Beatričė Kepežinskaitė dirbti pradėjo dar nebaigusi mokyklos ir įstojusi į universitetą po paskaitų papildomai uždarbiaudavo. Po pirmo kurso ji išvyko į Ispaniją ir šiuo metu ten gyvena.
„Pradėjau dirbti dar 12-oje klasėje, po pamokų uždarbiaudavau savo reikmėms. Po to įstojau į universitetą ir studijas derinau su darbu. Bet visą gyvenimą norėjau gyventi Ispanijoje, šią kalbą mokiausi mokykloje ir pagaliau nusprendžiau šią savo svajonę išpildyti. Tačiau išvažiavus tapo neaišku, kas bus su mano darbo stažu, kurį sukaupiau Lietuvoje“, – sako Beatričė.
Tinklaraštis Euroblogas.lt specialistų klausia, ar galima tikėtis gauti dvi skirtingų Europos šalių pensijas ir kokia yra pensijų skyrimo tvarka.
2+2 = pensija
„Sodros“ Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Lidija Stasiūnienė ramina Beatričę. Anot jos, kiekviena valstybė darbo stažą apskaičiuoja pagal nacionalinius teisės aktus, tačiau išdirbti metai sumuojami. Pavyzdžiui, 5 metus išdirbus Lietuvoje ir 12 metų Airijoje, bendras darbo stažas sudarys 17 metų.
„Kiekviena valstybė moka pensiją tik už toje šalyje įgytą stažą. Pavyzdžiui, asmeniui, dirbusiam Lietuvoje 17 metų, Latvijoje – 16 metų ir Jungtinėje Karalystėje – 15 metų, kiekviena šalis, skirs pensiją pagal joje įgytą stažą ir gautas pajamas“, – teigia „Sodros“ specialistė. Ji pridūrė, kad jei teisė į pensiją įgyta keliose šalyse, kiekviena jų pensiją apskaičiuos proporcingai toje šalyje įgytam stažui.
Be to, ši sistema patogi tuo, kad nebūtinai turi gyventi toje šalyje, iš kurios gauni senatvės pensiją, – gali keliauti kur nori, o pinigai bus pervedami į nurodytą banko sąskaitą.
Tiesa, kad įgytum teisę bent į minimalią pensiją, reikia turėti ne mažesnį nei vienerių metų darbo stažą. Kadangi skaičiuojamas bendras stažas toje valstybėje, jis gali būti įgytas skirtingais laikotarpiais.
„Tačiau susumavus darbo stažą, įgytą visose ES ir (arba) EEE valstybėse narėse, taip, jis turi būti ne mažesnis nei valstybės, kurioje siekiama teisės į pensiją, nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas minimalus darbo stažas“, – teigia L. Stasiūnienė.
„Sodros“ specialistė primena, kad darbo stažas, gautas susumavus Lietuvoje ir kitose ES valstybėse narėse įgytą stažą, turi būti ne mažesnis nei 15 metų.
Taigi, kur reikėtų kreiptis Beatričei? Pasak L. Stasiūnienės, Lietuvoje reikėtų kreiptis į bet kurį „Sodros“ teritorinį skyrių, o gyvenant kitoje valstybėje, kreiptis reikia į tos šalies kompetentingą įstaigą. Jai reikėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius asmens darbo stažą visose šalyse (jei siekiama, kad darbo stažas būtų sumuojamas). Tai gali būti darbo sutartys, įvairios formos, socialinio draudimo pažymėjimai ir daugybė kitų – priklausomai nuo toje šalyje galiojančių teisės aktų.
Tokia, „bendro sumavimo sistema“ galioja nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą datos – 2004 m. gegužės 1 d. L. Stasiūnienė teigia, kad toks pensijų kaupimo būdas sudaro galimybes žmonėms keliauti ES teritorijoje ir neprarasti savo teisių į išmokas. Be to, nėra diskriminacijos dėl pilietybės, asmuo bendrauja su viena įstaiga, kuri bendradarbiauja su kitų valstybių kompetentingomis įstaigomis.
Kiekviena šalis už save
Vilniaus universiteto dėstytojas profesorius Teodoras Medaiskis tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia, kad sistema, kai išeinančiam į pensiją asmeniui kiekviena šalis apskaičiuoja pensiją pagal savo įstatymus, įskaitydama visose kitose ES šalyse įgytą stažą, bet moka tik už toje šalyje įgytą stažo dalį, yra teisinga. Tokiu būdu sudarytą pensijos dydį išmoka tos šalies, kur pensininkas gyvena, įstaiga, atsiskaitydama su kitomis šalimis.
„Jei dirbdamas žmogus mokėjo mokesčius ar įmokas keliose šalyse, tai kiekviena iš tų šalių ir yra proporcingai atsakinga pagal savo įstatymus už to žmogaus apsaugą senatvėje. Ši sistema suteikia teisę gauti pensiją ir tuo atveju, jei konkrečioje šalyje žmogus nėra įgijęs reikalaujamo stažo. Pavyzdžiui, Lietuvoje tik 10 metų dirbęs žmogus pensijos negautų, nes minimalus Lietuvoje reikalaujamas stažas – 15 metų. Tačiau jei šis žmogus turi dar 30 metų stažo kitose ES šalyse, Lietuva skaičiuos jam pensiją pagal savo įstatymus už 40 metų stažą ir mokės 10/40, t.y. ketvirtadalį apskaičiuoto dydžio“, – aiškina ekonomistas.
Tačiau, anot T. Medaiskio, reikėtų nepamiršti, kad kiekviena šalis taiko savus įstatymus. Tai minėjo „Sodros“ specialistė, tačiau profesorius tai itin pabrėžia. Jei, pavyzdžiui, kokiam nors asmeniui Lietuvoje pensija mokama nuo 62 metų, tai nuo tokio amžiaus Lietuvos pensijos dalį toks asmuo ir gaus. Tačiau jei jis kitą stažo dalį yra įgijęs Didžiojoje Britanijoje, tai britai pagal savo įstatymus pradės mokėti savąją dalį tik nuo 65 metų.
„Su kai kuriomis trečiosiomis šalimis ES šalys sudaro dvišales sutartis, paremtas tuo pačiu principu. Žinoma, lieka šalių, su kuriomis sutartys nesudarytos. Jei pensines teises Lietuvoje įgijęs žmogus gyvena tokioje šalyje, tai Lietuva jam siunčia į tą šalį tokią pensiją, kokią jis gautų, gyvendamas Lietuvoje“, – komentuoja T. Medaiskis.
Lietuvos pensijų sistemos bėda – pernelyg mažos pensijos
Komentuodamas Lietuvos socialinio draudimo pensijų sistemą, ekonomistas T. Medaiskis teigė, kad šis modelis priklauso vadinamam kontinentiniam (arba Bismarcko) modeliui, kurį geriausiai atitinka Vokietijos pensijų sistema. Anot jo, velnias slypi ne sistemoje ir paties modelio keisti nėra reikalo, – nuo to pinigų daugiau neatsiras.
„Tikriausiai visi sutiktų, kad bene didžiausia Lietuvos pensijų sistemos bėda – pernelyg mažos pensijos. Tačiau padėčiai pataisyti labiausiai reikalingi ne pačios pensijų sistemos, o bendri ekonominiai pokyčiai. Kai dirbantys uždirbs dvigubai daugiau, o mokesčiai bus surenkami kur kas geriau, dvigubai didesnės bus ir pensijos“, – įsitikinęs ekonomistas.
Pasak T. Medaiskio, pirmiausiai reikėtų taisyti ne pensijų sistemą, o iš pamatų, kaip seną kilimą, iškratyti visą šalies ekonomiką. Tai, profesoriaus nuomone, iš esmės pakeistų esamą padėtį.
Šis tekstas buvo publikuotas tinklaraštyje Euroblogas.lt
