Vertėtų apsižiūrėti
Prieš kelionę vertėtų žinoti, kad Lenkijoje įsigaliojo naujas įstatymas, draudžiantis prekybą sekmadieniais. Be to, neseniai žiniasklaidoje nuaidėjo žinia, kad bus leidžiama prekiauti tik pirmąjį ir paskutinįjį mėnesio sekmadienius. Kitąmet prekyba bus galima tik paskutinįjį mėnesio sekmadienį, o 2020-aisiais draudimas bus dar labiau sugriežtintas. Tad, žinodami pokyčius, iškeliavome šeštadienį.
Kaip ir dauguma lietuvių pradėjome nuo informacijos paieškos, kur ir kaip pigiai apsipirkti. Tikriausiai visi besiruošiantieji ar jau buvę Lenkijoje puikiai žino internetinį tinklalapį suvalkai.lt. Nuoširdžiai pasakysiu – nustebino jame skelbiamos tikslios informacijos gausa. Mat viskas lyg ant delno: parduotuvės, turgūs, kitos prekyvietės, jų darbo laikas, adresai ir pan. Jei naudojatės išmaniaisiais įrenginiais, dar paprasčiau. Papildomos informacijos apie apsipirkimus galima rasti socialiniuose tinklalapiuose ar forumuose.
Kelionė ir reklama
Kiekvieno lietuvaičio įpročiai vis kitokie, todėl į Lenkiją važiuojama nevienodais maršrutais. Daugelis lietuvių traukia į artimiausius Suvalkus. Tad ir mes pasirinkome šią kryptį. Tiesa, planavome leistis kiek toliau, bet galiausiai nusprendėme: naujokams tiks Suvalkai.
Labiau patyrę tautiečiai minėjo privalomų aplankyti prekybos centrų sąrašą: „Kaufland“, „Lidl“, „Biedronka“, „Stokrotka“, „Tesco“. Vienur vieniems patinka, kitur – kitiems. Mes neaplankėme mėsos ar pieno bazių bei miesto turgų. Nors kiti sako, kad ten labai pigi šviežia mėsa ir vien dėl to verta užsukti. Esą į mėsos ir pieno bazę lietuviai atvyksta jau 4–5 val. ryto, jiems dar tenka stovėti ilgokoje eilėje, kol nusiperka norimų produktų. Kalbama, kad kainos tikrai nedidelės, o daug pirkėjų yra smulkieji prekybininkai iš Lietuvos.
Dar prieš kelionę nutarėme, jog šis apsilankymas pas kaimynus bus daugiau „turistinis“ – apsižiūrėsime, kainas, aplinką įvertinsime. Tad svarbiausia – nepasiduoti emocijoms, išlaikyti šaltą protą ir neprisikrauti į vežimaitį ko nereikia.
Iš Rokiškio pajudėjome 5 val. ryte ir neskubėdami su keliais sustojimais degalinėje gardžios kavos pasiekėme pasienį. Artėdami prie Lietuvos–Lenkijos sienos vis labiau nekantravome. Tiesa, kelias iki Suvalkų, tiksliau, tai, kas pavaizduota šalia jo, tikrai nustebino. Kūrybingi lenkų verslininkai savoje šalyje lietuvius vilioja… lietuviškomis reklamomis. Lenkijos šalikelės nuklotos spalvingų reklamų tentais, o ir laužyti liežuvio mums nereikia – lietuvių kalba gyva ir pas kaimynus. Netrukus tuo įsitikinome realiai…
Masė lietuvių ir spėrios kasininkės
Neskubėdami pasiekiame pirmąją apsipirkimo vietą – „Kauflandą“. Buvo beveik devynios ryto. Erdvi automobilių aikštelė pilna, tačiau, kur pasistatyti savo transporto priemonę, vis dėlto radome. Štai ir pirmasis netikėtumas, bent jau mums. Aplinkui automobiliai vien lietuviškais numeriais, o vietinių lenkų čia – mažuma. Tik įžengus į parduotuvę pasigirsta lietuviški balsai, ima šmėžuoti dideli vežimai ir pirkinių sąrašai… Pagal žmonių elgesį matyti, kad ne mes vieni čia – naujokai. Vieni kitiems padėdami išsiaiškiname „lenkiško“ apsipirkimo subtilybes. Kaip bebūtų keista, lietuvis lietuviui čia draugas. Ir parodo, ir pataria.
Pirmasis apsižvalgymas ir pirmosios emocijos – džiaugsmas, juokas, pyktis, nusivylimas. Kodėl pas mus nėra tokių kainų? Kai kas kainuoja beveik perpus pigiau. Tokių skaičių mano akys seniai nematė. Tautiečiai nesnaudžia. Didžiausia eilė išsirikiavo prie mėsos skyriaus. Čia reikėjo gerokai palūkėti.
Prieš kelionę vertėtų žinoti, kad Lenkijoje įsigaliojo naujas įstatymas, draudžiantis prekybą sekmadieniais.
Prekes rinkausi atsargiai, lyginau kainas, skaičiavau, bet kokiu atveju – viskas pigiau. Štai bičiulis apsipirko neblogai: prisikrovė vežimaitį mėsos.
Pasukę prie kasos išvydome ilgas eiles, tad teko giliai atsidusti. Lietuvaičių vežimai pilni, o mes stovime gale. Tačiau turiu pagirti kasininkes. Jos dirba žaibišku greičiu. Nepastebėjau, o jau dėliojau prekes ant judančio prekystalio ir netrukus kroviau atgal į vežimą. Vos spėjau suktis, mat kasininkė dirbo labai spėriai. Netrukus prie manęs priėjo inteligentiška lietuvė ir pasiteiravo, ar nereikia pagalbos, mat į vežimą kroviau kaip papuola.
Išleidau kiek daugiau nei 500 zlotų, tai yra apie 130 eurų. Lietuvoje būčiau sumokėjęs kone dvigubai. Bičiulio vežimaitis įvertintas kiek daugiau nei 1 000 zlotų (apie 250 eurų). Kaip pats sakė, sutaupyta daugiau nei du kartus. Atrodo, ekskursija pavyko, tačiau nusprendėme aplankyti dar pora parduotuvių – „Lidl“ ir „Biedronka“. Jos visai netoli. Parduotuvės išdėstytos labai panašiai kaip Rokiškyje – visos netoliese.
Šiuose prekybos centruose pirkome nedaug. Štai „Lidl“ kainos panašios kaip Lietuvoje, tačiau didesni kiekiai – didesnė ekonominė nauda.
Dar vienas pliusas – prekybos centruose galima atsiskaityti banko mokėjimo kortelėmis, tad keistis grynųjų nereikia. Be to, lenkų kasininkės jau gerokai pramokusios lietuvių kalbą. Apskritai čia, Suvalkuose, nesijauti esąs kažkur svetur.
Tiesa, stebėjau vietinių lenkų veidus, kurių čia mažuma. Toks ažiotažas jiems ne prie širdies, mat parduotuvė kaip skruzdėlynas…
Ar verta?
Šalies žiniasklaida informavo, jog Lietuvos gyventojai per paskutinį 2017 metų ketvirtį Lenkijoje išleido daugiau nei 100 mln. eurų. Tai rodo Lenkijos statistikos tarnybos informacija.
Pernai užsieniečiai Lenkijoje pirko prekių ir paslaugų už 41,5 mlrd. zlotų (9,83 mlrd. eurų). Per ketvirtį Lenkijoje lietuviai išleido 4,5 proc. pinigų, o tai sudaro 427,5 mln. zlotų, arba beveik 102 mln. eurų. Taigi pernai lietuviai Lenkijoje paliko daugiau nei 400 mln. eurų.
Skaičiai įspūdingi, bet ką daryti lietuviui, kai kainų skirtumai tokie akivaizdūs? Lietuvis – ūkiškas žmogus, tą pačią prekę jis pirks ten, kur ji pigesnė, ir jokie kiti argumentai jam nebus svarbūs.
Už tiek, kiek išleidome Suvalkuose, čia, Lietuvoje, būtume nusipirkę išties mažai. Duona, kiaušiniai, pienas, daržovės ir vaisiai – ką besirinktum, viskas ten apsimoka.
Ar kelionė iš Rokiškio savu automobiliu kainavo daug? Štai bičiulio galingasis trijų litrų dyzelinu varomas mersedesas vidutiniškai suvartojo apie 6 litrus degalų. Tad į vieną pusę sukorėme kiek daugiau nei 300 km, o grįžę namo draugiškai pasidalinome išlaidas per pusę. Man kelionė atsiėjo 20 eurų.
Tad ar verta? Žinau viena: mūsų kelionė pas kaimynus lenkus tikrai nebuvo paskutinė. Tik kitą kartą važiuosime turėdami didesnį pirkinių sąrašą ir aplankysime daugiau prekybos vietų.
