Šiuo metu vidutinė pensija šalyje turint būtinąjį stažą sudaro apie 640 eurų. Pageidaujama pensija beveik du kartus didesnė už realią. Be to, nepaisant pastaruosius keletą metų sparčiai didintų pensijų, skirtumas tarp lūkesčių ir realybės iš esmės nepasikeitė. Tačiau valstybės galimybės dar sparčiau didinti pensijas irgi ribotos. Kaip galime padidinti senatvės pensijas?
Užprogramuoti iššūkiai ateityje
Pastarieji ketveri metai buvo palankūs didinti senatvės pensijas dėl dviženklio darbo užmokesčio augimo ir nuosekliai didėjusio užimtų šalies gyventojų skaičiaus. Jis šį rudenį pasiekė rekordinį lygį nuo pat šio amžiaus pradžios ir lapkritį siekė apie 1,48 mln. žmonių.
Vis dėlto, toliau užtikrinti panašią ar aukštesnę pakeitimo normą, t. y. skirtumą tarp buvusio atlyginimo ir gaunamos pensijos, taps vis sudėtingiau dėl besikeičiančios demografinės padėties, taip pat ir kitų viešojo finansavimo poreikių, pavyzdžiui, gynybos ar sveikatos apsaugos.
Lietuvoje svarbiausia pensijų dalis yra klasikinė einamojo finansavimo sistema, kuri dar vadinama I pakopa ir kurioje pensijos finansuojamos iš dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų.
Ji paremta kartų solidarumo principu. Dirbdami ir mokėdami mokesčius, „sumokame“ pensijas savo tėvams ar seneliams. Mums sulaukus senatvės, pensijas turėtų „mokėti“ mūsų vaikai ir anūkai. Bet tokiu principu paremta sistema susiduria su iššūkiais ilgėjant gyvenimo trukmei ir mažėjant gimstamumui.
Kas nutinka, kai visuomenė sensta? Turime vis daugiau pensininkų ir vis mažiau tų, kurie dirba ir moka mokesčius, tad išlaikyti pakeitimo normą tampa vis sudėtingiau.
Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į dabartines demografines tendencijas skaičiuoja, kad pakeitimo norma kasmet mažės ir 2050 m. pasieks vos 25 proc. Svarbu atkreipti dėmesį, kad čia skaičiuojama tik tai, ko gyventojai gali tikėtis iš valstybės, o ne iš kitų pajamų šaltinių.
Tai reiškia, kad jeigu kliausimės tik valstybės galimybėmis, mūsų pensija sieks vos ketvirtadalį buvusių darbo pajamų. Deja, net ir žinant šias tendencijas bei prognozes, viešoje erdvėje aktyviai svarstoma apie tai, kaip panaikinti paskatas kaupiantiems papildomai, o ne kaip padėti gyventojams užsitikrinti didesnį finansinį atsparumą ateityje.
Situacija kitose valstybėse
Dažnai su pavydu žiūrime į Vakarų ar Skandinavijos valstybių gyventojų pensijas, bet nesigiliname, iš kokių šaltinių jos mokamos. Ar tikrai dosnios pensijos užtikrinamos tik valstybės lėšomis, t. y. iš tuo metu surenkamų socialinių mokesčių?
Kaip rodo duomenys, maždaug trečdalį (o kai kur ir daugiau) Vakarų ir Skandinavijos gyventojų pensijas sudaro privatus kaupimas II-oje ir III-ioje pakopose. Jose sukauptas turtas,
EBPO duomenimis, sudaro vidutiniškai 94 proc. šalies BVP. Tokiose šalyse kaip Islandija, Danija ar Olandija, kurios išsiskiria aukšta pajamų pakeitimo norma senatvėje, pensijų fondų turtas viršija ir 150 proc. BVP.
Dabartiniai Lietuvos pensininkai iš privataus kaupimo gauna iki 10 proc. dydžio nuo vidutinės pensijos dydžio išmoką, kuri, palyginti su vakarietiškomis, yra maždaug 3-4 kartus mažesnė. Vis dėlto, reikia atsižvelgti į tai, kad dabartiniai pensininkai papildomai kaupė ne visą profesinę karjerą, kaupimo sąlygos ne kartą keitėsi, o papildomam kaupimui skiriama įmoka sudarė 2-5 apie proc., kai Vakarų šalyse ji yra didesnė ir kartais siekia net 10 proc. ar dar daugiau.
Pagrindinis iššūkis – kaip atsidėti dalį pajamų ateičiai jų neišleidžiant dabarties norams. Pastaruosius kelerius metus dorojantis su itin aukšta infliacija, daliai gyventojų atsidėti pajamas senatvei nebuvo lengva užduotis. Tačiau vidutinei metinei infliacijai nukritus žemiau 1 proc., o atlyginimų augimui vis dar siekiant 10 proc., priežasčių nekaupti yra vis mažiau.
II ir III pensijų pakopų tikslas yra diversifikuoti pajamas senatvėje užsitikrinant jas iš kelių šaltinių. Valstybė, norėdama suteikti daugiau galimybių užsitikrinti orią senatvę ir prisidėdama įmoka iš biudžeto, skatina sukaupti sau papildomai pensijai II pakopoje. Tuo metu III pakopoje gyventojai gali kaupti dar papildomai savarankiškai.
Darbdavių vaidmuo
Vis dažniau, nors kol kas dar gerokai per retai, prie III pakopos kaupimo prisideda ir darbdavys, pavyzdžiui, skirdamas kelių procentų dydžio įmoką tiesiai į darbuotojo III pakopos fondą. Arba siūlydamas dvigubą modelį, pavyzdžiui, jeigu darbuotojas nusprendžia savarankiškai kaupti III pakopoje 2 proc. nuo savo atlyginimo, darbdaviai prideda papildomus 2 proc., ir tai yra aiški papildoma nauda darbuotojui.
Bet net ir tokiose įmonėse, kurios siūlo šią papildomą naudą, darbuotojai ne visada skuba ja naudotis. Ir čia tikriausiai prisideda ne tik informacijos trūkumas, bet ir požiūris į pačio gyventojo indėlį siekiant finansiškai aprūpintos senatvės. Todėl svarbu ne tik skatinti darbdavius prisidėti prie darbuotojų finansinės gerovės ateityje, bet ir šviesti bei skatinti darbuotojus pasinaudoti šia galimybe.
Kitaip nei kitose valstybėse, darbdavių vaidmuo Lietuvoje kol kas yra menkai pastebimas. Pavyzdžiui, Islandijoje privalomasis įnašas į II pensijų pakopą siekia net 15,5 proc., iš kurių darbdavių įnašas yra net 11,5 proc.
Kaip gauti 1 041 euro pensiją?
Kaupimas senatvei ar tiesiog savo ateičiai yra ne kas kita, kaip dalies pajamų neišleidimas dabarties norams. Atsisakyti šių dabarties norų nėra lengva. Visgi, pasirūpinti savo ilgiausiomis atostogomis – išėjimu į pensiją – yra itin svarbi užduotis. Taigi, atsidėdami pajamas jaunesniame amžiuje, galime nebedirbti ir ne tik išgyventi su gaunamomis pajamomis išėję į pensiją, bet ir gyventi taip, kaip norėtume.
O pensijų dydžiu prie Vakarų valstybių priartėsime tik tuomet, kai savarankiškai sukauptos sumos dydžiu galėsime lygiuotis, pavyzdžiui, su danais, kurių pensijų fonduose sukaupta suma siekia beveik 200 proc. nuo BVP. Priminsiu, Lietuvoje II ir III pakopos fonduose sukauptas turtas šiuo metu sudaro apie 12 proc. nuo viso šalies BVP.
Norėdami ateityje gauti poreikius atitinkančią senatvės pensiją, tuo turime rūpintis patys jau dabar ir patys padidinti būsimą savo pensiją – tiek kaupdami savarankiškai, tiek susitardami su savo darbdaviu, jog prie kaupimo prisidėtų ir jis.
