Šiemet Lietuvai ėmus garsiau diskutuoti apie lošimų sektorių, tapo įdomu panagrinėti ir palyginti jo statistiką. Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, loterijose, kazino ir lažybose pernai lietuviai įmokėjo 2,6 mlrd. Eur, gavo 2,3 mlrd. Eur laimėjimų ir šitaip pralošė beveik 300 mln. Eur. Kitaip tariant, vienas azartinėms pramogoms skirtas euras vidutiniškai sugeneravo apie 11 proc. nuostolį.
Nors kartais išgirstame apie rekordinius aukso puodus ir didesnę ar mažesnę pažįstamų sėkmę, tai tėra atsitiktinumai, kuriuos visada atsveria dar didesni kitų lošėjų nuostoliai. Žinoma, didelė dalis epizodinių lošėjų greičiausiai suvokia matematiškai užprogramuotą „fortūnos“ nepalankumą, todėl už tuos kelis eurus jie veikiausiai nusiperka lūkestį, svajonę, vilties jausmą ar tiesiog pramogą.
Bet įsivaizduokime kas nutiktų, jei šiuos kelis milijardus ne praloštume, o investuotume į laiko patikrintas priemones: indėlius, būstą nuomai, akcijas, obligacijas ar sutelktinį finansavimą. Taikant vos 5 proc. metines palūkanas, daugiau kaip pustrečio milijardo lietuvių lošimuose ir loterijose „pastatytų” lėšų virstų net 130 mln. uždarbiu. Ir jis būtų iš esmės beveik garantuotas, t.y. nepriklausantis nuo atsitiktinumų bei pasiekiantis kiekvieną investavusį žmogų.
Penkių procentų grąža šiame pavyzdyje pasirinkta kaip patogus vidurkis: obligacijų ar sutelktinio NT finansavimo sektoriuose šiuo metu galima uždirbti ir iki 11 proc. fiksuotas metines palūkanas, investuotojo naudai įkeičiant vertingą turtą kaip užtikrinimo priemonę. Tokiu atveju iš 2,6 mlrd. „Lietuvos pastatytų pinigų“ sugeneruotume ne 300 mln. Eur nuostolį, o beveik 300 mln. eurų uždarbį. O jau per trejus metus, reinvestuojant palūkanas, turėtume beveik milijardą eurų pelno.
Svajonė greitai praturtėti iš dalies paaiškina ir tai, kodėl neinvestuojame.
Tad kodėl lietuviai sąmoningai renkasi matematiškai nuostolingą kelią ir tebėra vieni pasyviausių Europos investuotojų?
Jei lošimus laikytume nekasdiene, priklausomybės nesukeliančia pramoga, kurios esmė yra įsigyti laikiną svajonę, pramogą ir mikroskopinę tikimybę greitai praturtėti – galbūt tai ir iš dalies suprantama. Keli išleisti eurai loterijos bilietui daugeliui nepakeis gyvenimo kokybės, o visą savaitę svajoti apie gyvenimą laimėjus aukso puodą gali būti tiesiog smagu. Bet kaip žinome, realybė yra kitokia: stambias sumas išlošia tik pavieniai žmonės.
Svajonė greitai praturtėti iš dalies paaiškina ir tai, kodėl neinvestuojame. Iš tūkstančio eurų per metus gauta 30, 50 ar 100 eurų grąža daug kam atrodo nepakeičianti gyvenimo. Net jei šis uždarbis teigiamas, pranokstantis infliaciją ir iš esmės garantuotas. Bet būtent čia ir slypi didieji „neinvestuotojų“ mitai.
Visų pirma, daug kas turi gerokai daugiau kapitalo nei tūkstantis eurų. Galint investuoti dešimtis tūkstančių eurų, net konservatyvios investavimo priemonės per metus sugeneruos nebe kelis šimtus, o kelis tūkstančius – tai jau yra reikšminga suma pramogoms, buičiai ar vaikų ugdymui.
Visų antra, 5-10 proc. metinė grąža tampa daug galingesne nei atrodo plika akimi, jei investuojame nuolat, ilgesniais laikotarpiais ir reinvestuojame grąžą. Dėl vadinamojo sudėtinių palūkanų efekto, uždarbio dalis investuotojo portfelyje kasmet auga vis greičiau, o per nepilnus du dešimtmečius gali pranokti nuosavas lėšas.
Apie žinių ir įgūdžių trūkumo mitą turbūt neverta plėstis – nešališkos informacijos apie įvairius investavimo instrumentus šiandien gausu kaip niekad. Tai – tik noro ir minimalios pastangos klausimas.
Todėl belieka tik stebėtis: užuot visi kartu per metus uždirbę beveik 300 mln., tokią sumą tiesiog pralošiame, o milijonieriais atsitiktinai tampa tik vienas kitas laimingasis.
Šiuose skaičiuose stebina dar vienas dalykas: mūsų finansinė sėkmė daugiausiai priklauso nuo to, kaip gyvenime elgiamės su turimais pinigais. Net ne nuo pajamų dydžio ar žinių, o būtent elgesio. Pasaulyje pilna pavyzdžių apie bankrutavusias garsenybes ar kitus milijonierius, kurie savo turtus tiesiog neatsakingai iššvaistė. Ir priešingai – daug tikrų istorijų apie kuklius žmonės, kurie gyveno, taupė ir galbūt investavo net ir nedideles savo pajamas bei mirė sukaupę itin solidų kapitalą.
Todėl sprendimas (ne)lošti ar (ne)investuoti yra kiekvieno mūsų rankose. Svajonės apie greitą rezultatą yra žmogiškai suprantamos, bet sėkmė iš tiesų mėgsta kantriuosius ir nuosekliuosius. Kurie ne tik kasmet kryptingai pasididina savo juodai dienai ar finansiniam stabilumui skirtas santaupas, bet ilgainiui sau pradeda leisti vis didesnių malonumų.