Prieš metus premjeras Saulius Skvernelis paskelbė karą prekybos tinklų kainų sektoriui, pakvietė į Lietuvą atvykti užsienio prekybos tinklus, buvo pristatyta ir „vaučerių“ idėja.
Kritika pasipylė visais frontais: pradedant ekonomistais, baigiant „Dviračio žiniomis“. Kliuvo netgi pats pavadinimas, praminti „skverniukais“ ar „talonais“, ilgainiui „vaučeriai“ virto maisto kuponais, ar e.kuponais.
Tačiau Vyriausybė ryžto nemažino kone iki šių metų vidurio – kol nebuvo persiderėta dėl naujos koalicijos Seime. Pasikeitė žemės ūkio ministras, baigėsi ir pažadai apie vaučerius.
Premjero patarėjas S.Malinauskas šiandien kalba apie tai, kas nepavyko, ir kokios pamokos išmoktos – galbūt ateityje ši idėja atgims kitu pavidalu.
Ne tik „vaučerių“, bet ir bandymo perkelti Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) į Kauną, istorijos parodo, kad už politinį norą kartais stipresnis yra valdininkų „monolitas“.
ŽŪM: projektą įgyvendinti netikslinga
Šiandien ŽŪM atsakymas vilčių maisto kuponams nebepalieka.
„Įvertinus tai, kad norint visiškai įgyvendinti e.kuponų sistemą kasmet iš valstybės biudžeto reikėtų iki 14 mln. Eur, taip pat atsižvelgiant į neigiamą visuomenės ir socialinių partnerių nuomonę, manome, kad šiuo metu tęsti šį projektą netikslinga“, – rašoma 15min gautame atsakyme.
Anot ministerijos, tokių pačių tikslų siekia kitos ES remiamos priemonės – bendradarbiavimą, vietinių produktų pardavimą skatina parama trumpoms tiekimo grandinėms.
O e.kuponai – „pasirinktas būdas skatinti per tam tikrą subjektų grupę bei kuriant naujas sistemas, kurioms reikalingi papildomi tiek finansiniai, tiek žmogiškieji ištekliai, šiuo metu yra neracionalus“.
Kiek Lietuvai kainavo diskusijos dėl maisto kuponų – atsakyti neįmanoma.
„Teisės aktų projektai buvo rengiami pagal kompetenciją atsakinguose padaliniuose, todėl įvertinti, kiek tai pareikalavo žmogiškųjų išteklių, nėra galimybės“, – atsako ŽŪM.
S.Malinauskas sutiko pasidalyti savo įžvalgomis, kaip kilo ir kodėl sužlugo šis projektas.
Idėja „sklandė ore“ prieš pasiekdama S.Skvernelio lūpas
Kas buvo pirmasis maisto kuponų idėjos iniciatorius, klausti teko kelis kartus – pats S.Malinauskas autorystės neprisiima ir daugiau gražbyliauja, kokia tai buvo gera idėja.
„Pirmiausia, idėja, mano galva, yra nebloga. Ir iš daugelio, net ir žurnalistų, teko girdėti, ir viešuosiuose pokalbiuose, ir interviu, kad galbūt aš esu tos idėjos autorius. Ir labai mielai tą autorystę prisiimčiau, bet nenoriu meluoti. Apie tai aš perskaičiau, ta idėja kilo rengiant pasiūlymus, kaip būtų galima daryti įtaką kainų kilimui“, – pasakoja S.Malinauskas.
Anot jo, kainų augimas prekybos tinkluose kai kuriais atvejais buvo nepagrįstas. Vyriausybės pasiūlytame pakete pasiūlyta daug priemonių, bet pirminės idėjos „dažniausiai būna pasiskolinamos iš kitų valstybių praktikos“.
„Aš buvau vienas iš tų žmonių, kurie tikrai tą idėją gynė ir manau iki šiol, kad ji yra nebloga. Nes iš tikrųjų ji leistų padaryti du dalykus: ji nieko iš nieko neatimtų, išskyrus nedidelę rinkos dalį iš didžiųjų prekybos centrų, ir padėtų Lietuvos verslininkams. Ir, iš tikrųjų, ji leistų žmonėms turėti papildomas finansines paskatas, norėtųsi tikėti, pigiau pirkti tam tikrus maisto produktus. Paskui ta idėja nujudėjo labai aiškiai į žemės ūkio sektorių“, – kalba S.Malinauskas.
15min dar kartą pasiteiravo, ar S.Malinauskas buvo pirmasis idėjos iniciatorius.
„Aš nebuvau pirminis. Aš, kaip minėjau, tą idėją perskaičiau, bet aš buvau tas žmogus, kuris tikrai tą idėją palaikė, na, ir nebuvau vienintelis, kuris tą idėją palaikė. Man būtų visai smagu pasakyt, kad aš tą idėją radau, bet ne aš atlikau analizę, bet tai, kas man buvo pateikta, man šita idėja – viena iš tų idėjų, kuri patiko“, – sako S.Malinauskas.
Jis mieliau pasakoja apie Vyriausybės užmojus, auginti pajamas, ir kad pajamų augimo nesuvalgytų prekybininkų viršpelniai: „Daug kas sakė, žinot, jūsų pajamos didės neženkliai. Iš laiko perspektyvos žiūrint, dabar labai aišku, kad pralenkėm vidutine alga Latviją, nebe daug trūksta iki Lenkijos“.
O dabar maisto kainos, anot jo, vėl ėmė stiebtis pritilus valstybės vyrų kalboms apie jų mažinimą.
„Kai prasidėjo priemonių analizė, jų buvo pateikta labai daug, dešimtys: nuo biurokratinės naštos mažinimo iki vartotojų teisių gynimo. Tai viena iš tų priemonių buvo ir šita priemonė“, – sako S.Malinauskas.
Paklausėme ir trečią kartą – kaip gi tokia priemonė atsidūrė dokumente, juk kažkas turėjo ją įrašyti.
„Tas kažkas buvo specialistai, specialistų grupė, kurie dirbo kanceliarijoje. Bet tie visi popieriai keliavo pirmiausia susipažinti susijusioms ministerijoms, ten irgi buvo gaunamos preliminarios išvados, o finale, kaip ir visada, aišku, visi susėda ministro pirmininko kabinete“, – sako S.Malinauskas.
Bandė stumti kaip vaiko pinigus
Sukurpus „vaučerių“ idėją, kažkas ją turėtų įgyvendinti – ministerijos turėjo parengti išvadas, įvertinti rizikas, parengti teisės aktus. Tačiau panašu, kad valdininkai unisonu atkartojo visuomenėje kilusias priešiškas nuotaikas.
S.Malinauskas patvirtino, „Vyriausybėje iš karto buvo žmonių, kurie tas rizikas matė ir sakė, galbūt ta idėja nepasiteisins“.
„Pradžioje tai buvo tik idėja. (…) Iš karto buvo pasakyta daug kritikos, kad kai kurie dalykai bus neįgyvendinami, kad kai kuriuos dalykus įmanoma įgyvendinti. Buvo keletas ministerijų, kurios tame dalyvavo – buvo tiesiog sėdama ir kalbama, tvarka, jei tai neįgyvendinama, kas gali būti įgyvendinama, kokiomis apimtimis? Ta idėja iš karto keitėsi, nes nuo bendrųjų principų buvo detalizuojama, kam būtų galima taikyti šią priemonę“, – prisimena S.Malinauskas.
Kilęs iššūkis – kaip paskatinti dalyvauti naujoje sistemoje smulkias parduotuves, mažuosius ūkininkus ar verslininkus, o taip pat, kaip pritraukti ir pačius pirkėjus, kaip apsisaugoti nuo galimo piktnaudžiavimo. Tačiau derinimas nepasirodė lengvas.
„Jeigu kažkas įsivaizduoja, kad Lietuvoje žmonės išsirenka politinę valdžią ir ta politinė valdžia ateina į puikiai suderintą biurokratinį aparatą, kuris tiesiog laukia politinio nurodymo ir kaip tą politinį nurodymą įgyvendinti, ir ten viskas labai greitai ir sparčiai vyksta – tai taip nėra, ir taip nėra daugelyje ministerijų. O aš, nepaisant ilgo darbo žiniasklaidoje, galbūt irgi taip įsivaizdavau“, – atsidūsta S.Malinauskas.
Vyriausybė tą patį patiria su bet kokiomis kitomis idėjomis – dažniausiai jos atsimuša tarsi į sieną.
„Tu gali gauti dešimt atsakymų, kodėl to nereikia daryti, ir beveik visada taip būdavo. Net ir su vaiko pinigais – buvo krūva paaiškinimų, kodėl to nereikia daryti. Ir tada yra keli atsakymai, kodėl tą verta daryti. Ir tas buldozeris tokiu būdu tada veikia. Kad tu eini ir sakai, žiūrėkit, mes įsigilinome, šitie argumentai tikrai yra svarbūs, bet tai nereiškia, kad reikia nužudyt pačią idėją, mes galime ją tiesiog pamodifikuoti“, – apibūdina S.Malinauskas.
O ŽŪM vertinimai stebino S.Malinauską – priemonės neverta imtis, mat ji gali nepasiekti tikslų, ūkininkams gali būti nenaudinga. Mat jie geriausias kainas gali pasiūlyti tik parduodami didelius kiekius.
„Antras iššūkis – visiškai akivaizdus, tai, be jokios abejonės, pasirodę vertinimai: nuo žodžio vaučeris iki pačios sistemos. Galbūt ne iki galo ir pats gerai savo darbą atlikau, nes ne visi suprato, kas, iš tikrųjų, yra ta sistema. Kažkam staiga pradėjo atrodyti, kad čia bus dalinami, kaip kažkas sakė, skverniukai ir panašiai, kažkokie pinigai, arba talonai, kaip deficito laikais buvo. Jeigu iš tiesų šitoje vietoje visuomenės nuotaika pasidaro tokia, kad to nereikia, tą padaryti bus sunku“, – sako S.Malinauskas.
Atsimušė į biurokratų gelžbetoninį monolitą
S.Malinauskas apgailestavo dėl ŽŪM tarnautojų darbo – ieškota priežasčių nieko nedaryti, o ne priešingai. Tačiau patikino, kad supranta ir žmones, kurie bijo permainų.
„Aš tikrai neslėpsiu, kad ten kažkokio entuziazmo ir didelės paramos nebuvo. O antra, labai yra svarbu, idėja įgyja kažkokias didesnes kojas, kai atsiranda didesnis palaikymas, ar iš visuomenės, arba, sakykime, kai idėją prisiima įgyvendinti kažkoks politikas ar ministras, ar dar kažkas. Po to, kai ši idėja viešumoje sulaukė labai daug kritikos, aš mačiau, kad ji lieka šiek tiek beglobė“, – kalba S.Malinauskas.
Iš ŽŪM žiniasklaidai nutekėjo neoficialūs dokumentai, kuriuose vaučeriai vertinti itin prastai: kad pakenks verslui, institucijoms ir patiems pirkėjams, o kainos, įvedus juos, tik didėtų.
„Mano asmeninis vertinimas, kad šiuo metu ŽŪM yra iš tikrųjų gana keistoje situacijoje. ŽŪM vidiniai susirašinėjimai sėkmingai atsiduria žiniasklaidoje, dažnai atsiduria tik tam tikras epizodas, o paskui labai ilgai reikia aiškinti, kas buvo iki tol, kas bus po to. Aš suprantu, kad dabar ŽŪM yra pertvarkų laikas, tenka bendrauti ir su profesinėmis sąjungomis, taip pat ŽŪM pavaldžių institucijų – tai tikrai daug yra įsiaudrinusių žmonių. Aš suprantu, kad yra netgi atsiradęs tam tikras priešiškumas“, – kalba S.Malinauskas.
Nepaisant to, anot jo, darbas su Vyriausybe ministro, viceministrų ar teisininkų lygmeniu buvo dalykiškas ir geras – vyko konsultacijos.
O dabar atėjusi nauja politinė ŽŪM vadovybė maisto kuponų idėją regi kaip svetimą palikimą.
Kas palaikė Vyriausybės ryžtą?
Nors vaučerių idėja lyginta ir su šūviais į kojas, Vyriausybė vis tiek ją tęsė kone metus. Kas palaikė tą ryžtą?
„Čia buvo mano ryžtas, nes man teko labai daug komentuoti, man teko pakankamai stipriai dirbti su kainų temos komunikacija. Turint galvoje, kokia buvo ta vidinė diskusija ir kas vyko išorėje, man iš tikrųjų nuoširdžiai atrodė, aš jaučiau, kad iki galo nesuprantama“, – kalba S.Malinauskas.
Diskusijos apie administracinę naštą ir konkurencijos iškraipymą jam atrodė nepagrįstos.
„Šioje vietoje aš visą laiką sakiau, jeigu ta sistema pasiteisintų, tai, pirmas dalykas, nėra jokių konkurencinių iškraipymų, atvirkščiai, mes labai stipriai oligopolizuotą didžiųjų prekybos tinklų rinką galime šiek tiek skaidrinti. O antras dalykas, kiek teko kalbėtis su ŽŪM pavaldžiomis institucijomis, man aiškiai užtikrino, kad mechanizmą galima sukurti, jis gali veikti“, – idėja buvo įtikėjęs S.Malinauskas.
Tam, kad maisto kuponai veiktų, anot S.Malinausko, tereikia žmonių, kurie nori jais naudotis, ir pakankamai infrastruktūros – parduotuvių.
„Man atrodė, kad siūlymus visada verta ginti. Juos puls visus ir visada, taip jau yra. Buvo ir valstybinių vaistinių idėja, kuri nei mirusi, nei judanti toliau. Galima irgi ginčytis. Valstybei nėra ko eiti į privatų verslą ten, kur jis gerai veikia. Bet jeigu tu matai aiškų paskaičiavimą, kad gana nedidelis pakeitimas galėtų lemti naudą vartotojui, tai šitoje vietoje valstybės įsikišimas yra galimas“, – sako S.Malinauskas.
Dabar jau vadina beprasmybe
Šiandien S.Malinauskas pripažįsta, kad tęsti maisto kuponų idėją būtų neprasminga.
„Tie dalykai priklauso nuo žmonių noro arba nenoro. Šios konkrečios idėjos, aišku, kad nėra prasmės stumt toliau, tai yra visiška beprasmybė. Dabar tai būtų resursų eikvojimas. Bet tai tu supranti pasidaręs pirminius kvietimus sudalyvauti – didelio susidomėjimo nėra. Tačiau norėjosi padaryti viską, ką galima“, – sako S.Malinauskas.
Teisinės galimybės tęsti maisto kuponų projektą yra – kad tai neprieštarauja konkurencijos teisei patvirtino ir Europos Komisija.
„Tačiau idėja, aš manau, tikrai yra palaidota, bent jau panašia ar tokia forma, kokia yra dabar. Dėl labai paprastos priežasties – ji visiškai priklauso ne nuo politikų, ji priklauso tik nuo to, ar žmonės nori ja naudotis“, – sako S.Malinauskas.
Šiai dienai niekas kuponų nenori imti, o ir pačių parduotuvių, kur juos būtų galima naudoti, nėra.
„Ši priemonė buvo visiškai paremta visuomenės pasitikėjimu. Taip sakant, jeigu visuomenė šitoje vietoje sako, kad, žiūrėkit, mums tikrai nereikia, mes nesinaudosim, ūkininkai sako, kad mums tikrai irgi nereikia, mums neįdomu, mes parduotuvių nesteigsime, tai tu gali daryt ką nori, ji tiesiog neveiks“, – patikina S.Malinauskas.
Ministerijų tarnautojai stipresni už politikų norus
Premjero patarėjas vertina, kad pražuvusi vaučerių idėja yra menka žala, bet didesnė problema – kaip veikia politinė sistema. Tam jis pasitelkia ir ŽŪM perkėlimo į Kauną pavyzdį.
„Man žiauriausia ir liūdniausia yra tai, kad tas gelžbetoninis nepralaužiamas monolitas iš principo gali palaidoti visas tas idėjas, – sako S.Malinauskas. – Kaip bent jau mes įsivaizduojame demokratiją – tu per rinkimus pasirenki programą, kuri tau artimiausia. Jei tu esi vilnietis, tau reikia, kad ministerija liktų Vilniuje – nebalsuoji. Kažkam kitam, galbūt kauniečiui, reikia, kad ji būtų Kaune – tu balsuoji. Paskui pagal politines programas yra formuojama Vyriausybės programa.“
Dėl to, anot jo, daug politikų pažadų po rinkimų ir lieka neįgyvendinti.
„Paprasčiausiai ateina politikai ir jiems išaiškinama, kodėl negalima daryti to ar ano, kokios čia yra labai didelės rizikos. O jeigu jie neklauso ir sako, kad vis tiek reikės daryti, tada prasideda. Nenoriu aš nieko kaltinti, bet, sakykim, kažkas kažkur nuteka žiniasklaidai, žiniasklaida kažką neigiamai paskelbia, atsiranda interesų grupės ir nebūtinai tiesiogiai, bet kokia nors asociacija pradeda kalt. Su tuo reikia susitaikyti“, – pasakoja S.Malinauskas.
Jis pasigenda diskusijos, gerai ar blogai, pvz., yra ŽŪM perkėlimas į Kauną – dabar tevyksta diskusijos apie perkėlimo stabdymą.
„Neabejoju, kad pasižiūrėję į aplinkines valstybes, pamatytume, kad tai nėra bloga idėja. Aš žinau, kad jei mes dabar numarinsime ŽŪM perkėlimą, tai problema bus ne tik tai, kad šis procesas sustojo ar pažadas neįgyvendintas. Problema – kad mes dešimtmečiais daugiau nebesiryšim perkelti jokios ministerijos niekur niekada. Nes tu matai – kiek daug yra rizikų. Bet kuris kitas ministras atėjęs sakys, čia jau nepavyko, tai kam kalbėti apie kokios nors, pvz., Aplinkos ministerijos, perkėlimą, nors idėja ir būtų logiška“, – sako S.Malinauskas.
Valstybės aparate dvejus metus dirbantis politikas įsitikinęs, kad svarbesni diskusijų klausimai – kaip gaivinti regionus, kaip Vilniaus senamiestį išlaisvinti nuo valdininkų ir pan. Tačiau kalbėti apie pokyčius labai sudėtinga.
„Žiauriai sudėtinga kalbėti apie kažkokius naujus dalykus arba kažkokias idėjas, kurios gali, sakykim taip, sukelti tam tikras rizikas. Jei tik į tai žiūrėti, ne tik vaučerių idėjos nebūtų, bet nebūtų ir kitų idėjų, kaip vaiko pinigai. Politikams, kurie imasi daryti, atsiranda rizikos, kad galbūt nepadarysi. Tai šioje vietoje aš visus raginu, kad, na, bent jau pabandykim. Mes visada galime sustoti“, – sako S.Malinauskas.
Kiek valstybei kainavo vaučeriai?
S.Malinauską ramina tai, kad į kuponų sistemą „nebuvo investuota jokių didelių lėšų, tai buvo parengta tik remiantis specialistų darbu“.
„Tai kainavo tiek, kiek kainavo specialistų laikas ministerijose, daugiau nė vieno cento iš biudžeto nebuvo skirta jokių ten sistemų rengimui ar dar kažkam“, – sako S.Malinauskas.
Anot jo, projektui buvo numatytas ES finansavimas, tad jei idėja būtų pajudėjusi toliau, tuomet būtų išaugusios ir išlaidos.
„Dažnai su žurnalistais tenka diskutuoti, ar ekonomistų logiškas pastebėjimas, kad, žiūrėkit, specialistai dirba ir ta prasme yra nuostolis valstybei. Aš noriu tik pasakyti, brangieji, specialistus, kurie dirba ministerijose, galima palyginti su mokslininkais. Tu turi analizuoti visas idėjas, net jei ta idėja, galų gale paaiškėja, yra nesėkminga. Nes be analizės ir be pabandymų nebus ir judėjimo į priekį – tu iš tiesų nežinai iš anksto, kuri idėja bus ar nebus sėkminga. Čia kaip moksle“, – tvirtina S.Malinauskas.
Anot jo, daug brangiau valstybei kainuoja pokyčių nebuvimas.
„Liūdniau atrodo darbas pagal savo įprastas darbotvarkes, kai metai iš metų darom tą patį, taip pat administruojam. Kontrolės institucijos sako, kad mes turime savo tikrinimų planą, tas planas seniausiai žinomas tikrinamoms institucijoms, visi viskam pasiruošę, jokių pokyčių nėra, tai kam čia dar kažkokias bangas daryt“, – piktinasi S.Malinauskas.
Politinių dividendų neįžvelgia
Vyriausybės paskelbtas karas su maisto kainų augimu įsisiūbavo prieš pat Lietuvoje vykusius savivaldybių ir prezidento rinkimus. S.Malinauskas patikina, kad bent jau iš e.kuponų politinės naudos nebuvo.
„Šitoje vietoje man lengva vertinti, nes sakyčiau, kad šioje vietoje poveikis neigiamas. Bet vėlgi, ir prieš tai, ir dabar, ir visą laiką – labai daug būna patarimų, kaip turėtų būti komunikacija tvarkoma, kokia turėtų būti ta nauda, kai įgarsini kokią nors idėją. Tu skaičiuoji tam tikrus dalykus, bet tikrai ne visada žinai, kokia bus reakcija. Kai mes kalbėjome apie šitą idėją, man neatrodė, kad ji sukels tiek daug neigiamų dalykų“, – sako S.Malinauskas.
Pasak jo, nesimatė didelės rizikos, kad žmonės stipriai piktinsis tuo.
„Prasidėjo labai daug sąmokslo teorijų, kad jūs norite labai dideles sumas pinigų perpumpuoti kažkokiems pasirinktiems ūkininkams, kurie jau išsirikiavę į eilę parduotuves steigti, ko tikrai nebuvo. Dabar akivaizdu, kad nebuvo jokios eilės. Ta idėja patys ūkininkai dėl vienų ar kitų priežasčių nebuvo labai sužavėti ir nepuolė naudotis tais pinigais, kurie buvo pasiūlyti. Tai aišku, šitoj vietoj galima kalbėti apie tai, kad labai didelių pliusų ir dividendų nesusižėrei“, – teigia S.Malinauskas.
Tačiau S.Malinauskas gina Vyriausybės veiksmus – sprendimų priėmėjai neturi vengti diskusijų baiminantis nepasitenkinimo.
„Yra kas skaito ir galvoja – na, kvaileliai, geriau reikėjo patylėti. Tai man iš tikrųjų yra labai gaila, nes mes tokiu principu kone du dešimtmečius vadovaujamės. Mane tai erzina, nes tai iš tiesų labai viską stabdo“, – sako S.Malinauskas.
Ir tarnautojai dažnai baiminasi imtis tokių darbų dėl to, kad vėliau dėl prasto atgarsio gali netekti darbo.
„Man kartais taip ir atrodo, kad tie žmonės, kurie iš tikrųjų klusniai, sąžiningai ir garbingai vykdė politikų prisiimtą įsipareigojimą, jie yra neišsaugojami, o kitų atėjusiųjų yra metami lauk. Tai yra labai blogai. Tai reiškia, kad toje ekosistemoje lieka tik tie žmonės, kurie neturi savo nuomonės arba, jei tą nuomonę turi, jie ją giliai paslėpę ir, jei koks radikalesnis pasiūlymas – čia užgesinkim, čia pralaukim“, – vertina S.Malinauskas.
Viltis dar gyva, pamokos išmoktos
Nepaisant žlugusio projekto, S.Malinauskas vis dar viliasi, kad ateityje e.kuponų idėja galėtų atgimti kitu pavidalu.
„Galime turėti skirtingas nuomones, bet manau, kad specialistai, kurie prie to dirbo, laiko veltui nesudegino, o tos sumos tikrai nėra didelės, – patikina S.Malinauskas. – Na, bent jau norėjosi padaryti viską, ką galima, o jau toliau, galbūt šie valdantieji ar kiti valdantieji sugalvos kažkokių naujų papildomų priemonių, kurias būtų galima išnaudoti, ir nebijos. Net jeigu kažkas paskui ir nepasiseka, nepavyksta, tu bent jau išdiskutavai, žinai aiškius atsakymus.“
Pasak jo, jei ateityje būtų imamasi kažko panašaus, galima panaudoti išmoktas pamokas.
„Paskutinė pamoka su vaučeriais – mūsų visuomenėje trūksta normalių ir civilizuotų diskusijų. Ar tai būtų vaučeriai, ar aplinkosauga, ar finansai, ar automobilių apmokestinimas. (…) tai nueina į kažkokius keistus radikalizuotus kraštutinumus, iš kurių labai sudėtinga išeiti, ir diskusijos kultūros šiuo metu labai trūksta. Diskusija juk nereiškia, kad galutinis rezultatas bus toks, tik juoda arba balta, ir dabar su šakėmis reikia eit ir sakyt, kad to neleisim, darot blogai“, – sako S.Malinauskas.
