Pasak jos, skolinantis iš gyventojų jie būtų paraginti solidariai prisidėti prie krašto gynybos.
„Vienas dalykas, kurį mini daugumos, aš sakyčiau pasisakiusių partijų atstovai, tai yra galimybė skolintis ir skolintis tame tarpe iš Lietuvos gyventojų pasiūlant netgi mažesnį procentą ir tokiu būdu raginti solidariai prisidėti prie Lietuvos gynybos. Aš matau tame ir tam tikrą pasitikėjimo savo valstybe elementą, kas yra labai svarbu“, – ketvirtadienį LRT radijui sakė V.Čmilytė-Nielsen.
Jos manymu, skolinimasis iš gyventojų yra yra priemonė, dėl kurios jau galima tartis.
„Aš manau, kad tai yra viena iš tų priemonių, dėl kurių galima jau vos ne šiandien sutarti“, – teigė V.Čmilytė-Nielsen.
Seimo pirmininkė mano, kad finansavimo šaltinis galėtų būti ne vienas: „Mano vertinimu, tai turi būti mišrios priemonės, finansavimas ne iš vieno šaltinio, jų reikėtų daugiau“.
Jeigu būtų didinami mokesčiai, jie neturėtų gulti ant vienos gyventojų grupės, sako Seimo pirmininkė.
Kalbant apie atskiras iniciatyvas dėl vieno ar kito mokesčio didinimo reikėtų vengti, kad tokia našta neturėtų atsigulti ant vienos gyventojų grupės kažkurios. Nes vėl, mano vertinimu, tai nebus labai tvaru“, – kalbėjo V.Čmilytė-Nielsen.
Anot jos, finansavimo šaltinis turėtų būti tvarus, o tai reiškia, kad pritarimas Seime jam turi būti priimtas ne minimalia persvara su galimybe sprendimą naikinti kitame politiniame cikle.
„Kuomet mes kalbame apie gynybos finansavimo šaltinius, labai dažnai minimas žodis tvarumas, kad tai turi būti tvarus šaltinis, bet tvarumas tai yra ir tęstinumas, neužtenka, kad vienu ar dviem balsais Seime būtų, teoriškai kalbant, priimtas kažkoks mokesčių padidinimas, jeigu, tarkime, didesnė dalis opozicijos jai prieštaraus ir potencialiai kitame politiniame cikle gali būti atšauktas toks sprendimas“, – kalbėjo V.Čmilytė-Nielsen.
Dėl to atsakomybę turėtų prisiimti pagrindinės Seimo partijos.
„Čia yra esmė susitarti pagrindinėms parlamentinėms partijoms, raktas čia vis dėlto yra Seimas, susitarti jame, kad yra būtinybė, yra poreikis partijų atsakomybė prieš Lietuvos gyventojus jau neskirstant į rinkėjus atskirus vienos ar kitos partijos ir rasti, sakyčiau, mažiausiai skausmingas ir labiausiai telkiančias priemones, kaip finansuoti gynybą“, – teigė V.Čmilytė-Nielsen.
Prezidentūrai anksčiau sukritikavus 2024 metų gynybos biudžetą, kad jame nėra numatyta lėšų Valstybės gynimo taryboje patvirtintam planui Lietuvos kariuomenėje kurti sausumos diviziją, šiuo metu vyksta diskusijos dėl papildomų šaltinių.
Tarp svarstomų būdų surinkti šias lėšas – gynybos mokestis, jo idėją į viešąją erdvę grąžino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, o konservatoriai pažadėjo imtis telkti partijų paramą, kad būtų sutarta dėl naujo mokesčio, kuris galėtų įsigalioti 2025 metais.
Politikai svarsto, kad krašto apsaugos finansavimui auginti galėtų būti didinami, pavyzdžiui, PVM ar pelno mokesčio tarifai.
Šių metų biudžete gynybai skirtos lėšos turėtų sudaryti 2,75 proc. bendrojo vidaus produkto. Iš šių lėšų 2,52 proc. sudaro įprasti biudžetiniai asignavimai, o likusią sumą – bankų laikinai mokamas solidarumo įnašas, skirtas finansuoti tik infrastruktūrą sąjungininkams priimti.
