– Ar jūs, kaip regionų prekybininkus vienijančio asociacijos vadovas, girdite valdžios pasiūlymus, kaip mažinti kainas? Kai kurios naujovės jums yra ypač svarbios.
– Mes girdime tuos pasiūlymus, bet reikia įvardinti pagrindinę Lietuvos problemą – šalyje dominuoja ne penki, o trys didžiausi. Kurią tik sritį beimtum – prekybos, maisto gamybos, pieno, alkoholio. Visur dominuoja trys dideli žaidėjai, kurie diktuoja sąlygas.
Pavyzdžiui, didieji pieno perdirbėjai, atėję pas mažuosius prekybininkus, kelia jau kitokias sąlygas nei bendraudami su didžiaisiais tinklais.
Todėl, mūsų nuomone, turėtų būti sumažinta dominavimo kartelė. Kaip tai padaryti? Įstatymais – didesnė kontrolė, tada atsirastų ir daugiau žaidėjų rinkoje. Nebijokime to – didieji turėtų perleisti kai kurias parduotuves kitiems, kad atsirastų daugiau konkurencijos.
– Bet juk Konkurencijos taryba ir mėgino priversti „Rimi“ ir „Iki“ parduoti dalį parduotuvių, kai tinklai bandė jungtis. Tačiau viskas baigėsi nesėkme.
– Ten buvo koncentracijos klausimas, bet tas reikalavimas neleisti parduoti tam tikriems pirkėjams buvo keistas. Konkurencijos taryba iškėlė keistą sąlygą. Juk 17-kai parduotuvių jau buvo rasti realūs pirkėjai, bet kai pasakė, kad jie negali užtikrinti tvarios konkurencijos, tai keista.
Lietuvoje yra ir daugiau tinklų, kurie galėtų užimti tas vietas – ne tik „Aibė“ ar „Lietkoopsąjunga“, bet ir „Grūstė“, „Kubas“ – tai mažieji tinklai, kurie, jei leistų plėtrą, galėtų padidinti konkurenciją. Yra žaidėjų, kurie šiandien, jei ir nėra tokie ryškūs rinkoje, bet galėtų būti didesni. O gal ir „Biedronka“ ateitų? Bet aš manau, kad šiai reformai reikėtų daug ryžto, drąsos, politinės valios – juk reiktų pasakyti didiesiems – užsidarykit parduotuves.
– O kaip tada vertinate premjero laiškus-kvietimus ateiti naujiems žaidėjams? Kol kas tik išgirdome apie „Iki“ parduotuvių plėtrą.
– Tai pakviesti galima bet ką, visus galime kviesti. Bet jie ateis tada, kai rinkoje bus palankios sąlygos, o kai nežinai, kas bus po metų, tai tie kvietimai tiek ir naudos turi. Žiūrėkit, kiek metų „Lidl“ ėjo į Lietuvą, koks tai didelis parengiamasis darbas.
– Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas teigia kai kuriose regionų parduotuvėse pastebėjęs mažesnes kainas nei didžiuosiuose prekybos tinkluose. Kokią kainų kryptį matote kaimų parduotuvėse?
– Jei ne kooperacija, būtų labai sunku. Galėtum savo pardavimus modeliuoti tik skelbdamas akcijas, tačiau, kaip žinia, visose parduotuvėse mažėja akcinių prekių.
Per krizę buvo kainų akcijų protrūkis parduotuvėse, kainas mažino gamintojai, tiekėjai, prekybininkai.
Apskritai, tikimybė, kad maža parduotuvė gali turėti geresnes kainas – labai menka. Netgi kooperuojantis su kitais, kai ateini derėtis – vis tiek negali tikėtis tokių sąlygų, kurias turi trys didieji prekybos žaidėjai. Mums iš esmės tiekėjai diktuoja kainas. Ne mes nustatinėjame kainas, ne mes diktuojame sąlygas.
Dabar girdime, kad brangs alus. Kodėl? Bet akcizai jau anksčiau padidinti. Jei būtų penki dideli žaidėjai, tokių dalykų nebūtų, bet kai ateina pas mažiukus, neturime kitos išeities – atsisakyti prekės negali, nes prarasi ir taip mažą pirkėjų ratą, todėl turi priimti sąlygas. Tad tik pavieniai atvejai gali būti, kai kainos mažose parduotuvėse yra žemesnės nei didžiuosiuose tinkluose.
– Kiek erdvės turi mažosios, regionų parduotuvės mažinti kainas?
– Kiekvienas elgiasi savaip, jei yra šalia „Maxima“ – vienokios kainos, kai nėra – kitokios. Jei netoli ūkininko parduotuvė – irgi savaip reaguoja.
– Dabar prabilta ir apie vietos ūkininkų rėmimą – kad jų produktai lengviau pasiektų parduotuves. Manote, iš to gali būti naudos?
– Mintis gal ir gera, bet kas atsitiktų? Tada ūkininkai pradėtų diktuoti savo sąlygas mažai parduotuvei tuo atveju, jei būtų dirbama tik su juo. Be to, neaišku ir kaip dėl stabilumo, manau, ūkininkas pakeltų kainas, ir į tai reaguotų maža parduotuvė.
Mažai tikėtina, kad tai galėtų sumažinti kainas, kurios iš esmės priklauso nuo gamintojo ir tiekėjo. Antkainis turi padengti sąnaudas, o jei gerai sekasi, šiek tiek turi likti ir parduotuvei. Galiu pasakyti, kad jei parduotuvei per mėnesį lieka du šimtai eurų uždarbio, tai jau geras pasiekimas.
– Į kurią pusę kainos gali krypti kitais metais ir dėl kokių priežasčių?
– Nuo kitų metų, kaip girdime, brangs nepriklausomų tiekėjų parduodama elektra – 30–40 procentų. Paskaičiavome, kokį poveikį tai daro mažai parduotuvei. Per mėnesį išlaidos elektrai padidės apie 140 eurų, taigi iš esmės suvalgys beveik visą pelną. Šaldytuvai ir kita įranga daug elektros vartoja.
Taigi kaip gali kristi kainos, kai taip brangs elektra? Vidutinis antkainis yra 20 procentų, priklausomai nuo prekės, tad vien tik elektros brangimas tai kainuos. Dabar 15 dienų turi dirbti, jei nori pasidengti darbuotojų atlyginimus. O kur dar buhalterinės programos, taros priėmimo kaštai.
Tad nematau priežasčių, kodėl kainos kitais metais neturėtų didėti. Vidinių resursų mažoje parduotuvėje nėra, tad nebus kito kelio kaip tik branginti prekes. Bet nematau tame nieko bloga – problema yra žmonių mažos pajamos.
– Kai kurie analitikai sako, kad valdžia turi instrumentų, kurie galėtų paveikti kainas, pavyzdžiui, ta pati energetika, kai kainos yra reguliuojamos.
– Elektros kainas nustato birža, tačiau kažkodėl Danijoje elektra pigesnė nei Lietuvoje. Ne tik ten, bet ir Estijoje. Neturiu atsakymų į klausimus, tačiau už elektrą mokame brangiausiai ir kaina tik didės.
– Kaip jūs vertinate valdžios vaučerių pasiūlymą – dotuoti dalį pirkėjo išleistos sumos?
– Apie tai per mažai turiu informacijos. Didieji tinklai yra perėmę pašalpų administravimą per mokėjimo korteles, kitaip tariant, pašalpos pervedamos į kortelę, kuria gali apsipirkti kuriame nors tinkle.
O galvoti, kad vaučeriai padidins mažų parduotuvių apyvartą, na, sparčiu žingsniu grįžtame į sovietinius laikus, kai tokie dalykai būdavo. Mažoms parduotuvėms didžiausia pagalba būtų biurokratinių ribojimų mažinimas. Kalba, kad lengvins, bet vis sunkėja.
Pavyzdžiui, dabar diegiama tabako atsekamumo sistema – mūsų akimis, ji nėra reikalinga. Bet dabar kiekvieną pakelį pardavėjas turės iš anksto skenuoti priimdamas prekes. Kodėl neužtenka tik banderolių? Prekybininkui užkraunama papildoma našta. Matyt, kažkas sukūrė programą, ir dabar visiems reikia diegti.
Kitas pavyzdys – privalomas taros priėmimas kaimo parduotuvėse. Kam jų reikia kiekvienoje mažoje parduotuvėje, kai gali į didesnę nunešti? Nes prekybininkams tai irgi papildomai kainuoja ir net sąnaudų nepadengia.
– Kaip vertinate naują valdžios užmojį kovoti su kainų didinimu ir apskritai, kaip jums patinka pasiūlytos priemonės?
– Manau, kad einama ne iš tos pusės. Konkurenciją gali padidinti dominavimo ribos sumažinimas – didžiuosius prekybos tinklus priversti susimažinti rinkos dalį iki tam tikros ribos, o į tas parduotuves ateitų kiti mažieji tinklai.
Pagaliau, vis užmirštamas PVM klausimas – latviai sumažino jį užaugintiems vaisiams ir daržovėms, ir padidėjo apyvarta iškart, nes neapsimoka turguje prekiauti, kai PVM tik 5 procentai – parduotuvės gali pasiūlyti gerą kainą.
Lietuvoje yra ir vištienos problema – čia vežama lenkiška produkcija, kuria masiškai prekiaujama turgavietėse. Jei sumažėtų PVM mėsai, manau, kad iš šešėlinės prekybos šis produktas persikeltų į parduotuves.
– Valdžia nusprendė paveikti ir tiekėjų bei prekybininkų sutartis, manoma, kad įvedus vienodas sutartis visiems, taip būtų galima pažaboti ne tik kainas, bet ir piktnaudžiavimą – neliktų paslėptų mokesčių. Ar pritartumėte tam?
– Tokie metodai neveikia. Valdžiai atsirado noras padaryti vienodas sutartis, bet tai nebus sutartis. Nors čia kalbama apie didžiuosius, bet pats principas – kištis į sutarčių sudarymą yra grįžimas į ribojimus. Be to, sutartys gali būti palenktos tiekėjų naudai.
– Sakoma, kad reikia galą padaryti ir lentynos mokesčiui, kurį prekybininkai taiko tiekėjams ir dėl to pučiasi kaina.
– Tai būtų dar viena klaida. Jūs pagalvokite – kaip mažam, naujam gamintojui patekti į didžiuosius tinklus? Kaip sudominti juos savo produkcija, jei ir taip yra konkurentų? Reklamai pinigų neturi ir šiaip naujokui labai sunku patekti. Tad tokiu atveju gelbsti lentynos mokestis, už kurį tu patenki į tą lentyną ir gali planuoti savo plėtrą. Prekybininko nepriversi priimti tą prekę.
