Tad po karo buvo nuspręsta buvusią pasaulio sistemą tiesiog „užvesti“ iš naujo, lyg prieš tai nieko nebūtų nutikę. J.M.Keynes tikėjo, kad prekyba yra pasaulio taikos receptas – juk nepulsi kariauti su savo partneriais, nes tai gali pakenkti ir tau pačiam. Visgi, neilgai trukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, patvirtinęs, kad prekyba nėra auksinis receptas taikai palaikyti.
Tuo metu J.M.Keynes taip pat suprato, kad tarptautinė prekyba nėra svarbiausias komponentas ekonomikoje − daug svarbiau yra politinis stabilumas ir taika. Ko verti augantys atlyginimai, inovacijos ir naujos darbo vietos, jeigu neilgai trukus šalims tenka viską pradėti nuo nulio, atstatant savo miestus nuo pat pamatų?
Sąsajos su šiandiena
Ir nors šiuo metu, palyginus su laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo, mūsų problemos gerokai skiriasi, visgi yra ir nemažai sąsajų. Po Rusijos pradėto karo Ukrainoje demokratinės šalys bendrai sutaria, kad pasaulio sistema, su kuria gyvenome iki šio karo, turi keistis.
Matome Rusijai įvestas beprecedentes sankcijas ir eksporto draudimus, tuo tarpu didelė dalis užsienio investuotojų paliko savo investicijas, statytus fabrikus, veikiančius restoranus ir greičiausiai į šią šalį niekada nebegrįš.
Nors dėl Rusijos vietos po prekybos saule demokratinės šalys daugmaž sutaria, nuomonės dėl Kinijos dažnai išsiskiria. Demonstruojama besąlyginė draugystė tarp Rusijos ir Kinijos lyderių, bet tuo pačiu ir Prancūzijos prezidento vizitas su verslo delegacija įrodo, kad dėl naujos pasaulinės tvarkos dar nesame tikri.
Ar turėtume atsiriboti nuo autoritarinį režimą turinčių šalių ir jas izoliuoti, net jeigu tai gali neigiamai paveikti ekonomiką? Ar turėtume trumpinti prekybos grandines, kad pramonė nebūtų kritiškai priklausoma nuo komponentų kitose šalyse? Panašu, kad kol kas atsakymai į šiuos klausimus nėra vienodi.
Atsiribojimas jau vyksta
JAV, Japonija bei Nyderlandai neseniai sutarė apriboti lustų gamybos įrankių eksportą į Kiniją siekiant, kad šios šalies kariuomenei būtų sunkiau kurti pažangius ginklus, pavyzdžiui, branduolines raketas. Tuo tarpu praėjusių metų vasarą JAV taip pat buvo priimtas infliacijos mažinimo aktas, siekiantis beveik 400 milijardus dolerių. Šio paketo tikslas yra ne tik paspartinti perėjimą prie žaliųjų energijos išteklių ir skatinti gamybą šalyje, bet ir atremti Kinijos dominavimą žaliųjų technologijų srityje.
Taigi, valstybės parama negalės pasinaudoti tos įmonės, kurios importuoja žaliavas ar komponentus iš Kinijos. Pavyzdžiui, šiuo metu beveik 80 proc. visų saulės energetikos technologijų yra importuojama iš Kinijos. Tuo tarpu du trečdaliai visų retųjų metalų, kurie yra kritiškai svarbūs žaliosioms technologijoms, taip pat yra išgaunami šioje šalyje.
Akivaizdu, kad bandymas atsiriboti nuo Kinijos tiekimo grandinių bet kuriai šaliai trumpuoju laikotarpiu reiškia didesnę infliaciją. Visgi, ilguoju laikotarpiu tai turės teigiamo poveikio pasaulio valstybių pastangoms kovoti su klimato kaita, sukurs naujų darbo vietų bei pritrauks nemažai užsienio šalių investicijų. Negana to, tiekimo grandinės bus stabilesnės ir mažiau priklausomos nuo politinių interesų.
Bandymas atsiriboti arba bent jau mažinti rizikas vyksta ir kituose frontuose. Pavyzdžiui, vis daugiau šalių rekomenduoja gyventojams nesinaudoti „Tik Tok“ programėle, kuria Kinijos valdžiai gali būti perduodami milijonų vartotojų duomenys.
Koks Europos planas?
Lietuva, kitaip nei kitos Europos Sąjungos šalys, jau pajuto, ką reiškia Kinijos pyktis. Atidarius Taivano atstovybę Vilniuje, buvome ištrinti iš muitinės sistemos, saugumo sumetimais buvo evakuojama ir Lietuvos ambasada Kinijoje.
Visgi, Europa kol kas aiškaus plano, kaip mažinti priklausomybę nuo Kinijos, neturi. O didžiausia bėda čia ir yra seniai kurta ekonominė architektūra, kurios esmė laisva prekyba, ypač trūkstant gamybinių pajėgumų pačioje Europoje. Taip pat matome ir išsiskiriančias šalių lyderių nuomones – kai kurie lyderiai priklausomybės net nemato kaip didelės bėdos. Europos Komisijos pirmininkė neseniai pareiškė, kad reikia ne atsiriboti nuo Kinijos, tačiau mažinti rizikas. Bet kokiu atveju, Briuselis dar neturi nei aiškios strategijos, nei įrankių, kaip būtų galima tai pasiekti.
Tuo metu nesenas Kinijos ambasadoriaus pareiškimas, kad buvusios Sovietų Sąjungos šalys tarptautinėje erdvėje neturi faktinio statuso, priminė Vladimiro Putino požiūrį tiek į Ukrainą, tiek į Baltijos šalis. Greta to matome ir karines pratybas šalia Taivano, kuriomis bandoma imituoti šalies užėmimą.
Rekomendacijos Lietuvai
Lietuvos prekybos ryšiai su Kinija yra pakankamai menki − lietuviškos produkcijos eksportas į Kiniją praėjusiais metais siekė vos 0,2 proc. viso eksporto, o prekių importas nesiekė 4 proc.
Kita vertus, Lietuvos ekonomika yra itin atvira ir priklausoma nuo tiesioginių užsienio investicijų. Tad šaliai reikia ne tik dar labiau įsitvirtinti ES rinkoje, bet ir stiprinti savo prekinį ženklą kaip valstybės, kuri yra patraukli užsienio investicijoms. Tai bus itin aktualu, jeigu ES iš tiesų nuspręs labiau atsiriboti nuo Kinijos, trumpins tiekimo grandines ir dar sparčiau investuos į žaliąją transformaciją.
Tiesa, mūsų šalyje pastaruoju metu netrūko prieš užsienio kapitalą nukreiptų iniciatyvų, mokestinių eksperimentų, kurie gali stabdyti ekonomikos progresą ateityje.
Istorijos pamokos
Žvelgdami į šiandieninius iššūkius, galime prisiminti ir praeities įvykius bei tai, kaip su tais įvykiais dorojosi garsiausi visų laikų ekonomistai ar politikai. Ar turėtume kurti naują pasaulio sistemą, ar visgi bandyti pasikliauti senąja?
Matant vis dar besitęsiantį karą Ukrainoje ir griaunamus jos miestus bei infrastruktūrą, kol kas neatrodo, kad senoji sistema galėtų būti „užvesta“ iš naujo. Tad naujos sistemos pradžiai turime ruoštis jau dabar.
