– 2011-ieji jau įsibėgėja. Galbūt jau galima tiksliau prognozuoti, kokie jie bus Lietuvos ekonomikai?
– Ekonomikoje niekas nevyksta netikėtai, staiga ir neprognozuojamai. Tie procesai, kurie prasidėjo antrąjį 2010 metų pusmetį, tęsis ir 2011 metais. Labiausiai pabrėžčiau eksporto atsigavimą ir vidaus rinkos stabilizacijos požymius. Nebegalime sakyti, kad vidaus rinka toliau nesustabdomai rieda į apačią.
Tam tikri požymiai rodo, kad net ir vidaus paklausai dirbančios įmonės gali pasigirti situacijos gerėjimu. Pavyzdys – naujų lengvųjų automobilių pardavimas. Viena kita apranga ar avalyne prekiaujanti įmonė irgi teigia, kad apyvarta netrukus turėtų pradėti augti.
Taigi manau, kad šitos tendencijos leidžia tikėtis, švelniai tariant, ne prastesnio rezultato negu 2010-aisiais.
– Pernai bendrasis vidaus produktas (BVP) augo 1,3 proc. Kiek jis galėtų augti šiemet?
– 2010 metų BVP buvo neįspūdingas. 1,3 proc. ekonomikos plėtra nėra tai, apie ką mes svajojome. Bet 2011 metais mūsų (SEB banko – aut. past.) prognozė yra 4 proc. ekonomikos augimas. O tai jau yra ne toks ir prastas pasiekimas.
– Kokios ūkio šakos galėtų traukti ekonomiką aukštyn?
– Eksportas, matyt, ir šiemet liks vienas iš svarbiausių, generuojančių ekonomikos augimą šaltinių. Tad į eksportą orientuota apdirbamoji pramonė turėtų jaustis visiškai patogiai šioje situacijoje. Išorės rinka yra tikrai neprastos būklės, nors kalbama apie galimą valstybių bankrotą ir euro zonos finansines bėdas. Mūsų prekybos partneriai, ypač Vokietija, jaučiasi visai neblogai, ekonomika auga ganėtinai sparčiai, prognozės dėl artimiausios ateities yra tikrai šviesios.
Vidaus prekyba šiais metais taip pat jau galėtų išspausti nedidelį augimo pliusiuką. Turiu galvoje mažmeninę prekybą. Statybų sektorius turėtų nebekristi taip, kaip krito 2010 metais. Galbūt augimo įspūdingo nebus, bet kritimo neturėtų būti.
Kalbant apie kitus sektorius, aišku, transportas yra glaudžiai susijęs su bendru ūkio atsigavimu Europoje ir Rusijoje. Tiek Rusijos, tiek Europos Sąjungos perspektyvos tikrai nėra prastos. Tai leidžia manyti, kad mūsų transporto sektoriui taip pat bus ką veikti. Transportas turėtų būti tarp daugiau nei vidutiniškai augančių ūkio sektorių.
– Kaip šiemet seksis smulkiajam ir vidutiniam verslui?
– Čia, sakyčiau, gali būti labai netolygi situacija net ir lyginant pavienius Lietuvos regionus. Mažesniuose miesteliuose, rajonuose, provincijoje tikrai nebus lengva smulkiajam verslui.
Žmonių perkamoji galia nedidėja taip greitai, kaip mes norėtume. Ir, galima sakyti, apskritai atsilieka nuo bendrųjų atsigavimo tendencijų. Taip jau yra. Ir teorija teigia, ir praktika patvirtina, kad esant pradiniam verslo ciklui, kai ekonomika tik pradeda kilti, iš pradžių auga bendrovių pelnas, bet darbo užmokestis toli gražu neauga taip sparčiai, o kai kada net lieka sustingęs. Taip yra dėl to, kad pradedant atsigauti nedarbo lygis dar yra tikrai didelis ir darbdaviai, turėdami tokią situaciją galvoje, neskuba gerėjančiais rezultatais dalytis su samdomais darbuotojais.
Būtent dėl to nelabai matau priežasčių, kodėl mažesniuose miesteliuose galėtų staiga atkusti vartotojų perkamoji galia. Todėl juose dirbantys smulkieji verslininkai tikrai negali tikėtis ryškių poslinkių į gera.
Didmiesčiuose situacija bus šiek tiek kitokia. Gali išryškėti skirtumų tarp biudžetinio sektoriaus tarnautojų, pensininkų, socialines išmokas gaunančių asmenų. Jiems 2011 metais pajamos praktiškai nedidės. Taip yra įkalta biudžete. Kita vertus, infliacija tikrai bus spartesnė nei 2010 metais, palyginti su 2010 metais, šitų žmonių reali perkamoji galia netgi sumažės. Tuo tarpu privačiame sektoriuje prognozuojame tam tikrą atlyginimų kilimą, kuris galėtų netgi pranokti infliaciją.
Kur link aš vedu? Vedu link to, kad gali išryškėti tam tikra diferenciacija tarp skirtingų visuomenės grupių ir jų gebėjimo įpirkti vienokias ar kitokias prekes bei paslaugas.
Darbuotojus vilios Vokietija
– Užsiminėte apie atlyginimų augimą privačiame sektoriuje. Koks jis galėtų būti?
– Mes prognozuojame, kad vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių augs 3,5 proc. Bet į šią prognozę įtraukiamas visas ir valstybės sektorius.
Valstybės sektoriuje nėra numatyta jokių sprendimų, dėl kurių atlyginimai galėtų augti. Tačiau 3,5 proc. vidurkis gautas todėl, kad privačiame sektoriuje algos augs sparčiau nei 3,5 proc.
Pastebimas tam tikras tendencijų išsiskyrimas, nes biudžeto politika lieka griežta ir toms kategorijoms žmonių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su biudžeto pinigais, šiais metais gerų naujienų dar nelabai tenka laukti.
– Ko tikėtis iš darbo rinkos? Ką rodo atgyjanti galvų medžioklė?
– Būtent tai ir atspindi gana apgailėtiną situaciją Lietuvos darbo rinkoje. Viena vertus, mes vis dar kalbame apie didžiulį nedarbo lygį, kuris, apklausų duomenimis, vis dar sudaro gerokai daugiau kaip 15 proc. Kita vertus, pakalbėjus su darbdaviais, kurie ieško konkrečią kvalifikaciją turinčių žmonių, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje nėra darbo jėgos ir kad jos totaliai trūksta.
Tai, matyt, yra ir emigracijos pasekmė, ir tam tikra problema, kad darbo rinka arba darbo pasiūla neatitinka darbo paklausos. Čia galima mesti akmenėlį ir į darbo rinką reguliuojančių institucijų daržą, ypač perkvalifikavimo institucijų, kurios rengia bedarbius ir suteikia tam tikrą kvalifikaciją tam, kad tie žmonės, kurie neturi darbo, rastų vietą darbo rinkoje.
Deja, niekaip neišeina prognozuoti, kad situacija pasitaisys. Veikiau atvirkščiai – emigracija nesiliauja, gali net suintensyvėti, kai Vokietija visiškai atidarys savo darbo rinką. Nedarbo lygis dėl ekonomikos augimo po truputį turėtų mažėti, tad galimas dalykas, jog vis dažniau išgirsime darbdavių susirūpinimą, esą reikia vienokių ar kitokių darbuotojų, sukurta darbo vietų, bet nėra kam tų vietų užimti.
Dėl to gali pakibti net ir šiaip labai sveikintina Vyriausybės iniciatyva pritraukti inovatyvių užsienio investicijų. Labai puiku, ateis tos bendrovės į Lietuvą, atidarys savo biurus, bet dirbti nebus kam. Šioje vietoje įžvelgiu didelį pavojų.
– Tačiau situacija prastoka ne tik Lietuvoje. Rekordinio taupymo ėmėsi emigrantų iš Lietuvos pamėgtos valstybės – Didžioji Britanija, Airija. Kas laukia ten išvykusių lietuvių?
– Jeigu apibendrintume, lietuviai ten dirba ne pačios aukščiausios kategorijos darbą ir kai kada dirba tokį darbą, kurio airiai nenori, negali, nėra pasirengę už tam tikrą atlyginimą atlikti.
Tų darbų paklausa išlieka net ir esant ekonomikos sunkmečiui. Airijos fiskalinės disciplinos griežtinimo programos pirmiausiai buvo nukreiptos į biudžetinį sektorių. Minimalios algos mažinimas, valstybės išlaidų, biudžeto išlaidų karpymas labai smarkiai paveikia valstybės sektoriuje dirbančius žmones. Ten lietuviai praktiškai nedirba.
Jie dirba išimtinai privačiame sektoriuje. Aišku, karpymo programos ateina tam tikrais impulsais ir iki privataus sektoriaus. Tačiau tas ryšys nėra toks jau tiesioginis. Nedrįsčiau teigti, kad dėl Airijos sunkmečio prasidės masinis lietuvių migrantų persikėlimas į kitas patrauklias rinkas, nes daugelis iš jų yra įleidę šaknis, susiradę darbą ir, jeigu tie darbai nesusvyruos, matyt, bus nuspręsta geriau turėti rankoje žvirblį, negu ieškoti girioje briedžio.
Labai galimas dalykas, kad Vokietijos atsivėrimas pirmiausiai išvilios darbo jėgą būtent iš Lietuvos, o ne iš Airijos. Žmonės, kurie šiuo metu dar tik mąsto apie emigraciją ir galbūt šiek tiek baiminasi kelionės į Airiją ar Didžiąją Britaniją, žinodami, kad Vokietijoje ekonomikos situacija yra daug patrauklesnė, daug stipresnė, gali susivilioti ir kaip pirmą emigracijos vietelę pasirinkti Vokietiją. Mums tas tikrai būtų daug skaudžiau negu jau emigravusių tautiečių persikėlimas iš Airijos į Vokietiją.
Sukelti paniką dėl maisto brangimo – nesudėtinga
– Grįžtant prie Lietuvos, pastaruoju metu gyventojams itin nerimą kelia cukraus kainos. Ar yra pagrindas jam brangti?
– Pagrindo brangti cukrui nėra. Tai patvirtina ir pasaulio rinkų situacija. Tai patvirtina ir cukraus pasiūla, atsargos Lietuvoje.
Tiesiog pasinaudodami tam tikromis galbūt palankiomis aplinkybėmis dalis rinkos dalyvių, konkrečiai perpardavėjai, norėjo sukelti paniką lygioje vietoje ir padaryti savo operacijas pelningas. Jeigu šitas ažiotažas būtų išsipildęs, kainos realiai būtų ūgtelėjusios, jų veiksmai būtų pasiteisinę ir pelno norma tikrai būtų įspūdinga.
Šiuo metu turime tokią situaciją, kai lengva sukelti tam tikrą paniką. Turime tam tikrų precedentų, maisto produktų, energetinių išteklių brangimą. Žmonės įsivaizduoja, kad prekės šiuo metu gali pradėti brangti, ir nelabai įsigilina, kokioms prekėms yra pagrindas brangti, o kokioms ne.
Kai kalbame apie tokius maisto produktus, kurie yra susiję su pienu, su grūdų derliumi, iš tikrųjų tam tikrų fundamentalių veiksnių brangimui yra ir jų brangimas pastaraisiais mėnesiais nebuvo spekuliacinių operacijų rezultatas. Dabar pasinaudojant tokiomis aplinkybėmis ir tuo, kad žmonės skaičiuoja kiekvieną litą kišenėje, labai nesunku išgąsdinti juos, sujaudinti, išprovokuoti ažiotažinį pirkimą ir iš to užsikalti gražaus pinigėlio.
Bet čia gana svarbi ir valdžios funkcija – laiku informuoti, kad šitokios operacijos arba šitie veiksmai neturi ekonominio pagrindo, kad šita panika yra dirbtinė ir tai reikia padaryti labai greitai ir labai gerai argumentuojant. Man atrodo, kad bent jau šitą trumpalaikę cukraus krizę mes įveiksime ir viskas atsistos į savo vietas.
– Ar panika dėl neva galimo kokio nors produkto brangimo gali kartotis?
– Jeigu galima kalbėti metaforomis, miškas šiuo metu yra sausas. Mesti degtuką ir sukelti gaisrą yra ne taip jau sudėtinga. Tai yra susiję su tuo, kad kai kurių prekių brangimas skaičiuojamas ne keliais procentais, o dešimtimis procentų, ir su tuo, kad žmonių perkamoji galia yra labai ribota.
Natūralu, kad skaičiuodami kiekvieną litą jie nenori nukentėti. Cukrų jie pirko ne dėl to, kad jo labai reikia, o dėl to, kad paskui neišeikvotų reikalingų litų tam, kad pirktų cukrų gerokai brangiau.
– Pastaruoju metu brango net patys pigiausi ir būtiniausi maisto produktai, energetiniai ištekliai. Kokias ekonomines tokio brangimo priežastis matote?
– Energetinių išteklių brangimą pirmiausiai lemia mūsų energetinė priklausomybė nuo Rusijos. Kol kas mes tik deklaruojame didesnės nepriklausomybės siekius. Tačiau negaliu pasakyti, kad šitame bare mes labai daug spėjome nuveikti. Koncerno „Gazprom“ įtaka ir priklausomybė nuo elektros energijos tiekimo iš Rusijos yra vis dar labai didelė. O tada, savaime suprantama, atsiranda erdvė diktuoti kainas ir taip yra daroma.
Jiegu kalbame apie maisto produktų brangimą, tai lemia prastos tendencijos pasaulyje. Grūdų derlius, sausra ir gaisrai Rusijoje lėmė tam tikrą grūdinių kultūrų kainų augimą. Tikrai galima teigti, kad kažkokių vietos priežasčių arba vietinės specifikos nėra. Tai yra pasaulio tendencijos, kurios natūraliai pasiekia ir Lietuvą.
Bet iš to nebūtina daryti išvados, kad pabrangus vienoms kultūroms ar vienoms maisto prekėms turėtų automatiškai brangti ir visos likusios. Tų prekių, maisto produktų rūšių yra labai įvairių ir tarp jų nebūtinai yra tiesioginis sąryšis.
– Tačiau didžiausias pasaulyje pieno produktų eksportuotoja „Fonterra Cooperative Group“ pareiškė, kad augant paklausai didelės pieno kainos yra „nauja norma“. Ar tikrai situacija tokia prasta?
– Žvelgiant į vidutinį ir ilgesnį laikotarpį daugelio organizacijų prognozės nėra labai džiaugsmingos. Manoma, kad didėjant paklausai, pasiūlai išliekant ribotai, siaučiant stichijoms – ne paskutinėje vietoje ir tai, kad veikia šiltnamio efektas – iš tikrųjų tam tikras pasiūlos deficitas gali susiformuoti ir dėl to automatiškai kils kainas.
Tokios prognozės nėra labai džiugios. Bet ilgalaikės prognozės turi tokią ypatybę, kad toli gražu ne visada išsipildo. Gyvenimas kartais jas labai smarkiai koreguoja. Todėl šiandien smarkiai gąsdintis tomis prognozėmis nereikėtų, bet žinoti, kad taip gali atsitikti, verta.
