Šias ir kitas, anksčiau tik daliai žmonių prieinamas galimybes, susikūrėme patys: dirbome, kūrėme, statėme, o tai lėmė kasmet apie 10 proc. augantį vidutinį darbo užmokestį ir Europos Sąjungos vidurkį beveik siekiantį bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui.
Pamėgome ne tik uždirbti, bet ir išleisti pinigus: jau prieš porą metų Lietuvos vartojimo lygis, įvertinus kainų lygį, beveik prisivijo Europos Sąjungos vidurkį (95 proc.).
Kas trečias senjoras – skursta
Visgi mūsų vartojimas neatrodo tvarus ilgalaikėje perspektyvoje. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros agentūros (EBPO) tyrimo duomenimis šiuo metu į darbo rinką įsiliejantys lietuviai ateityje gali tikėtis mažiausios valstybės mokamos pensijos iš visų tyrime dalyvavusių 38 valstybių.
Dabartiniais skaičiavimais, lietuviai gali tikėtis vos 29 proc. buvusio atlyginimo siekiančios pensijos. Čia gerokai atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio (68 proc.), o demografinės tendencijos taip pat ne mūsų naudai – kasmet prastėja santykis tarp dirbančių asmenų ir senjorų, todėl išlaikomų pagyvenusių žmonių koeficientas auga.
Senyvo amžiaus žmonių finansinė situacija ir dabar sudėtinga – daugiau nei trečdalis senjorų (36,5 proc.) skursta. 2023 m. skurdo rizikos riba buvo 566 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui, taigi dauguma senjorų, gyvenantys vieni ir gaunantys mažesnę nei vidutinę pensiją, gyvena ties skurdo riba ir turi sukti galvą, kaip patenkinti būtinuosius savo poreikius.
Praėjusiais metais „SEB Life and Pension Baltic SE“ užsakymu atlikta gyventojų apklausa patvirtina, jog daugiau nei pusė senjorų (64 proc.) negali sau leisti vasaros atostogų užsienyje, beveik kas antras (49 proc.) – atostogų Lietuvoje. Kas antras senatvės pensijos amžiaus sulaukęs žmogus (48 proc.) neišgali apsilankyti ir spektaklyje ar koncerte.
Kaupimas pensijai – tai maratonas, o ne sprintas
O ką daryti, kad priartėtume prie Europos Sąjungos vidurkio ne tik pagal vartojimo rodiklius, bet ir pagal pensijų pakeičiamumo lygį, tai yra, gautume pensiją, kuo artimesnę buvusiam atlyginimui? Juk statistinis lietuvis, išėjęs į pensiją, gyvens daugiau nei 20 metų. Tai reikšmingas laiko tarpas, kurį norėtųsi užpildyti įdomiomis ir prasmingomis patirtimis.
Pirmiausia turime suprasti, kad patys esame atsakingi už savo ateitį ir valstybė bei Sodra mums senatvėje užtikrins tik būtinąsias pajamas. Turime ir toliau mokytis finansinio raštingumo ir susikurti įprotį atsisakyti dalies vartojimo šiandien, kad atidėtume tuos pinigus savo ateičiai. Taip, tai nėra itin smagu ar patogu, bet būtina.
Antra, taupyti turime pradėti vos gavę pirmąjį atlyginimą, nes kaupimo trukmė čia labai svarbi. Kuo ilgiau kaupsime – tuo, tikėtina, daugiau sukaupsime ne tik dėl ilgesnio kaupimo laikotarpio, bet ir dėl investicinės grąžos bei sudėtinių palūkanų efekto. Palaipsniui turime siekti 10 proc. savo pajamų atidėti ateičiai.
Šiuo metu kaupiantieji antros pakopos pensijų fonduose savo ateičiai skiria 3 proc. nuo atlyginimo, dar 1,5 proc. nuo vidutinio atlyginimo jiems prideda valstybė. Taigi reikėtų dar skirti apie 5 proc. nuo savo atlyginimo papildomam kaupimui antros ar trečios pakopos pensijų fonduose arba investicijoms į kitus šaltinius, generuojančius ilgalaikę finansinę grąžą. Augant pajamoms, svarbu pakoreguoti ir kaupimui skiriamas sumas.
Trečia, darbdavių rolė čia itin svarbi. Papildomai kaupdami savo darbuotojų ateičiai, jie ne tik motyvuoja darbuotojus, bet ir didina jų finansinį raštingumą bei prisideda prie tvaresnės Lietuvos ateities. Dažnu atveju įmokos į darbuotojų pensijų santaupas bus jų vienintelis privatus pensijų kapitalas. Šiuo metu darbuotojų ateičiai Lietuvoje kaupia mažiau nei 20 proc. darbdavių ir pagal šį rodiklį gerokai atsiliekame nuo Vakarų šalių, kur darbuotojų ateičiai kaupia dauguma darbdavių.
Europos Sąjungos vartojimo ir pragyvenimo lygį pasiekėme ne per dieną – tam prireikė ne vienerių metų. Laiko ir mūsų pastangų prireiks ir vejantis Europos Sąjungos pensijų pakeičiamumo vidurkį. O kiek tai truks – priklausys tik nuo mūsų.
