Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas per metus susitraukė 3,7 proc., o palyginti paskutiniuoju pernai metų ketvirčiu jis smuktelėjo 3 proc. Tai jau antras ketvirtinis BVP susitraukimas iš eilės, tad ekonomistai ir statistikai jau gali Lietuvos ūkiui diagnozuoti techninę recesiją.
Kertinių sektorių sėkmingos pastarųjų metų plėtros rezultatų kartelė iškelta labai aukštai ir ją peršokti šiemet neįmanoma, tad tikriausiai nepavyks išvengti ir visų metų BVP susitraukimo.
Daugelis aplinkybių ūkio viduje ir išorėje per šiuos metus stipriai pablogėjo: karas pašonėje, nestabilios energetikos nešėjų kainos, stipriai išaugusios kone visų gamybos veiksnių sąnaudos, sumenkęs konkurencingumas, kylančios palūkanų normos ir mažėjantis likvidumas, prastėjantys gyventojų lūkesčiai ir mažėjančios vidaus vartojimo apimtys. Taigi, tokiomis sąlygomis vargiai įmanoma pagerinti sėkmingo popandeminio sprinto rezultatą.
Silpsta visos ūkio plėtros kolonos. Pastaraisiais metais Lietuvos ekonomikos augimas buvo subalansuotas: jį lėmė puikūs tiek į vidaus rinką, tiek į išorę orientuotų sektorių rezultatai. Tačiau šiemet visus juos veikia nepalankūs veiksniai.
Nors kainos šiemet taip stipriai nebeaugs ir turėtų būti mėnesių, kai stebėsime defliaciją, tačiau paskolų turintys gyventojai labiau pajaus aukštesnių palūkanų normų spaudimą. Sunkėjat skolų aptarnavimo naštai, o infliacijai atsitraukiant gerokai lėčiau nei norėtųsi, lėšų liks mažiau ir vartotojai privalės peržiūrėti savo išlaidas ir atsisakyti dalies ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų. Tai lems prastesnius vartojimo ir vidaus rinka mintančių veiklų rezultatus.
Griežtėjanti pinigų politika ir aštrėjančios geopolitinės įtampos pasaulyje stipriai veikia eksporto rinkų apetitą mūsų prekėms. Kertinių eksporto rinkų ekonomikos Europos Sąjungoje susiduria su recesijos grėsmėmis. Be to, dalis Vakarų valstybių užsakymų, kuriuos Lietuvai pasisekė perimti per pandemiją sutrūkinėjus pasauliniam logistikos tinklui, dabar, atpigus transportavimui jūra ir atsidarius Kinijai, gali būti ir vėl nukreipiami atgal į Tolimuosius Rytus.
Verslo apetitas investicijoms ir plėtrai yra stipriai susitraukę dėl karo ir agresorių kaimynystės keliamo neapibrėžtumo, paaštrėjusių rizikų ir kylančių palūkanų normų. Tokiomis aplinkybėmis būtų sveika atsivėrusį ciklinį privačių investicijų vakuumą užpildyti viešosiomis investicijomis ir pagaliau didesnėmis apimtimis įdarbinti RRF fondo lėšas.
