Įsivaizduoti Europą be Jungtinės Karalystės įmanoma, tačiau sunku tikėtis, kad euras išliktų toks, koks yra dabar, jei iš bendros valiutos klubo pasitrauktų Italija – trečia pagal dydį euro zonos valstybė narė. Be to, labai tikėtina, kad euro zonos subyrėjimas turėtų sisteminių padarinių viso pasaulio ekonomikai, mano D. Lachmanas.
Scenarijus, kad Italija po metų ar dvejų pradės pasitraukimo iš euro zonos procesą, nėra toks jau neįmanomas. Nederėtų pamiršti, kad Italijos ekonominiai rodikliai euro zonoje tikrai yra apgailėtini. Praėjus aštuoneriems metams po 2008–2009 m. didžiojo ekonomikos nuosmukio, Italijos BVP vis dar 6 procentais mažesnis nei per patį pakilimą prieš 2008 m. prasidėjusią krizę, o šalies nedarbo lygis – vis dar didesnis nei 11 procentų. Susirūpinimą kelia ir Tarptautinio valiutos fondo prognozė, kad sąstingio kamuojama Italijos ekonomika 2008 m. gamybos lygį pasieks tik 2025 m.
Užsitęsusio Italijos ekonomikos nuosmukio politiniai padariniai netrukus paaiškės prie balsadėžių. Lapkričio mėnesį Italijoje numatytas referendumas dėl konstitucinės reformos, kuria visų pirma siekiama patobulinti dabartinę šalies dvejų rūmų sistemą. Atsižvelgiant į tai, kad Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi įsipareigojo atsistatydinti, jei reformos būtų atmestos, opozicija referendumą pristato kaip balsavimą dėl pasitikėjimo vyriausybe.
Pasak D. Lachmano, ilgas politinio neapibrėžtumo laikotarpis – tai, ko dabartinės būklės Italijos ekonomikai reikia mažiausiai, atsižvelgiant į tai, kad šalies bankų sistemą slegia neveiksnių paskolų našta, kuri sudaro apie 18 procentų viso paskolų portfelio, o valstybės sektoriaus skola išaugo iki 135 procentų BVP.
Tačiau, jei M. Renzi pralaimėtų lapkričio mėnesį rengiamą referendumą, Italijos laukia būtent politinis neapibrėžtumas. Labai gali būti, kad tektų rengti naujus parlamento rinkimus. Neigiamas referendumo rezultatas mažų mažiausiai sustiprintų populistinę „Penkių žvaigždžių judėjimo“ partiją, kuri pagal populiarumą jau pasivijo M. Renzi vadovaujamą Demokratų partiją ir kuri yra įsipareigojusi siekti, kad Italija pasitrauktų iš euro zonos. Tai neįkvėptų pasitikėjimo nei Italijos bankų indėlininkams, nei šalies kreditoriams.
D.Lachmano teigimu, Europos politikos formuotojai ilgalaikio politinio neapibrėžtumo Italijoje turėtų baimintis ne tiek dėl to, kad Italijos ekonomika yra labai pažeidžiama ir kad jos bankams gresia plataus masto krizė. Problema ta, kad, kitaip nei Graikija, Airija ir Portugalija, Italija yra tiesiog per daug didelė, kad ją būtų galima išgelbėti – nepadėtų nei Europos pinigų sistemos paskolos, nei Europos Centrinio Banko įsipareigojimas supirkti Italijos obligacijas.
Taip iš dalies yra dėl to, kad tai trečia pagal dydį valstybės obligacijų rinka pasaulyje – šiuo metu Italijos valstybės skola siekia 2 trilijonus eurų. Be to, Italijos bankų aktyvai iš viso sudaro daugiau kaip 4 trilijonus eurų ir 360 milijardų eurų neveiksnių paskolų. Šie skaičiai keleriopai didesni už atitinkamus kitų Europos periferinių ekonomikų rodiklius.
Galbūt Italijai pasiseks ir M. Renzi vis dėlto laimės referendumą. Jei taip nutiktų, anot D. Lachmano, reikėtų tik tikėtis, kad Italijos ministras pirmininkas pasinaudos politinio stabilumo laikotarpiu, kurį jam suteiktų teigiami referendumo rezultatai. Premjeras galėtų imtis radikalių struktūrinių ekonomikos reformų, kurios yra tiesiog būtinos, kad Italijos ekonomika vėl imtų augti. Jei nebus ekonominio augimo, mažai tikėtina, kad Italijos bankų sistema atsigaus arba kad šalis sugebės tvarkyti milžinišką valstybės skolą.
