūlytame įstatymo projekte atsiranda galimybė savivaldybei socialiai pažeidžiamus žmones atleisti nuo mokesčio arba atidėti mokesčio mokėjimą iki turto perleidimo. Kuris variantas (ar dabar galiojantis modelis, ar siūlomas naujai) yra socialiai jautresnis – spręskite patys.
Esminis nekilnojamojo turto mokesčių bruožas tarptautinėje praktikoje – plati mokėtojų bazė ir žemas tarifas. Todėl siūlyme nuo tos dalies, kuri viršija 1,5 savivaldybės vidurkio būtų taikomas nedidelis 0,05-0,5 proc. tarifas. Koks konkretus tarifas būtų šiame intervale – nustatytų jūsų miesto ar rajono savivaldybės taryba, kadangi mokesčio pajamos atitektų būtent savivaldai.
Pirminiame Vyriausybės pateiktame variante vidutinis mokėtinas mokestis būtų sudaręs 16 eurų per metus. Ar tai yra suma, dėl kurios „žmonės bus išvaryti iš namų“? Greičiausiai, ne. Juolab, kad šios lėšos būtų nukreiptos rūpesčiui tų pačių gyventojų namų prieigomis – gatvių ir šaligatvių tvarkymui, medžių genėjimui, pievų šienavimui ir kitiems aplinkos tvarkymo darbams. Juk namas ne inkilėlis, o egzistuoja tam tikroje infrastruktūroje, kuria reikia rūpintis.
Ar reikėtų mokėti konkrečiai jums, kviečiu pasitikrinti parengtoje skaičiuoklėje. Tereikia įvesti namų adresą.
Mitas nr. 9. Šešėlį mažinkit, nes nieko toje srityje neveikiat.
Toks teiginys neatitinka tiesos. PVM atotrūkis (vienas iš pagrindinių šešėlinės ekonomikos rodiklių) susitraukė 7 proc. punktais nuo 18,7 proc. 2020 metais iki VMI projektuojamų 11,7 proc. 2023-iaisiais.
Tai reiškia ne mažiau nei pusę milijardo eurų papildomų pajamų ateinančių metų biudžete. Ši graži tendencija leido mums prasidėjus karui Ukrainoje padidinti savo krašto apsaugos finansavimą nuo 2 iki 2,5 proc. BVP be jokių papildomų mokestinių sprendimų.
Mitas nr. 10. Viešųjų paslaugų kokybė ir finansavimas augti turi, o mokesčiai – gali tik mažėti.
Šį teiginį įgyvendinti būtų galima tik užkraunant naštą ant savo vaikų – didinant valstybės skolą, kurios aptarnavimo kaštai bus mokami jau ateities kartų. Tokie siūlymai tiesiog yra netvarūs.
Todėl noras visiems pasiūlyti mažus ir dar mažesnius mokesčius (paskirstomojo pelno mokesčio modelis, NPD = MMA, įvairiausios PVM lengvatos bei visos kitos aistringos aktualijos) turėtų susivesti į planą mažinti viešojo sektoriaus apimtis.
Ką vietoje to matome? Nuolatinius siūlymus kaip padidinti finansavimą: keliams, mokytojams, moksliniams tyrimams, sveikatai, inovacijų plėtrai, žalinimui, skaitmenizacijai ir visai kitai geresnei gerovei.
Visus visų lūkesčius atliepti tiesiog neįmanoma, kai 2024-iems prognozuojamas perskirstymo per biudžetą lygis – tai yra ekonomikos dydžio ir surenkamų mokestinių pajamų santykis Lietuvoje – 33 proc. Tai yra vienas iš mažiausių rodiklių ES, kur vidurkis 2022-ais siekė 41,2 proc.
Rinkiminių programų įgyvendinimo rezultatas susideda ne tik iš prioritetų išlaidoms identifikavimo, bet ir iš gebėjimo prisiimti politinę atsakomybę už pajamas didinančius sprendimus: ar tai būtų stabilūs ir prognozuojami mokestinių pajamų šaltiniai, ar lėšos investicijoms už „Naujos kartos Lietuva“ plano įgyvendintas reformas.
Todėl kviečiu pietų sąskaitą apmokėti tuos, kas prie pietų stalo sėdėjo. Norėčiau viltis, kad kaip suaugę žmonės sugebėsime rasti tam reikalingos politinės valios.
