Portalui „Idėja Lietuvai“ skaitytojai Giedrė ir Zenius pateikė idėją, kaip dalis įmonių pelno galėtų papildyti darbuotojų kišenes ir atnešti naudos.
„Neapmokestinamus 10 proc. pelno darbdavys privalo skirti savo darbuotojams skatinti, juos perskirstant pagal išmokėtą atlyginimą. Tarkime, UAB „Uabiukas“ uždirbo 100 tūkst. eurų pelno per metus. Įmonėje dirba 5 darbuotojai, kuriems per metus priskaičiuota po 10 tūkst. Eur atlyginimo. Tai reikštų, kad įmonė pagal šiuos skaičius privalo neapmokestinamus 10 tūkst. eurų išmokėti darbuotojams – t.y. po 2000 Eur kiekvienam“, – siūlo skaitytojai.
Jie mano, kad tokia privaloma premija mažintų šešėlį, skatintų vidaus vartojimą, keltų darbuotojų motyvaciją ir atsakomybę, netgi mažintų emigraciją.
„Kadangi Lietuvoje slėpti pelną yra įprasta, ta pati premija skaičiuojama pagal didesnį rezultatą imant 10 proc. metinio pelno arba 1 proc. metinės apyvartos. Taigi, jei UAB „Uabiukas“ 10 tūkst. eurų pelno gavo turėdamas 50 milijonų eurų apyvartą, vadinasi, darbuotojams skiriama suma yra 500 tūkst. eurų“, – svajoja skaitytojai ir mini, kad taip galėtų viešai atsirasti prieinama informacija apie įmonių rezultatus.
Vis dėlto ekonomistams pajamų dalybų modelis neatrodo priimtinas, o nuomonės dėl pelno išsiskiria.
N.Mačiulis: idėja gera, modelį reikėtų tobulinti
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pripažįsta, kad skaitytojai „užbėgo už akių“ jo paties idėjai Lietuvai, kurią jis ketino pasiūlyti. Anot jo, privaloma pelno dalybų praktika užtikrintų sklandesnį bendradarbiavimą tarp kapitalo savininkų ir darbuotojų, gerintų verslo reputaciją ir Lietuvos gyventojų požiūrį į pelną, tik pats modelis galėtų būti kiek kitoks.
„Kol kas pelnas yra demonizuojamas ir neretai manoma, kad jei organizacija dirba labai pelningai, tai reiškia, kad arba darbuotojai išnaudojami, arba įmonė turi per didelius antkainius. Toks neigiamas požiūris kenkia ir verslui, ir valstybei, ir verslumui. Vienas iš būdų tą problemą išspręsti – būtent įstatymais įtvirtinti privalomą pelno dalijimąsi su darbuotojais“, – sako N.Mačiulis.
Tik taisyklės turėtų būti lankstesnės – N.Mačiulis siūlytų sumažinti bendrąjį pelno mokesčio tarifą mainais už prievolę dalytis pelno dalimi su darbuotojais, darbdaviams nereikėtų nurodyti, kokiu būdu prisidedama prie darbuotojų gerovės: tai galėtų būti ir kvalifikacijos kėlimas, ir tiesioginės išmokos, draudimas, ar įmokos į pensijų fondus.
„Jeigu būtų kalbama apie 5 proc. uždirbamo pelno, jei dėl to atsirastų mokesčių lengvatų įmonėms, manau, tai būtų vienas iš tokių pavyzdžių, kai gali laimėti ir valstybė, ir darbuotojai, ir įmonės“, – sako ekonomistas.
Jis vertina, kad valstybė mokesčius susigrąžintų nuo darbuotojams skiriamų lėšų – per gyventojų pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas. Įmonės ir jų akcininkai nenukentėtų dėl lengvatos, o darbuotojai gautų didesnį atlyginimą ir būtų motyvuoti siekti geresnių įmonės rezultatų.
„Dešimtadalis pelno Lietuvoje siektų apie 500 milijonų eurų, tai darbuotojams būtų vienareikšmiška nauda. Valstybės praradimo taip pat nematau šioje vietoje. Įmonės gali diskutuoti, vertinga tai ar nevertinga. Galbūt galima bandomuoju laikotarpiu įmonėms palikti galimybę pasirinkti, ar pasiūlyti mažesnę dalį – ne 10 proc, bet 5 proc. pelno. Tokių modelių yra įvairių, bet pats principas, manau, yra labai svarbus“, – sako N.Mačiulis.
Jis vardija, kad jau dabar didžiosios tarptautinės bendrovės, taip pat dalis lietuviškų įmonių pačios dalijasi savo pelnu su darbuotojais, tam jos turi aiškias politikas.
N.Mačiulis prieštarautų idėjai darbuotojams skirstyti įmonės pajamų dalį – tai kai kuriais atvejais reikštų įmonių bankrotą.
„1 proc. nuo apyvartos būtų labai pavojinga. Nes bus tokių periodų ar sektorių, kur įmonės iš tiesų turi labai dideles apyvartas bet labai mažai pelno, nes gamina mažesnės pridėtinės vertes prekes ar paslaugas. Pavyzdžiui, „Orlen“ naftos perdirbimo gamykla gali turėti labai didelę apyvartą, bet dėl itin aršios konkurencijos gali pelno neuždirbti. Jei ji sumokėtų vieną procentą apyvartos darbuotojų priedams, ji tais metais, ko gero, bankrutuotų“, – aiškina N.Mačiulis.
M.Dubnikovas: tai Pandoros skrynia, kurios nevalia liesti
Priešingos nuomonės nei N.Mačiulis laikosi Lietuvos verslo konfederacijos Mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas. Anot jo, papildomi reikalavimai verslui mažintų šalies patrauklumą ir efektas būtų priešingas.
„Čia yra tokia Pandoros skrynia. Jei valdžia pradėtų reguliuoti, kaip verslui ar investuotojui dalintis su darbuotojais savo pelnu, tai pereiname prie klausimo, kodėl tada darbuotojai neturėtų su darbdaviu dalintis ir nuostoliais, kai jie įmonėse atsiranda“, – sako M.Dubnikovas.
Anot jo, dėl darbuotojų motyvavimo sprendžia pačios įmonės, kurios konkuruoja dėl darbuotojų – yra nusistovėję santykiai, kad darbuotojai už savo darbą gauna ne tik rinkos atlyginimą, bet yra ir kitos įvairios lojalumo programos, pensijų fondai, gyvybės draudimo sutartys, netgi opcionai.
„Tačiau pelnas yra tai, ką investuotojas, verslo savininkas sukūrė savo idėjomis ir tai jau priklauso jam. Ir šiukštu čia valdžia neturėtų kištis ir bandyti visus sulyginti. Tai yra rinkos santykiai ir rinka susireguliuoja pati“, – teigia M.Dubnikovas.
Jis pastebi, kad įmonės ir taip dalijasi su visuomene mokėdamos pelno ir kitus mokesčius. Jis nemano, kad tokios idėjos reikėtų imtis netgi tuomet, jeigu įmonėms būtų pasiūlytos finansiškai palankesnės lengvatos.
„Jei pelno mokestis būtų sumažintas iki 10 proc, įmonėms gal ir būtų patrauklu, bet daroma loginė klaida. Jei valstybė gali atsisakyti savo 5 proc. punktų ir mokestį sumažintų, ji ir turėtų tą padaryti. Tai lemtų, kad verslo sąlygos gerėtų, įmonės uždirbtų daugiau, konkurencija dėl darbuotojų būtų didesnė ir galiausiai pačių atlyginimai padidėtų. Bet perskirstymas, kai atsisakoma mokesčių ir jie atiduodami darbuotojams, žeidžia pačią verslo logiką, toks pasiūlymas labai kritikuotinas“, – aiškina M.Dubnikovas.
Jis pažymi, kad šiuo metu verslas ir taip atlyginimus didina po 10 proc. per metus, o tą lemia palankios sąlygos rinkoje ir konkurencija – tai esą ir yra geriausias būdas atlyginimams didinti.
„Jeigu verslas mato galimybę uždirbti, tai jis dalinsis su darbuotojais ir savo uždirbamu pelnu, nes tik tokiu būdu verslas gali uždirbti dar daugiau. Tai natūralūs savireguliaciniai mechanizmai. Siūlomos idėjos galbūt atrodo populiarios iš pirmo žvilgsnio, bet šioje vietoje galime tiesiog sugriauti verslo ekosistemą ir padaryti Lietuvą nepatrauklią verslui. O tada ir darbuotojų nereikės. Tikrai nereikia išleisti šito džino iš butelio“, – tikina M.Dubnikovas.
Jis pažymi, kad „valstybės dirbtinė ranka, kuri kišama į verslo katilą bandant kažkam padėti, dažniausiai išvirsta atvirkščiu procesu“: verslą daro nepatrauklų, mažina darbo jėgos paklausą ir atitinkamai atlyginimus.
Padalinus pelną išeitų nedaug
Net jei panašus pasiūlymas būtų įgyvendintas ir įmonės būtų įpareigotos dalintis pelnu su gyventojais, itin didelio pagerėjimo darbuotojai iškart nepajustų.
Pernai Lietuvos įmonės uždirbo 5,12 milijardo eurų pelno prieš mokesčius. Jei dešimtadalis, t. y. 458 mln. eurų būtų padalinti visiems dirbantiesiems, vienam darbuotojui tektų maždaug po 400 eurų per metus prieš mokesčius.
Tačiau išmokas gautų tik tų įmonių darbuotojai, kurios dirba pelningai.
„Daug gyventojų apskritai neturi darbo ir gyvena iš socialinių išmokų. Kitas svarbus aspektas – trečdalis visų darbuotojų dirba viešajame sektoriuje, kur pelno nėra. Ir trečia, netgi tarp privataus kapitalo įmonių tik apie trečdalį dirba pelningai, kitos pelno neturi, arba beveik neturi. Tai reiškia ir tų įmonių darbuotojams jokios naudos nebūtų – tik sėkmingiausios ir pelningai veikiančios įmonės aktyviau dalintųsi uždirbamu pelnu“, – mini N.Mačiulis.
Tačiau, anot jo, net ir toks postūmis būtų žingsnis teigiama kryptimi – įmonių patrauklumas tarp darbuotojų augtų, darbuotojai norėtų dirbti tokiose įmonėse ir būtų motyvuoti stengtis joms uždirbti didesnį pelną.
„Modelių yra įvairių, apie juos reikia diskutuoti. Bet manau, kad pats pelno dalinimosi principas yra labai svarbus siekiant harmonijos tarp dirbančiųjų ir darbdavių“, – patikina N.Mačiulis.
„Ketvirtadalis pelno yra labai didelė dalis ir akivaizdu, kad tokia idėja niekada negalėjo tapti realybe. Tai jau būtų labai didelis rinkos iškraipymas ir itin nepatrauklu kapitalo savininkams investuoti Lietuvoje“, – paaiškino „Swedbank“ ekonomistas.
Skandinavijos šalyse verslas su darbuotojais dalijasi be jokios prievolės – tokia darbuotojų motyvavimo forma šalyje yra labai paplitusi, paaiškino N.Mačiulis. Pelną darbuotojams galima dalinti ne tik proporcingai, pagal uždirbamą atlygį, bet galimi ir įvairūs kitokie būdai: pagal pasiektus rezultatus, investuoti į darbuotojų mokymą, sveikatą ar kitais būdais.
