Vis dėlto, pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistų, kol kas lietuviai dar nepasiruošę gyventi be vienkartinių pakuočių. O jeigu maistui naudotume savo daugkartinio naudojimo pakuotes, sulauktume liūdnų pasekmių.
Skatina mąstyti
Lietuvos sveikuolių sąjungos paskelbtas iššūkis kvietė bent 30 dienų visiškai atsisakyti neperdirbamų vienkartinių puodelių, šiaudelių, indų ir įrankių. Dalyviai feisbuko grupėje „30 dienų iššūkis“ dalijosi patirtimis, kėlė nuotraukas, uždavė jiems rūpimus klausimus. Iššūkio organizatoriai pateikė įdomių faktų apie vienkartinius indus, jų vartojimo kultūrą kitose šalyse, jau esančius pasaulyje sprendimus, kaip mažinti aplinkos taršą.
Dalis iššūkio dalyvių atsisakė ne tik vienkartinių indų, bet ir plastikinių maišelių bei vienkartinių pakuočių.
Pasibaigus iššūkiui, jo iniciatoriai Vyriausybei pateikė dokumentus su pasiūlymais dėl gaminių, kuriuose yra mikroplastiko dalelių, importo ir gamybos Lietuvoje. Taip pat siūlo drausti vienkartinių indų gamybą ir prekybą jais.
Pastarojo iššūkio idėjos sumanytojas, socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360“ įkūrėjas Giedrius Bučas įsitikinęs, kad toks iššūkis žmones skatino mąstyti, labiau kreipti dėmesį į ekologines problemas, vartoti sąmoningiau.
Pasak pašnekovo, kuris maždaug prieš ketverius metus atsisakė naudoti vienkartinius indus ir plastmasinius maišelius, vienkartinių indų problema Lietuvoje yra milžiniška. Vien popierinių karštų gėrimų puodelių Lietuvoje per metus sunaudojama apie 40 mln. Nors vienkartinis puodelis sudarytas iš 95 proc. popieriaus, tačiau dėl 5 proc. polietileno sluoksnio (dengto iš vidaus) puodelio nebegalima perdirbti ir jie bendru komunalinių atliekų srautu keliauja į sąvartyną.
Vienkartinių daiktų naudojimas sukelia ne tik aplinkos taršos problemą, bet dauguma plastikinių gaminių kenkia mūsų sveikatai. Mikroplastiko dalelių netgi randama naujagimių organizme. Galima sakyti, plastmasinės pakuotės mitybos grandine grįžta į mūsų organizmus. Taigi mes patys sau kasame duobę.
Kitas svarbus niuansas, pasak pašnekovo, yra neprotingas planetos resursų eikvojimas. Tarkime, vienkartinis puodelis vidutiniškai naudojamas 12 minučių ir tuomet jis išmetamas. Tačiau tokio puodelio gamybai reikalinga nafta, popierius, elektra, vanduo.
Vis dėlto pasaulyje plintantį „Zero Waste“ judėjimą, kuris ragina gyventi be atliekų, G.Bučas vadino kraštutinumu. Pasak jo, šiais laikais žmonija taip gyventi nesugebėtų. Tuomet verčiau rinktis minimalistinį gyvenimo būdą – kai namuose atsisakoma nereikalingų daiktų, jie naudojami ilgiau arba panaudojami kelis kartus.
„Kol kas mūsų šeimai nepavyksta gyventi be atliekų, tačiau stengiamės plastikines pakuotes ar nereikalingus daiktus sutvarkyti tinkamai – kad jie grįžtų kaip žaliavos į gamybą ar tiesiog neužterštume aplinkos“, – teigė jis.
Kavą perka tik savo puodelyje
Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė džiaugėsi, kad sąjungos sugalvota iniciatyva „30 dienų iššūkis“ jau pritraukė per 19 tūkst. feisbuko sekėjų iš visos Lietuvos. O paskelbus iššūkį apie 30 dienų be vienkartinių indų ir publikavus pirmąjį vaizdo įrašą apie vienkartinių puodelių problemą, jį žmonės peržiūrėjo maždaug 30 tūkst. kartų.
S.Kriaučiūnienė džiaugėsi, kad šis iššūkis padėjo ir jai atsisakyti vienkartinių plastikinių maišelių, o kavą degalinėse perka tik tuomet, kai turi savo puodelį.
„Per 30 dienų aš supratau, kad mes naudojame nesuvokiamus kiekius plastmasės. Gaila, kad mūsų šalyje šiuo klausimu nėra politinės valios. Politikai šoka pagal pramonininkų dūdelę, o šie – pagal vartotojų. Dėl to baiminamasi priimti nepopuliarių, principingų sprendimų. Na, o žmonės ir toliau perka nesuvokiamus kiekius daiktų, vėliau juos meta lauk ir vėl perka. Taip ir kaupiasi milžiniški kalnai atliekų“, – teigė pašnekovė.
Sveikuolių sąjungos viceprezidentė įsitikinusi, kad reikėtų apskritai uždrausti tokias pakuotes, kurių neįmanoma perdirbti.
„Pakuotės turi būti pagamintos iš tokių medžiagų, kurios biodegraduotų. Galima uždėti didelę mokestinę naštą žmonėms ir prekybininkams už atliekas, tačiau problemos tai neišspręs – atliekos vis tiek neišnyks, nes žemė jų už jokius pinigus nesuvalgys“, – pasakojo ji.
Didžiausias iššūkis – virtuvė
Plintantis judėjimas „Zero Waste“, kurio pradininke laikoma amerikietė Bea Johnson, apskritai ragina gyventi be atliekų. Jos knyga „Zero Waste Home“ tapo bestseleriu ir yra išversta į 11 kalbų.
B.Johsnon ir jos šeima atsisakė vienkartinio plastiko, reklaminio pobūdžio pašto, produktų mėginukų, sumažino drabužių, baldų kiekius, jie apsiperka dėvėtų rūbų parduotuvėse, vienkartinio naudojimo plastikinius produktus (maišelius, stiklainius, butelius) keičia į daugkartinio naudojimo medžiaginius maišelius. Perdirbti atiduoda viską, ko negali atsisakyti arba dar kartą panaudoti, o visa kita yra kompostuojama – vaisių ir daržovių lupenos ir net namų dulkės.
Iššūkį gyventi be šiukšlių priėmė ir Havajuose gyvenanti rašytoja Vaiva Rykštaitė. Įspūdžiais ji dalijasi savo feisbuko paskyroje.
„Dėl aplinkosaugos man skauda jau seniai, ir kuo toliau, tuo giliau. Ateina vis aiškesnis suvokimas – kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Kiekvienas naujas pirktas daiktas suka fabrikų mašinų variklius. Į kriauklę išpilti chemikalai teršia vandenyną – tą patį, kuriame maudosi mano vaikai. Plastikinėse dėžutėse pirktos uogos ir vyšniniai pomidoriukai sveika ir skanu, bet… kur dingsta tos plastikinės dėžutės? Niekur jos nedingsta, plastikas yra kone amžinas.“
Rašytoja taip pat apsiperka tik dėvėtų drabužių parduotuvėse, naudoja natūralią kosmetiką, fanatiškai rūšiuoja šiukšles. V.Rykštaitė turi taisyklę nusipirkusi vieną naują drabužį kam nors atiduoti vieną seną. Taip pat planuoja chemikalų kupinus valiklius pakeisti natūraliais.
Sunkiausia užduotis – įvesti naują tvarką virtuvėje ir pirkti maistą.
„Gerai bent tiek, kad Havajų saloje plastikiniai maišeliai jau uždrausti ir parduotuvėse duoda popierinius maišelius arba kartonines dėžes. Tačiau gyvenimo be atliekų tikslas yra ne plastiką pakeisti popieriumi, bet iš esmės atsisakyti vienkartinio naudojimo dalykų.
Taigi, aš kiekvienoje rankinėje turiu po medžiaginį krepšį pirkiniams ir dar du laikau mašinoje. Na, ir kas? Vis tiek aną dieną užėjau į parduotuvę su mintimi tik sojų grietinėlės, bet tada prisiminiau, kad nebėra šokolado ir dar vaisių, ir kombučos, ir dar kažko, dabar jau nepamenu. Žodžiu, teko man krautis viską į popierinį maišelį, save guodžiant, kad grįžusi namo jį įmesiu į naują kompostinę.
Tas pats ir su maisto produktų pirkimu – užsisakiau iš „Amazon“ skirtingų dydžių maišelių biriems produktams pilti. Sūrį ir mėsą galima dėti į stiklinius indelius, o duoną Bea Johnson siūlo dėti į pagalvės užvalkalą. Lyg ir viskas gerai, bet ne visi maisto produktai yra sveriami. Kol kas dar nepajėgiu atsisakyti, pavyzdžiui, savo mėgstamiausių kokosinių ledų, nei iš anksto paruoštų salotų plastikiniame maišelyje. Žinau, kad visiškas „išpindėjimas“, užtat kaip patogu!“ – patirtus iššūkius buityje aprašė V.Rykštaitė.
Revoliucija rašytojos virtuvėje esą įvyko tuomet, kai maisto produktus ji supylė į stiklainius: „Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet Amerikoje vyrauja tas „nesvarbu, kiek išleidi, svarbu, kiek sutaupai“ požiūris, kai maistas perkamas milžiniškais kiekiais, po to nespėji suvalgyti arba tiesiog kur nors užgrūdi ir pamiršti. Taigi, pusę teko išmesti (užsipildė pusė komposto dėžės per dieną), kitą pusę supyliau į stiklinę tarą ir prisiekiau bent tų birių produktų daugiau nepirkti pakuotėse. Šitaip daug aiškiau matosi, ko namie yra, ko nėra, ir jau tą pačią savaitę atsirado įkvėpimas gaminti maistą iš produktų, kurių paprastai nepamatydavau, nežinodavau, kad jų turiu, arba tingėdavau ieškoti.“
„Mes dar nepasiruošę“
Nors prekybos centruose vis daugiau žmonių atsisako maisto produktus pakuoti į plastikinius maišelius, tačiau visiškai atsisakyti vienkartinių pakuočių, bent jau Lietuvoje, esą neįmanoma.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė, valstybinė maisto produktų inspektorė Rita Sadūnaitė laikosi griežtos pozicijos – pakuotės, pasak jos, yra pritaikytos konkrečiam produktui ir jos, laikantis maisto saugos, yra būtinos: „Juk produktų būna įvairiausių: ir saldžių, ir rūgščių, ir šaltų, ir karštų. Pakuotės yra pritaikomos pagal produktų rūšį ir sudėtį – kas tinka šaltam produktui, netinka karštam. Savo pakuotę atsinešęs pirkėjas nė nepamąstys apie tai. Pripažinkime, vartotojo žinios yra labai menkos.“
Pasak pašnekovės, netinkama pakuotė gali pakenkti pačiam produktui. Taip pat kyla klausimas dėl maisto higienos: kas garantuos, kad žmogaus pateikta pakuotė yra švari?
„Mes stengiamės, kad gamintojas švariai ir kokybiškai gamintų maistą, laikytųsi higienos reikalavimų, o dabar gi tektų švarų produktą sudėti į galbūt nevisiškai išplautą indą... Kas būtų atsakingas, jei pirkėjas apsinuodytų? Antras dalykas – kodėl pardavėjas švariomis rankomis turi liesti kažkieno atsineštą stiklainį ar dėžutę?“ – teiravosi specialistė.
R.Sadūnaitė įsitikinusi, kad be pakuočių kol kas gyventi neįmanoma, tačiau sutiko, jog prekybininkams derėtų susiimti ir plastikines pakuotes keisti į biodegraduojančias.
„Savų pakuočių naudojimas higienos požiūriu būtų didelis žingsnis atgal ir tai pakenktų vartotojų saugai. Įsivaizduokite, atsinešu į parduotuvę litrinį stiklainį ir paprašau ten sudėti žuvį. Tačiau ši netelpa. Pusiau sugrūsta žuvis jau nebešvari: pusiau sugrūstos žuvies negali nei pastarajam pirkėjui parduoti, nei padėti atgal į prekybą“, – kraipė galvą pašnekovė.
Birių produktų pakavimą į daugkartinio naudojimo maišelius R.Sadūnaitė taip pat vertino skeptiškai. „Nejaugi bersite riešutus į maišelį, kuriame anksčiau buvo bulvės? O vėliau dėsite duoną? Aš to daryti nedrįsčiau, – nuomone dalinosi inspektorė. – Stafilokokinės infekcijos, pūliniai, salmonelės, koloformai – kas aplinkoje, tas bus ir pakuotėse. Jei pirkėjai bus nevalyvi, pasekmės gali būti liūdnos ir neišvengsime įvairių ligų protrūkio.“
Siūlo uždrausti naudoti plastiką
Europos Komisija siūlo uždrausti naudoti plastiką gaminant ausų krapštukus, vienkartinius peilius, šaukštus ir šakutes, šiaudelius ir pagaliukus balionams.
„Šie produktai neišnyks, jie tiesiog turės būti gaminami naudojant kitas medžiagas“, – sakė Komisijos pirmininko pirmasis pavaduotojas Fransas Timmermansas.
Siūlomu draudimu siekiama kovoti su vienkartinio naudojimo plastikiniais daiktais, kurių dažnai randama paplūdimiuose. Taip siekiama apsaugoti jūrų gyvūniją ir augaliją. Pasiūlymui turės pritarti visos 28 ES valstybės narės ir Europos Parlamentas. Europos Komisija taip pat nori, kad iki 2025 metų beveik visi plastikiniai buteliai būtų surenkami perdirbimui („Eltos“ inf.).
„Vakarų ekspreso“ žurnalistai ir toliau domėsis atliekų rūšiavimo problemomis, bendraus su klaipėdiečiais, specialistais bei atliks eksperimentą, kuriuo bandys išsiaiškinti, ar įmanoma bent mėnesį gyventi be vienkartinių pakuočių.
