Kuo skiriasi dvi anuiteto rūšys
Pasak Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktoriaus Gedimino Šimkaus, anuitetas – finansinis įrankis, garantuojantis žmogui pajamas senatvėje iki gyvos galvos.
Kitaip tariant, žmogus per gyvenimą kaupė lėšas senatvei, o išėjęs į pensiją ir įmokėjęs sukauptą sumą ar jos dalį, užsitikrina papildomas išmokas senatvėje iki gyvos galvos, tai yra nesvarbu, kiek ilgai jis gyvens. Nuo pensijų fondų mokamų periodinių išmokų anuitetas skiriasi tuo, kad pirmu atveju pasibaigus sukauptai sumai išmokų mokėjimas nutrūksta, o anuiteto atveju išmokos nutrūksta tik su mirtimi.
„Pensijų anuitetai nuo tam tikros sumos buvo privalomi ir anksčiau, todėl pensijų anuiteto paslauga nėra jokia naujovė. Kalbant apie pokyčius, sakyčiau, pagrindinis yra tas, kad pensijų anuiteto paslaugą dabar teiks vienas subjektas – „Sodra“, kuri yra pelno nesiekianti įstaiga, todėl geriau galės paskirstyti ir tuo pačiu įvertinti riziką, be to, yra apsaugota nuo nemokumo.
Visa tai suteikia pensijų anuitetams daugiau užtikrintumo ir aiškumo. Taip pat iki 10 tūkst. eurų buvo sumažinta suma, kurią sukaupęs žmogus privalės įsigyti pensijų anuitetą“, – teigė pašnekovas.
Kaip tai atrodo realiai? Yra nustatytos dvi anuiteto rūšys – standartinis ir atidėtasis. Standartinis anuitetas pradedamas mokėti iš karto, kai sudaroma pensijų anuiteto sutartis, tai yra žmogus, išėjęs į pensiją, už savo sukauptas lėšas reguliariai gautų tam tikrą dydžio išmoką iki pat mirties.
Atidėtojo pensijų anuiteto atveju žmogus už anuitetą įmoka tik dalį sukauptos sumos, paprastai apie 15 proc., o anuitetas pradedamas mokėti tik tada, kai jis sulaukia 85 metų. Likusi sukaupta suma (tai yra likę 85 proc. nuo sukauptos sumos) proporcingai padalinama į kas mėnesį ar kitu reguliarumu mokamas išmokas iki žmogui sukaks 85 metai. Jam mirus anksčiau nei sukanka 85 metai, periodinėmis
išmokomis neišmokėta jo sukaupta suma paveldima šeimos narių.
Anuiteto esmė – išmokos iki gyvos galvos
Paklaustas, kodėl buvo pasirinkta 10 tūkst. eurų suma, nuo kurios privaloma įsigyti anuitetą, G. Šimkus pabrėžė, kad apskritai tai nėra didelė suma pensijų išmokų kontekste.
„Mūsų pensijų sistemai dar nėra nė 20 metų, ji pakankamai jauna, o tikrasis kaupimas trunka visą darbingą žmogaus gyvenimą – 40 metų ar net ilgiau. Todėl natūralu, kad žmonės, kurie yra pradėję kaupti prieš dešimt ar kiek daugiau metų, nėra sukaupę didelių sumų. Tačiau ateityje, mano galva, ši 10 tūkst. riba bus menkai aktuali, nes žmonės bus sukaupę gerokai didesnes sumas.
Taip pat priminsiu, kad anuiteto esmė – iki gyvos galvos mokamos išmokos, tačiau iš tiesų niekas nežino, kiek žmogus gyvens. Vienas žmogus gali mirti 70-ties, o kitas – išgyventi iki 105 metų ar net ilgiau.
Taigi anuitetas, kaip finansinis instrumentas, apsaugo nuo ilgaamžiškumo rizikos, kurią svarbu teisingai įvertinti pagal įvairius mirtingumo statistikos rodiklius. Visa tai reikalinga, kad pajamos senatvėje būtų užtikrintos visiems – tiek trumpiau, tiek ir labai ilgai gyvensiantiems asmenims“, – aiškino pašnekovas.
Kodėl anuitetas nepaveldimas
Vienas iš aspektų, kuris vartotojams mažina anuiteto patrauklumą, susijęs su paveldėjimo klausimu. Pensijų fonduose kaupiamas ar periodinėmis išmokomis mokamas sumas jos savininko mirties atveju paveldi kiti šeimos nariai, o anuiteto išmokos nėra paveldimos.
„Sutinku, kad paveldėjimo klausimas Lietuvoje yra svarbus. Vis tik reikia pabrėžti, kad kaupimas senatvei yra susijęs su kaupusiojo gerove senatvėje, o ne su jo turto paveldėtojų gerove. Svarbu suprasti, kad gyvenimo trukmė ilgėja ir senatvėje žmonės gyvena dar pakankamai ilgai. Tam ir reikalingas anuitetas. Tai pensinės išmokos, skirtos konkrečiam žmogui, kad jis gautų pajamų visą senatvės laikotarpį.
Žmonėms, kuriems paveldėjimo klausimas visgi yra labai svarbus, iš esmės skirtas atidėtas anuitetas. Kadangi jam panaudojama tik nedidelė dalis sukauptos sumos, likusi suma gali būti paveldėta. Nepaisant to, anuitetai yra kritiškai svarbus dalykas, nes dalis žmonių tikrai išgyvens iki 85 metų ir jiems reikės pajamų senatvėje“, – teigė ekonomistas.
Kaip apsisaugoma nuo infliacijos
Kitas aspektas, kuris kelia abejonių vartotojams, susijęs su infliacija, dėl kurios perkamoji tam tikros pinigų sumos galia šiandien ir po dešimt ar dvidešimt metų skirsis.
Pasak G. Šimkaus, pensijų fondai dalyvių sukauptas lėšas apskaito pensijų fondo vienetais. Tiek kaupimo, tiek periodinių išmokų mokėjimo laikotarpiu žmogaus sukauptos lėšos yra investuojamos bei uždirba grąžą. Taigi pensijų fondo vienetų vertė didele dalimi priklauso nuo investicijų grąžos, o vienetų vertei augant, pavertus juos į pinigus, tai yra eurus, skirtingais laikotarpiais būtų skirtinga suma.
„Periodinių išmokų lėšos yra laikomos turto išsaugojimo pensijų fonduose, kurie sudaromi ir valdomi būtent taip, kad apsaugotų dalyvio sukauptą pensijų turtą nuo infliacijos rizikos ir, kiek įmanoma, labiau apribotų dalyviui tenkančią investavimo riziką“, – teigė pašnekovas.
Tiek kaupimo, tiek periodinių išmokų mokėjimo laikotarpiu žmogaus sukauptos lėšos investuojamos.
Kalbant apie anuitetus, pasak ekonomisto, reikia žvilgtelėti į jų kainodarą, kuri išties nėra paprasta. Anuiteto mokėtojas už anuitetus sumokėtas sumas investuoja, t. y. uždirba tam tikrą grąžą. Ir apskaičiuodamas anuiteto išmoką, anuiteto mokėtojas tam tikru būdu įtraukia tą grąžą į anuiteto išmoką.
„Taigi viena vertus, taip, anuiteto gavėjas gauna vienodo dydžio išmokas, ir pinigų vertė sumažėja. Bet kita vertus, tam tikra apsauga nuo infliacijos per įtrauktą grąžą yra įskaičiuota į anuiteto išmoką. Tai pasakius, teoriškai galima konstruoti anuiteto išmokas ir taip, kad pradžioje išmokos būtų mažesnės, o vėliau po truputį augtų.
Tik tokio anuiteto išmokos mokėjimų pradžioje greičiausiai būtų mažesnės negu standartinio pensijų anuiteto atveju. O išgyvenamumo tikimybė su amžiumi, deja, mažėja ir žmogus gali tiesiog nepasinaudoti tomis vėliau išaugsiančiomis didesnėmis išmokomis“, – aiškino G.Šimkus.
Gyvenimo trukmė nepelnytai nuvertinama
Aktuaras, gyvybės draudimo startuolio „Switch4sure“ įkūrėjas ir vadovas Evaldas Valeiša taip pat teigia, kad anuiteto paskirtis – užtikrinti, kad žmogus turėtų lėšų pragyvenimui senatvėje, jeigu gyvens ilgiau nei tikisi.
„Žmonės linkę pesimistiškai vertinti savo perspektyvą gyventi ilgai, nors statistika akivaizdžiai rodo, kad gyvenimo trukmė ilgėja ir ateityje žmonės gyvens tik ilgiau. Taigi jeigu žmogus pasiskaičiuos, kad išėjęs į pensiją gyvens tik dešimt metų, ir tik šiam laikotarpiui padalins pensijų kaupimo fonde sukauptą sumą, po dešimties metų pinigai pasibaigs. Anuitetas kaip tik apsaugo žmogų nuo klaidos vertinant savo būsimą gyvenimo trukmę.
„Sodros“ pensijų sistema, žinoma, neišnyks, bet mes visi suprantame, kad keičiantis demografinei aplinkai senatvės pensija bus nepakankamo dydžio išgyventi. Todėl sukurti papildomi kaupimo mechanizmai, kurie turėtų padėti žmonėms sukaupti papildomai ir gauti pensiją ne iš vieno šaltinio ir tokiu būdu turėti daugiau pajamų. Kuo daugiau šaltinių susikursime savo ateities pensijai, tuo geriau gyvensime senatvėje. Todėl tikrai neturėtų kilti klausimų, ar dalyvauti II pakopos pensijų kaupime“, – sakė pašnekovas.
Apsaugo nuo greito pinigų išeikvojimo
Pasak jo, viena iš priežasčių, kodėl anuitetai nėra populiarūs, nors rinkoje siūlomi jau daugiau nei dešimt metų, yra ta, kad išmokos nepaveldimos, jeigu jų gavėjas miršta neišnaudojęs savo sukauptos sumos. Tačiau tai yra rizika, kurią turi prisiimti žmogus, kaip ir anuitetus mokanti bendrovė prisiima riziką mokėti išmokas iki pat žmogaus mirties, nesvarbu, kiek metų jis gyvens.
Statistika rodo, kad vidutinė gyvenimo trukmė išėjus į pensiją yra 20 metų. Tačiau tai yra tik vidutinė gyvenimo trukmė, nes daugiau kaip 40 proc. 65 metų žmonių sulaukia ir 85-tojo gimtadienio. Taigi žmonėms, kurie nori didžiąją dalį pinigų išlaikyti paveldimą, išeitis gali būti atidėtas anuitetas.
E. Valeišos teigimu, nuo 10 tūkst. eurų sumokėti, pavyzdžiui 1500 eurų, kad būtų užsitikrintos pajamos senatvėje, nėra didelė suma, juolab kad tikimybė gyventi ilgiau nei 85 metus yra pakankamai didelė.
„Anuitetas apsaugo žmones nuo neracionalaus savo gyvenimo trukmės vertinimo ir leidžia racionaliai išdėlioti sukauptus pinigus pagal tikėtiną gyvenimo trukmę, o valstybė, prisidėdama prie II pakopos pensijų kaupimo, turi teisę šiek tiek reguliuoti išmokų mokėjimą, kad žmogus sukauptus pinigus ne iš karto „pravalgytų“, vos išėjęs į pensiją, o kad pinigai būtų išdėlioti pagal tam tikrą sistemą iki gyvenimo pabaigos“, – teigė finansistas.
Kaip skaičiuojamas anuitetas
Žmogui sulaukus 65 metų amžiaus ir sukaupus 10 tūkst. eurų, tiek standartinio, tiek atidėto anuiteto atveju mėnesinė išmoka būtų apie 50 eurų.
„Anuitetų kainos keičiasi kiekvienais metais, kai gaunama nauja informacija apie šalies gyventojų mirtingumą ir vidutinę gyvenimo trukmę, nes tai vienas pagrindinių rodiklių, kuris lemia anuiteto kainą.
Nustatant anuiteto kainą, skaičiuojama tikimybė išgyventi vienerius metus, dvejus, trejus metus ir taip iki pat 120 metų, taip pat vertinama, kad kiekvieną mėnesį bus išmokama fiksuota išmoka, bus uždirbtos palūkanos nuo investuotos anuiteto įmokos likučio, patiriamos administravimo sąnaudos, paskirstoma kitiems mirusių anuitetų gavėjų likusi neišmokėta anuitetų įmokų dalis ir taip toliau.
Anuitetų kainos keičiasi kiekvienais metais, kai gaunama nauja informacija apie šalies gyventojų mirtingumą.
Tai sudėtingi skaičiavimai, kuriuos sunku paprastai parodyti, todėl palikim juos aktuarams. Svarbu, kad anuiteto kaina yra nustatoma pagal objektyvius kriterijus, o ne pagal subjektyvų žmogaus vertinimą, kiek jis mano gyvensiąs“, – aiškino E. Valeiša.
Nors moterys gyvena ilgiau nei vyrai ir joms anuiteto kaina turėtų būti didesnė, Europos Sąjungos direktyvos neleidžia taikyti skirtingų anuiteto kainų vyrams ir moterims, todėl abiem lytims taikoma vidutinė kaina, išvedama iš vyrams ir moterims taikytinos kainos. Ją nustatant vertinama ne tik jų vidutinė gyvenimo trukmė, bet ir vyrų bei moterų santykis tarp anuiteto pirkėjų.
Kitas svarbus parametras – investicinės grąžos įsipareigojimas. Kitaip tariant, anuitetus mokanti bendrovė pinigus, kuriuos gavo žmogui sumokėjus didelę įmoką, investuoja. Gautos investicinės pajamos skiriamos anuiteto gavėjui ir jau yra įskaičiuotos į išmokos dydį anuiteto pirkimo metu. Kuo didesnė yra planuojama uždirbti investicinė grąža, tuo didesnis yra anuitetas, tai yra išmokos dydis.
„Pasirinkta investavimo strategija ateinantiems 20–30 metų, kol bus mokamas anuitetas, lemia kokia bus tikėtina investicinė grąža, kuri taip pat turi didelę įtaką anuiteto kainai. Šiuo metu rinkoje anuitetus siūlančios bendrovės tikisi 1–2 proc. investicinės grąžos, kurią įskaičiuoja į anuiteto kainą.
Įsigyjant anuitetą žmogaus sveikatos būklė nevertinama.
Jeigu bendrovė nepataiko su prognoze, ji vis tiek privalo mokėti nustatytą išmoką, tai yra privalo pati padengti nuostolius, nes prisiėmė šią riziką. Todėl anuitetus siūlančios bendrovės linkusios investuoti konservatyviai ir gauti geriau mažą, bet užtikrintą grąžą“, – teigė finansistas.
Trečias parametras, sudarantis anuiteto kainą, yra administravimo išlaidos. Pasak pašnekovo, dabartiniai rinkos žaidėjai, kurie moka anuitetus, priskaičiuoja 3–5 proc. nuo sumos.
Mitai apie anuitetą
„Reikėtų pažymėti, kad įsigyjant anuitetą yra nevertinama žmogaus sveikatos būklė, tai yra anuiteto kaina tokia pati tiek sąlyginai sveikam žmogui, tiek sunkiai sergančiam. Tačiau pats žmogus gali įsivertinti savo sveikatos būklę.
Jeigu jis serga nepagydoma liga ir žino, kad gyventi liko nedaug ar sergant ta liga gyvenimo trukmė yra statistiškai mažesnė nei vidutinė, tuomet jam gal iš tiesų neverta įsigyti anuiteto. Tokiu atveju II pakopos fonde sukauptomis lėšomis nebus galima pasinaudoti, tačiau žmogui mirus šią sumą paveldės artimieji“, – aiškino E. Valeiša.
Pasak jo, apie anuitetą yra keletas mitų. Vienas iš jų, kad „jeigu aš mirsiu anksčiau, anuitetus mokanti bendrovė iš mano mirties pralobs“.
„Reikia suprasti, kad šiuo atveju veikia solidarumo principas. Yra žmonių, kurie mirs po metų, po trejų ar po trisdešimties metų nuo anuiteto pradžios. Anuitetas paskaičiuotas taip, kad to žmogaus, kuris miršta, nepanaudota pinigų suma paskirstoma kitiems anuitetų gavėjams, kurie gyvena ilgiau.
Nustatant anuiteto kainą tai jau yra įvertinta ir anuitetus mokanti bendrovė iš to nepasipelno. Be to, bendrovė prisiima riziką, kad ateitis gali būti kitokia nei ji suplanavo ir dėl to patirti nuostolių. Anuitetų kainų nustatymas yra ypač atsakingas darbas ir didelis iššūkis net ir aukštos kvalifikacijos aktuarams“, – teigė pašnekovas.
