Kai mokesčių mokėtojas nevykdo savo prievolių, o įprastais būdais apskaičiuoti mokėtinų mokesčių neįmanoma, VMI turi teisę atlikti savo įvertinimą, kiek toks žmogus galėtų būti skolingas.
VMI įvertinimą atlieka panaudodama tą informaciją, kurią turi, ir netgi statistinius įverčius, kiek žmogus galėtų išgerti alkoholio ar suvartoti kitų prekių.
Vien šiemet jau atlikta 112 tokių patikrinimų ir priskaičiuota mokesčių suma – 5,1 milijono eurų. Tai yra po 45,5 tūkst. kiekvienu atveju. Pernai patikrintas 171 asmuo, kurių nesumokėti mokesčiai sudarė 7 mln. eurų.
VMI Kontrolės departamento direktorė Eglė Ramanauskienė paaiškina, kad VMI išteklius skiria didžiausią įtaką biudžeto pajamų surinkimui turinčioms rizikoms ir rizikingiausiems mokesčių mokėtojams.
„Kontrolės veiksmams, išieškojimui minimalios ribos nustatomos atsižvelgiant į administravimo kaštus ir protingumo kriterijus: darbo laiko, procedūrų ir kt. sąnaudas“, – aiškina E.Ramanauskienė.
Jau patekus į VMI akiratį, kiekvienas toks atvejis bus nagrinėjamas individualiai, o labiausiai apie mokesčių mokėtojo pajamas išduos jo išlaidos. VMI pateikia ir pavyzdį, kaip atliekami individualūs vertinimai.
Išskirtinio dėmesio reikia „nusipelnyti“
Kaip nusipelnyti „išskirtinio“ VMI dėmesio – nevykdyti mokestinių prievolių ir pareigų, nebendradarbiauti su VMI, klaidingai vesti apskaitą, slėpti dokumentus. Tuomet VMI nežinos, kokie mokėtini mokesčiai ir jos specialistai atvyks įvertinti patys.
„Mokesčių administratorius atsižvelgia į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parenka savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokėtinų mokesčių dydžio nustatymo kriterijus“, – sako E.Ramanauskienė.
VMI savo arsenale turi kelis įvertinimo būdus – gali naudoti vieną ar kelis.
„Mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti palyginamąjį, analogijos, išlaidų, grynosios vertės, lėšų bankų sąskaitose, ekonominių modelių vertinimo metodus“, – vardija E.Ramanauskienė.
Tokiam vertinimui reikėtų daug informacijos ir duomenų skaičiavimams, jų pagrindimui. Paprastai siekiama gauti tuos duomenis, kurie leistų tiksliausiai apskaičiuoti, kiek mokesčių galėtų būti nuslėpęs mokesčių vengėjas.
VMI turi teisę naudotis informacija, gauta iš mokesčių mokėtojo (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių), kitų asmenų deklaracijų, paaiškinimų, užsienio ir Lietuvos mokesčių administratorių informacija, registrais (kadastrais), stebėjimo būdu, statistikos leidinių, žinynų, katalogų, spaudos, informacinių biuletenių, interneto svetainių. Viskas, kas leistų įvertinti asmens veiklos rodiklius, gali būti panaudota.
Išlaidos išduoda geriausiai
VMI, atlikdama vertinimą, visų pirma, siekia nustatyti išlaidas pagal mokėtojo pateiktus dokumentus, paaiškinimus. Netgi jei tokios informacijos nėra, naudojami statistiniai vidurkiai.
„Vienas iš gana dažnai naudojamų informacijos šaltinių – Statistikos departamento duomenys apie vidutines vartojimo išlaidas. Mokesčių administratorius, vertindamas išlaidas pragyvenimui, gali remtis asmens pateiktais arba priešpriešinio patikrinimo metu gautais duomenimis (t. y. duomenimis apie mokesčių mokėtojo ar kito asmens mokamus mokesčius už būsto išlaikymą, ryšio priemones, duomenimis iš asmeninių bankų sąskaitų išrašų apie atsiskaitymus parduotuvėse už prekes ar paslaugas ir pan.)“, – aiškina E.Ramanauskienė.
Patikrinimą atliekantis VMI darbuotojas surinktą informaciją lygintų su gyventojo paaiškinimu apie išlaidas pragyvenimui – ar paaiškinime teikiami duomenys realūs.
„Į VMI akiratį patenka galimai pajamas slepiantys ar kitaip mokestinių pareigų nevykdantys asmenys, todėl, mokesčių administratoriui, turint informacijos apie gautas nedeklaruotas pajamas, siekiant nustatyti apmokestinamųjų pajamų dydį ir neturint duomenų apie gyventojo patirtas išlaidas, dažniausiai vertinamos išlaidos pagal Statistikos departamento informaciją apie konkrečiu laikotarpiu buvusias vidutines vartojimo išlaidas“, – aiškina VMI atstovė.
Ji akcentuoja, kad kiekviena situacija vertinama individualiai ir vadovaujamasi protingumo principais – jei asmuo gyvena skurdžiai, bus atsižvelgiama ne į vidutinius, bet kitus rodiklius, pvz., skurdo rizikos riba.
Pavyzdys – pasislėpęs „NT magnatas“
Jei asmuo turi daug nekilnojamojo turto, bet neturi daug pajamų, tuomet, anot VMI atstovės, „verta atkreipti dėmesį, kur turtas naudojamas, kiek iš viso sumokama komunalinių mokesčių“.
„Skaičiuojant vartojimo išlaidas, gali būti taikomas mišrus metodas, t. y. išlaidos apmokant už dujas, vandenį, šildymą, elektrą, ryšio paslaugas gali būti skaičiuojamos pagal faktišką sunaudojimą, kitos vartojimo išlaidos — maistas, apranga, transportas ir pan. — pagal statistinį vidurkį“, – sako E.Ramanauskienė.
Kiekviena šeimos „galva“ būtų padauginta iš vidutinio vartojimo krepšelio, vaikams atmetus alkoholį ir tabaką, tai būtų įvertinta atsižvelgiant į vietovę. Jei išlaidos pasirodo gerokai didesnės nei pajamos, tai jau rimtas signalas.
„Tarkime, tikrinama šeima su dviem nepilnamečiais mokyklinio amžiaus vaikais, gyvenanti Vilniuje ir neturinti neįprasto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto objektų. Vidutinės vartojimo išlaidos 2017 m. didžiuosiuose miestuose vienam namų ūkio nariui yra 341,9 Eur/mėn. Tuomet šeimos vidutinės vartojimo išlaidos per metus sudarys 15717,60 Eur“, – sako E.Ramanauskienė.
Ji paaiškino, kaip tai apskaičiuota: 2 suaugę žmonės x 12 mėn. x 341,9 eurų, bei 2 vaikai x 12 mėn. x 313 eurų (išlaidos be alkoholio, tabako, restoranų ir viešbučių).
Žinoma, atskirais atvejais vertinimas gali būti per didelis, ar per mažas. Galbūt VMI nepastebėjo tam tikrų išlaidų, arba jų įskaitė per daug.
Tačiau VMI visiškai nebūtina kiekvieną centą įvertinti visiškai tiksliai – svarbiausia, kad vertinimai atitiktų protingumo ir teisingumo kriterijų, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
„Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinų mokesčių dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokėtinų mokesčių dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta“, – sako E.Ramanauskienė.
Buvo atvejų, kai VMI sprendimai skundžiami. Pavyzdžiui, vienu atveju gyventojo mama teismui aiškino, kad ji dengė šeimos išlaidas maistui – tuomet tokios išlaidos prie vartojimo išlaidų nebuvo priskirtos. Tačiau apskritai, jei mokesčių mokėtojas neigia VMI vertinimą ir jokių duomenų nepateikia, tik abstrakčius paaiškinimus, teismo praktika rodo, kad VMI metodai atitinka reikalavimus.
„Pasitaiko situacijų, kai mokėtojai pateikia duomenis apie šeimos patirtas vartojimo išlaidas, kurios yra žemesnės už Statistikos departamento skelbiamą skurdo rizikos ribą, tačiau patikrinimo metu nustatoma, kad faktiškai mokėtojai patyrė daugiau išlaidų nei nurodė: surinktos informacijos duomenimis mokėtojų šeima keliavo, patyrė išlaidų užsienyje ir pan. Tokia mokėtojų informacija vertinama kritiškai“, – patikina E.Ramanauskienė.
Skundžia kas trečias
Išskirtinio VMI dėmesio sulaukę gyventojai, panašu, nelieka itin patenkinti – jie bando VMI sprendimus skųsti. Tiesa, skundų vis mažėja.
2015 ir 2016 metais apskųsta atitinkamai 34 ir 43 procentai vertinimų, tačiau jau pernai ši dalis sumažėjo iki 27,5 proc. Šiemet apskundžiamas kol kas kas septintas vertinimas (13,4 proc.), rodo VMI duomenys.
