Laisvų darbo vietų lygis šalyje siekia istorines aukštumas, tačiau darbuotojų trūkumo mastai įvairiose ekonominėse veiklose skiriasi. Naujausiais Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis, pernai trečiąjį ketvirtį, laisvų darbo vietų lygis (laisvų ir visų darbo vietų santykis) šalyje sudarė 2 proc. ir pasivijo 2008 m. trečiąjį ketvirtį registruotą 2 proc. rekordą. Palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, šis rodiklis augo net 0,6 proc. punkto – tai didžiausias metinis pokytis nuo matavimų pradžios. Akivaizdu, kad darbuotojų stoka tampa vis aktualesnė tiek privačiojo, tiek viešojo sektoriaus problema. Remiantis verslo apklausų rezultatais, sparčiai didėja įmonių, kurių veiklą riboja darbuotojų trūkumas, dalis.
Pavyzdžiui, šiemet gruodžio mėn. 37 proc. statybos įmonių nurodė, kad joms trūksta darbuotojų – tai net 13 proc. punktų daugiau nei prieš metus. Nors darbuotojų stygiaus problema buvo aktuali dar prieš pandeminę krizę, šiuo metu didžiausiu laisvų darbo vietų skaičiaus augimu išsiskiriančiuose transporto, informacijos ir ryšių, statybų bei viešajame sektoriuose laisvų darbo vietų rodiklio augimas gerokai viršija prieš pandemiją stebėtą augimą.
Būtent šiose ekonominėse veiklose, palyginti su kitomis veiklomis, darbuotojų trūkumo problema yra daug opesnė, juntamas didesnis spaudimas darbdaviams kelti darbo užmokestį. Aukščiausias laisvų darbo vietų lygis 2021 m. trečiąjį ketvirtį nustatytas informacijos ir ryšių (3,5 proc.), viešojo valdymo ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo (3,5 proc.) bei finansinės ir draudimo veiklos (3,4 proc.) įmonėse. Taigi, gausus laisvų darbo vietų skaičius aukštos kvalifikacijos veiklose rodo, kad sunku rasti darbuotojų, turinčių reikiamų įgūdžių.
Darbdaviams, kuriems sunku rasti tinkamų darbuotojų, tenka konkuruoti dėl specialistų vis sparčiau didinant darbo užmokestį. Nors daugelyje ekonominių veiklų atlyginimai auga daug sparčiau nei prieš pandemiją, remiantis naujausiais Lietuvos statistikos departamento darbo užmokesčio įverčiais bei Lietuvos banko skaičiavimais, vidutiniškai per 3 ketvirčių laikotarpį, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, atlyginimai sparčiausiai augo viešajame (10,6 proc.) bei informacijos ir ryšių (10,2 proc.) sektoriuose, kuriuose, kaip jau minėta, kova dėl darbuotojų yra viena iš aštriausių.
Vadinasi, laisvų darbo vietų struktūroje aukštesnio atlygio pasiūlymų kvalifikuotam darbui daugėja. Žvelgiant į kvalifikuotų ir nekvalifikuotų gyventojų nedarbo lygio duomenis, matyti, kad nekvalifikuotų darbuotojų pasiūla tebėra didelė (jų nedarbo lygis sudaro apie 13 proc. ir yra maždaug du kartus didesnis nei kvalifikuotų darbuotojų). Tą patvirtina ir bedarbių struktūra pagal švietimo lygmenį: iš 99 tūkst. bedarbių 2021 m. trečiąjį ketvirtį daugiau kaip du trečdalius sudarė vidurinį su profesine kvalifikacija, vidurinį, pagrindinį su profesine kvalifikacija (43,4 tūkst.), pagrindinį, pradinį su profesine kvalifikacija (8,5 tūkst.) bei specialųjį vidurinį, povidurinį (19,4 tūkst.) išsilavinimą įgijusių gyventojų grupė. Tad panašu, kad įmonėms darosi vis sudėtingiau surasti tinkamos kvalifikacijos darbuotojų, o siekdamos išlaikyti esamus ir įdarbinti naujus specialistus, jos stengiasi didinti darbo užmokesčio dydžius.
Nors pandemijos laikotarpiu nedarbo lygis buvo gerokai išaugęs, šiuo metu stebimas jo mažėjimas. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 2020 m. trečiojo ketvirčio pradžios, kai pandemijos metu nedarbo lygis šalyje buvo pasiekęs piką (9,3 proc.), šis rodiklis palaipsniui mažėjo ir 2021 m. trečiąjį ketvirtį sudarė 6,7 proc. Prie aukšto nedarbo lygio 2020 m. gerokai prisidėjo ypač išaugęs jaunų bedarbių (15–24 m.) skaičius. Tai sietina su nedirbančių studentų pagausėjimu, jiems nuo 2020 m. balandžio 30 d. įteisinta galimybė gauti bedarbio statusą ir nedarbo socialinio draudimo išmoką. Tikėtina, kad išmokos dydis kai kuriuos studentus paskatino priimti sprendimą palikti arba nebesiintegruoti į darbo rinką.
Neatsitiktinumas, kad būtent nuo 2020 m. antrojo ketvirčio iki pat 2021 m. pradžios (2021 m. sausio 1 d. pasikeitė teisės aktai ir didelė dalis jaunimo neteko darbo paieškos išmokos) 15–24 m. nedirbančiųjų dalis bendroje bedarbių struktūroje buvo išaugusi (žr. 1 pav.). Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2021 m. trečiąjį ketvirtį, bedarbių skaičius šalyje siekė 99 tūkst. ir buvo 38,2 tūkst. mažesnis nei prieš metus. Prie tokio bedarbių mažėjimo šalyje daugiausia prisidėjo statybų ir pramonės sektoriai. Per metus darbo neturinčių asmenų statybų sektoriuje sumažėjo 6 tūkst., o pramonės sektoriuje – 5,3 tūkst.
Nors nedarbo lygis stabilizuojasi ir pamažu grįžta į buvusį iki pandemijos lygį, šiuo metu galinčių dirbti – gerokai daugiau nei laisvų darbo vietų (žr. 2 pav.). Didžiausias atotrūkis tarp bedarbių ir laisvų darbo vietų (18,4 tūkst.) fiksuojamas didmeninės ir mažmeninės prekybos, transporto, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų bei informacijos ir ryšių veiklose. Gana didelis bedarbių skaičius, tenkantis vienai laisvai darbo vietai, signalizuoja, kad potencialių darbuotojų, kurie galėtų užimti laisvas pozicijas, yra daugiau nei pakankamai, tad laisvos erdvės spartesniam užimtumo augimui taip pat yra. Tokį darbo jėgos pasiūlos ir paklausos nesuderinamumą atspindi vis labiau didėjantis laisvų darbo vietų skaičius ir augantis darbo užmokestis, o priežasčių, kodėl darbdaviams sunku rasti tinkamus pretendentus į laisvas pozicijas arba kodėl laisvos darbo vietos nevilioja nedirbančiųjų, gali būti labai įvairių.
Kodėl, net ir esant gana dideliam darbingų šalies gyventojų skaičiui, darbdaviai vis skundžiasi nerandantys kandidatų į laisvas pozicijas, o bedarbiai – niekaip neįsitvirtina darbo rinkoje? Šios, jau ne vienus metus Lietuvoje egzistuojančios problemos priežastys, o kartu ir galimi bedarbystės mažinimo būdai varijuoja priklausomai nuo ekonominių veiklų specifikos. Pavyzdžiui, aukštą pridėtinę vertę kuriančiose srityse, tokiose kaip, pavyzdžiui, informacinės technologijos, lazerių pramonė, biotechnologijos, biomedicina, susiduriama su darbo rinkai aktualių įgūdžių paklausos ir pasiūlos neatitikties iššūkiu. Kad šiuo metu itin paklausus kvalifikuotas darbas, rodo tai, jog darbdaviai, siekdami prisitraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojų šiuose sektoriuose sparčiausiai kelia darbo užmokestį (kaip jau minėta, dviženkliai metiniai atlyginimų augimai fiksuojami IT, viešajame sektoriuje).
Darbo rinkoje trūkstant kvalifikuotų specialistų, dabar yra puiki proga ieškoti priemonių, kaip padidinti jų pasiūlą ir padėti augti užimtumui aukštos pridėtinės vertės sektoriuose. Žengiant transformacijos link aukštesnės pridėtinės vertės bei teigiamų pokyčių Lietuvos ekonomikos struktūroje keliu, valstybei tenka ypatingas vaidmuo. Prie sėkmingos kelionės link šio tikslo įgyvendinimo galėtų prisidėti investicijos į švietimą (aukštojo mokslo kokybės gerinimas), perkvalifikavimo programų peržiūra. Kol aukštos kvalifikacijos darbuotojų pasiūlos didinimas tampa vis svarbesniu valstybės interesu, atsakomybę už mažiau kvalifikuotų darbuotojų įdarbinimo problemas turėtų prisiimti ir pats verslas.
Nepaisant to, kad šių bedarbių pasiūla šalyje yra pakankamai didelė, darbdaviai, pavyzdžiui, statybų ar transporto sektoriuose garsiai kalba apie darbuotojų stygių (tą rodo ir laisvų darbo pozicijų statistika: šiuo metu transporto sektorius užima lyderio poziciją pagal laisvų darbo vietų augimą). Kyla klausimas: kas lemia tokį darbo jėgos paklausos ir pasiūlos neatitikimą šiose veiklose? Tiek bedarbių lietuvių statybininkų, tiek transportininkų problemos yra susijusios su šių sektorių orientacija į pigesnę darbo jėgą iš užsienio (pavyzdžiui, dirbančiųjų trūkumas transporto sektoriuje daugiausia yra susijęs su įvestomis kvotomis darbuotojams iš trečiųjų šalių, trūkstamais leidimais dirbti), tad greičiausiai darbdaviai nėra suinteresuoti samdyti lietuvių, o kova dėl darbuotojų atlyginimų didinimo nėra tokia arši kaip, pavyzdžiui, IT ar viešajame sektoriuje.
Dėl to dalį gyventojų darbo ieškoti užsienyje skatina nors ir mažėjantis, bet vis dar gana didelis atlyginimų atotrūkis, palyginti su darbo vietomis Vakaruose.Siekiant mažinti bedarbystę ir sparčiau artinti atlyginimų bei darbo sąlygų standartus prie vakarietiškųjų, laisvų darbo vietų turintiems, bet darbuotojų nerandantiems darbdaviams dar yra kur padirbėti. Subalansuoti nekvalifikuotų darbuotojų paklausą ir pasiūlą greičiausiai padėtų ir įmonių investicijos į procesų automatizaciją, našumo didinimą, taip bent iš dalies stengiantis sumažinti neužimamų laisvų darbo vietų problemą. O imigracijos skatinimas nepadėtų išspręsti Lietuvos nedarbo problemų, kadangi bedarbiai Lietuvoje ir toliau liktų neįdarbinti.
Imigracijos skatinimas nepadėtų išspręsti Lietuvos nedarbo problemų, kadangi bedarbiai Lietuvoje ir toliau liktų neįdarbinti.
Kiti motyvai, kodėl dauguma laisvų darbo vietų nežavi darbuotojų, yra susiję su pačių asmenų noro dalyvauti darbo rinkoje stoka. Mažesnes paskatas dirbti gali lemti bent keletas priežasčių: pavyzdžiui, karantino metu mokėtos darbo paieškos išmokos, kurių poveikis artimiausiu metu, tikėtina, išblės (2020 m. išmoka siekė 200 eurų, nuo 2021 m. pradžios, sugriežtinus skyrimo sąlygas, išmokos dydis padidėjo iki 212 eurų, o jos mokėjimo terminas baigėsi 2021 m. rugpjūčio 31 d.); apsunkusios darbo sąlygos pandemijos metu (pavyzdžiui, išaugęs darbo krūvis medikams, būtinybė prisitaikyti prie nuotolinio darbo specifikos ir išmaniųjų technologijų, galimybių paso reikalavimai, privalomas kaukių dėvėjimas biuruose). Sureguliuota išmokų ir lengvatų sistema bei nulinė tolerancija nelegaliam darbui galėtų padėti skatinti dirbti ir užimti laisvas darbo vietas.
Vis dėlto, siekiant šalyje spręsti nedarbo problemą, padidinti užimtumo rodiklius, reikia sukurti ir sudėtingą ilgalaikį receptą, kurio pagrindiniu ingredientu turėtų tapti priemonės, skirtos didinti kvalifikuotų darbuotojų pasiūlą. Tai padėtų žengti struktūrinių pokyčių ir aukštą pridėtinę vertę kuriančios ekonomikos link.
Nedarbo ir laisvų darbo vietų lygių sąryšio pokyčiai rodo, kad šiuo metu darbo rinka yra atitrūkusi nuo ilgalaikės tendencijos, situacija, palyginti su egzistavusia 2008 m., skiriasi. Istoriniai nedarbo ir laisvų darbo vietų lygio duomenys rodo, kad įprastai Lietuvoje aukštas laisvų darbo vietų lygis fiksuotas esant itin žemam nedarbo lygiui šalyje. Iš šių rodiklių kitimo matyti, kad būtent tokia padėtis (laisvų darbo pozicijų daug, o žmonių joms užimti – mažai) darbo rinkoje egzistavo ekonomikos „perkaitimo“ laikotarpiu 2008 m. (žr. 3 pav.).
Nuo 2021 m. pradžios nedarbo lygis šalyje pradėjo mažėti, o vis labiau mažėjant bedarbių skaičiui, darbo rinkoje didėjo įtampa, susijusi su darbuotojų trūkumo problema bei sparčiu atlyginimų augimu. Tačiau dabar, palyginti su 2008 m., darbuotojų stygiaus problema vis dėlto yra kitokia. Šiuo metu stebime ne tik rekordus mušantį laisvų darbo vietų lygį (2021 K3 taškas), bet ir didesnį nedarbo rodiklį, palyginti su 2008 m. Žmonių, kuriuos teoriškai būtų galima įdarbinti, yra daugiau: 2008 m. 3 ketvirčių nedarbo lygio slenkamasis vidurkis siekė 5,2 proc., o 2021 m. – 7,2 proc.
Ekonomikos bei nekilnojamojo turto rinkos pakilimo metu laisvų darbo vietų augimą daugiausia lėmė ciklinė ekonomikos padėtis, t. y. ekonomikos „perkaitimas“. Tuomet įtampa buvo pasiekusi karščiausią tašką – šalyje nedarbo lygis siekė žemumas, trūko žmonių, galinčių užpildyti sparčiai augančias laisvas darbo vietas. Taigi, įvertinus darbo rinkos indikatorių kitimo trajektorijas, svarbu paminėti, kad šiuo metu situacija Lietuvos darbo rinkoje yra neįprasta ir skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš prasidedant pasaulinei finansų krizei, kai darbuotojų trūkumo priežastis buvo aiškiai nulemta ekonomikos ciklo fazės.
