I.Šimonytė finansų ministre tapo nuo 2009 metų liepos, iki tol ji dirbo viceministre. Šiuo metu ji yra konservatorių keliama kandidatė į prezidento postą. I.Šimonytė Seime vadovauja Audito komitetui.
Buvusi finansų ministrė yra paskutinė liudytoja krizės priežasčių tyrime. Seimas įpareigojo Biudžeto ir finansų komitetą ištirti krizės priežastis, tyrimą numatoma baigti iki kitų metų balandžio 15 dienos.
I.Šimonytė patvirtino, kad Finansų ministerijoje apie krizę buvo pradėta kalbėti gerokai iš anksto ir tuometiniam finansų ministrui Rimantui Šadžiui tai buvo žinoma – jo stalčiuje gulėjo scenarijus, prognozuojantis BVP kritimą 2009 metais.
„Iš tiesų buvo minusinis scenarijus“, – kalbėjo I.Šimonytė ir tikino, kad pesimistinis scenarijus, „galbūt siekiantis apie -5 proc.“, liko gulėti buvusio finansų ministro stalčiuje.
„Ministras R.Šadžius turėjo gerą įprotį atsimušti nuo bet kokių diskusijų teigdamas, kad nėra ekonomistas“, – sako I.Šimonytė ir patikino, kad parlamente paklaustas, ar 2009 metais bus finansų krizė, ministras atsakė, „kad Lietuvos bankas recesijos neprognozuoja“.
I.Šimonytė aiškina, kad iš tiesų Lietuvos bankas recesijos neprognozavo, tačiau ministro stalčiuje tuo metu jau gulėjo scenarijus, kad ekonomika smuks 1,5 proc.
„Jis pasirinkdavo naratyvą, kuris patogesnis, be to, buvo rinkimų metai. Rinkimų metais žmonėms visaip susisuka mintys, kaip reikėtų elgtis. Galbūt tikėtasi problemas palikti kitiems, galbūt tikėtasi tas problemas išspręsti“, – svarstė I.Šimonytė.
Anot jos, niekas negalėjo tuo metu tikėtis, kad atsitiks toks įvykis, kaip „Lehman Brothers“ bankrotas, kuris „trenks per viso pasaulio finansų sistemą“. Anot jos, ir lūkesčių būta įvairių – galbūt JAV vyriausybė nuspręs gelbėti banką dėl jo reikšmės ir svarbos.
„Pykdavomės su ministru beveik kiekvieną rytą. Buvo matymas, kad tų problemų pavyks išvengti – natūrali savęs raminimo akcija“, – pastebėjo I.Šimonytė.
Teisino ministrą – visi laukė augimo
Tačiau I.Šimonytė pakartojo, kad, įvertinus visas tuometines prognozes, akivaizdu, kad Finansų ministerijos prognozė su minusiniu scenarijumi buvo išsiskirianti.
„Kai mes 2009 metams prognozavome sulėtėjimą iki 5 proc. ir tai buvo 2008 m. kovo mėn., garbingas banko analitikas teigė, kad Finansų ministerija prognozuoja kietą nusileidimą“, – sako I.Šimonytė.
Anot jos, Finansų ministerija visuomet rengia kelis ekonominius scenarijus: optimistinį, centrinį ir pesimistinį, bet „optimizmui didelio pagrindo nebuvo“.
I.Šimonytė teisino R.Šadžių, kadangi prieš krizę visi ekonomistai, netgi tarptautinės institucijos, Lietuvai piešė optimistinius scenarijus: „Jau nekalbu apie privačius analitikus, kurie sukiojo pirštu prie galvos, kai buvo prognozuojamas vos 1,5 proc. augimas tuo metu“. Netgi pats TVF, pasak I.Šimonytės, tuo metu vertino, kad „mes truputėlį dramatizuojame situaciją“.
Anot jos, netgi Europos Komisija tuo metu vertino, kad nėra jokio struktūrinio deficito ir perkaitimo Lietuvoje – jis apskaičiuotas jau tik po krizės. Tuo metu buvo vertinama, kad augimas yra susijęs konvergencija.
„Labai gerai žinau, kiek tiems žmonėms kainavo tai, kad scenarijus rengiant 2008 m. biudžetą buvo įdėtas į stalčių“, – apie neigiamas prognozes kalbėjo I.Šimonytė.
Ji įgėlė ir buvusiam Lietuvos banko vadovui Reinoldijui Šarkinui, teigdama, kad Finansų ministerija diskutavo su šia priežiūros institucija, tačiau centrinis bankas tuo metu jokių veiksmų nesiėmė „ir nematė pagrindo imtis“, o R.Šarkinas, anot jos, teisinosi, kad „centrinis bankas valiutų valdybos sąlygomis nieko padaryti negali“.
„Skirtingai nuo buvusio finansų ministro Rimanto Šadžiaus, aš niekada sau neleidau rengti alternatyvių ekonominių projekcijų ir visada pasitikėdavau tuo, ką sakė ar vertino Fiskalinės politikos departamentas ar konkrečiai Ričardas Kasperavičius (ministerijos Finansų politikos departamento vyresnysis patarėjas, jau liudijęs tyrime – 15min)“, – teigia I.Šimonytė.
Nebuvo, kur dėtis
Jau prasidėjus krizei 2009-aisiais, I.Šimonytė patikino, kad „įvykus tokiam skubiam kredito galimybių atsitraukimui“, nebuvo jokio paprasto būdo įvertinti, koks galimas nuosmukis laukiamas ir koks galimas pats blogiausias scenarijus. Pati Finansų ministerija 2009 m. du kartus tikslino prognozes.
„Pati blogiausia buvo – minus 18 proc., galiausiai faktinis susitraukimas buvo mažesnis“, – prisiminė I.Šimonytė. Anot jos, ministerija vertino, kas vyko Latvijoje ir Estijoje, kadangi į Lietuvą tos pačios tendencijos ateidavo du ketvirčius pavėlavusios. Dėl blogėjančios situacijos 2009-aisiais du kartus buvo mažintas biudžetas.
Ji akcentavo, kad visos trys Baltijos šalys, nors pasirinko skirtingus kovos su krize būdus, „išėjo su panašiomis ekonomikos pasekmėmis“, tačiau „realios ekonomikos nuosmukis Lietuvoje buvo netgi mažiausias tarp Baltijos šalių.“
„Nepaisant to, kad kreditavimo kanalai ir bankų grupės Baltijos šalyse buvo tos pačios, bet kai kurios šalys, konkrečiai Estija, turėjo požiūrį, kaip turi būti tvarkomi viešieji finansai ir dėl to pasekmės viešajam sektoriui buvo gerokai mažesnės“, – pastebėjo I.Šimonytė.
I.Šimonytė, vertindama skolinimą gyventojams eurais, teigė, kad tuo metu euras jau buvo laikomas „namų valiuta“.
„Bendras įsitikimas tiek valdžios institucijų, tiek bankų, kad euras iš esmės yra namų valiuta, devalvacijos rizika neegzistuojanti ir dėl to skolinimas eurais buvo pakankamai drąsus, nepaisant to, kad euro įsivesti pirma iteracija nepavyko“, – sako I.Šimonytė.
TVF nebuvo sprendimas
Lietuva, pasak I.Šimonytės, neturėjo priežasties kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą (TVF) kaip Latvija, kurioje bankrutavo antras pagal dydį bankas „Parex“. Anot jos, jei Lietuvoje būtų tokių bankrotų ar didelis skolų perfinansavimo poreikis – nebūtų likusios kitos išeities.
„Aš jums labai tiesiai pasakysiu – jei tuo metu Lietuvoje būtų susprogęs koks nors bankas, ar „Snoras“, ar Ūkis, ar kas nors, Lietuvai nebūtų buvusios kitos išeities, tik eiti į TVF“, – sako I.Šimonytė.
Ji patvirtino, kad tuo metu Baltijos šalims apskritai nebuvo galimybių pritraukti pinigų: „Tuo metu Baltijos šalims nebuvo pinigų iš viso niekur“.
Su TVF esą nuolatos vyko diskusijos – organizuotos reguliarios misijos.
„Pats TVF neprognozavo Lietuvai didelio finansavimo poreikio. Mūsų problema buvo visiškai fiskalinė“, – aiškino I.Šimonytė.
Ji pažymėjo, kad, jei tokiomis sąlygomis Lietuva būtų nuėjusi į TVF, ji garantuotai būtų gavusi programą, tačiau „mums būtų labai labai nepatikę“. I.Šimonytė priminė, kad TVF su valiutų valdyba iki tol turėjo „labai blogą patirtį“.
I.Šimonytė priminė, kad dar 2011 metais, kuomet Lietuvai jau nebekilo rūpesčių dėl finansinių srautų, Latvijai teko papildomai „sukonsoliduoti keletą procentų BVP – padidinti mokesčius ir sumažinti išlaidas“, kad pasiektų žemiau Mastrichto kriterijaus siekiantį deficitą ir galėtų įsivesti eurą.
„Nebuvo sprendimo vienu momentu priimto, kad nesikreipsiu. 2008 m. rudenį buvo labai konkrečios aplinkybės, dėl ko į TVF ar ES institucijas kreipėsi kitos šalys“, – sakė I.Šimonytė ir pažymėjo, kad Lietuva tokių aplinkybių neturėjo.
Ji neigė ankstesnių liudytojų teiginius, esą Lietuva galėjo skolintis iš TVF lengvatinėmis sąlygomis – tokio tiesioginio instrumento, išvengiant TVF, nebuvo, netgi EK skiriama parama būdavo skirstoma per TVF.
„Pagrindiniu smuiku nustatant sąlygas, vertinant, ar programa vykdoma, ar ne, buvo TVF“, – kartojo I.Šimonytė.
Ji atmetė ir Seimo narių priekaištus, esą besiskolindama Vyriausybė galbūt kirto verslui, kuriam sumažėjo galimybės skolintis.
„Tikėtis, jei Vyriausybė būtų nesiskolinus, verslas būtų gavęs pinigus iš bankų, būtų naivu“, – sakė I.Šimonytė ir aiškino, kad Vyriausybei skolino daugiausia ne bankai, o namų ūkiai.
Komisijos nariai I.Šimonytės klausė, kodėl skolintasi ilgam laikotarpiui – ji atsakė, kad yra standartizuoti instrumentai, euroobligacijos, kurios platinamos rinkoje. Be to, valdoma perfinansavimo rizika skolas išdėliojant taip, kad per vienerius metus netektų perfinansuoti itin didelės skolos.
Prieš savaitę Seimo komitete, kuris įpareigotas ištirti praėjusios finansų krizės priežastis, liudijo buvęs premjeras Andrius Kubilius. Anot jo, Lietuva gyveno „laisvo kritimo be parašiuto sąlygomis“. Tyrimo metu apklausti institucijų, komercinių bankų vadovai, ekonomistai, politikai.