„Kaip draudimo sukčiavimų ekspertai siekiame perprasti apgavystės mechanizmą, jos procesą, psichologiją. Dėl to analizuojame skirtingus sukčiavimo būdus – tai leidžia išgryninti bendrus principus, kuriais naudojasi sukčiai. Juos žinodami, galime laiku suvaldyti situaciją ir apsisaugoti nuo finansinės ar kitos materialios žalos“, – sako R.Švarcas.
Jis pateikia kelias tikras sukčiavimo istorijas bei pagrindines kiekvienos jų pamokas.
Kontaktas, melagystė, emocija
Pasak R.Švarco, nors apgavysčių būna pačių įvairiausių, visoms joms būdingi tie patys žingsniai: įvyksta komunikacinis kontaktas, paskleidžiama melagystė ir sukeliama emocija.
„Norint apgauti žmogų, pirmiausia turi įvykti kažkoks kontaktas: telefonu, internetu, elektroniniu paštu arba tiesiogiai. Įvykus kontaktui vienu iš šių kanalų, pereinama prie melagystės: sukuriamas reikiamas vaidmuo arba apsimetama konkrečiu žmogumi. Viso to sukčiui reikia, kad „nuginkluotų“ auką: ji prarastų budrumą ir, sukėlęs emociją, jis galėtų lengviau ja manipuliuoti“, – pastebi R.Švarcas.
Jis primena klasikinius melagystės atvejus: apsimetama į bėdą patekusiu artimuoju, turtuoliu iš tolimos šalies ar aukos vadovu. Grasinant pinigų vagyste ar įtarimais, žmogus nukreipiamas į netikrą interneto puslapį.
Paskutiniu metu dažnėja dirbtinio intelekto pagalba kuriamos itin tikroviškos apgavystės, leidžiančios falsifikuoti vaizdo turinį ar imituoti balsą telefonu.
Zimbabvės doleriai
„Vis dėlto pasitaiko ir nestandartinių atvejų. Pavyzdžiui, įsivaizduokite: maža kaimo parduotuvė, į ją užeina žmogus, ima vartyti žurnalus. Lyg netyčia užeina dar vienas klientas, pasirodo, jie pažįstami ir ima šnekėtis apie keliones ir Zimbabvės dolerius, kuriuos vienam jų esą reikia išsikeisti, nes skaitė, kad labai palankus kursas ir kaip tik ruošiasi keliauti“, – apie vieną iš girdėtų istorijų pasakoja sukčiavimo ekspertas.
Pokalbis apie palankų kursą tęsiasi kurį laiką lyg tarp kitko, iki kol paaiškėja, jog vienas iš pokalbio dalyvių norėtų pirkti iš kito Zimbabvės dolerius, tačiau, kaip tyčia, neturi pakankamai pinigų.
„Ir čia žvilgsnis nukrypsta į pardavėją, kuri girdėjo visą pokalbį, prašant pagelbėti, laikinai nupirkti Zimbabvės dolerius už kasoje esančius pinigus, kol žmogus suvažinės iki bankomato. Ši, įtikinta natūraliai įvykusio pokalbio, išima pinigus iš kasos, o abu „keliautojai“ prapuola. Vėliau paaiškėja, jog pinigus iš kasos ji iškeitė į netikrus, žaidimo pinigus“, – pasakoja R.Švarcas.
Dėžė degtinės
Dar viena panaši apgavystė – į parduotuvę užėjęs pasiturinčiai atrodantis žmogus sako, jog švęs jubiliejų, todėl jam reikia įsigyti didelį kiekį alkoholio. Ant prekystalio pasidėjęs didelę storą piniginę, ima vardyti, kokių gėrimų jam reikės. Paprašęs sukrauti viską į dėžę, paima ją ir prašo pripildyti dar vieną dėžę degtinės, kol nusineš jau sudėtus butelius į automobilį, o ant stalo palieka piniginę.
Išėjęs pirkėjas dingsta, o patikrinus piniginę paaiškėja, jog ji – tuščia, prikišta iškarpytų laikraščių.
„Abu šiuos atvejus vienija tai, kad sukčiai atlieka tam tikrus veiksmus, kurie mus įtikina jų socialiniu statusu: esą tai žmonės, kuriems pinigai nėra problema. Drauge tai kuria spaudimą aukai nepasirodyti menkesne, nesureikšminti didelių sumų. Ši schema pasitelkiama ir investiciniame sukčiavime, sudarant įspūdį, kad keli tūkstančiai eurų – menkniekis“, – pastebi R.Švarcas.
Baimė pasakyti „ne“
Jo teigimu, situacijose, susijusiose su pinigais, žmonės dažnai bijo pasirodyti įtarūs ar pernelyg skrupulingi, sudaryti kitiems neigiamą įspūdį, dėl to jais tampa lengva manipuliuoti.
„Nežinau, ar tai sutapimas, bet du kartus su kolegomis nuėję į kavinę ir tikrindami sąskaitą pastebėjome, jog joje yra įtraukta daugiau maisto ir gėrimų, nei iš tiesų suvartojome. Padavėjai teisinosi klaida, esą netyčia priskaičiavo kito stalo užsakymą, tačiau keista, kad ši klaida abiem atvejais buvo į didesnę pusę. Gali kilti įtarimų, jog taip daroma tyčia, manant, kad didesnė kompanija pasidrovės aiškintis ir skaičiuoti, nenorėdami blogai pasirodyti vieni prieš kitus“, – svarsto R.Švarcas.
Pasak jo, baimės, nepatogumo jausmo sukėlimas – dar vienas iš manipuliacijos būdų, todėl reikėtų jam nepasiduoti ir nepabijoti išsiaiškinti, ar viskas suskaičiuota teisingai.
„Būna, žmonės tiesiog nedrįsta pasakyti „ne“, parodyti nepasitikėjimą, sukelti kitam neigiamų emocijų. Tačiau reikia nepamiršti, kad sukčiai tuo sėkmingai naudojasi“, – primena ekspertas.
Susijaudinimas – palankus manipuliacijai
Pasak jo, stiprios emocijos užblokuoja gebėjimą logiškai mąstyti, todėl sukčiai visad stengiasi auką sujaudinti: smarkiai išgąsdinti, pradžiuginti ar išmušti iš pusiausvyros.
„Visi žinome vadinamąjį „labas, mama“ sukčiavimą, kai žmogus yra bauginamas nemalonumais artimajam. Kitais atvejais sukčiai siunčia tikrų pareigūnų vardais pasirašytus laiškus, kur grasinama bauda, sankcijomis už vaikų pornografiją ir panašiai. Atitinkamai sukčiai visad pasiūlo greitą išeitį iš sudėtingos situacijos: sumokėk pinigų ir tavo artimasis neturės problemų, provokuoja reaguoti, pasiaiškinti“, – pasakoja R.Švarcas.
„Norėdamas kuo greičiau patirti palengvėjimą, žmogus prarija kabliuką – sukčių siūlomą problemos sprendimo būdą, susijusį su pinigų mokėjimu“, – priduria jis.
Atitinkamai manipuliuojama ir geromis emocijomis: raginant tučtuojau imtis veiksmų, kad įsigytumei nekilnojamąjį turtą gera kaina, investuotumei neįtikėtinai palankiomis sąlygomis ar gautumei „užjūrio princo“ siūlomą palikimą.
Spaudimas skubėti
Vienas iš ženklų, taip pat galinčių atskleisti, jog jumis bandoma manipuliuoti – perdėta skuba.
„Sukelta emocinė būsena yra laikina, netrukus nuslūgsta. Tai žinodami sukčiai bando savo scenarijų formuluoti taip, lyg vėliau problemos nebūtų įmanoma išspręsti: reakcijos reikalaujama čia ir dabar. Todėl labai svarbu visad išlikti sąmoningais, gebėti net ir įtemptoje situacijoje atsitraukti ir identifikuoti savo emocinę būseną“, – sako R.Švarcas.
Jis primena, jog teisiniai ar investiciniai klausimai nebūna sprendžiami paskubomis, į juos normalu įsigilinti, pasikonsultuoti su specialistais, todėl nereikėtų pasiduoti spaudimui, esą, sulaukėte paskutinės minutės pasiūlymo ir atsakymą reikia pateikti čia ir dabar.
Kilus įtarimams, jog jus bandoma „vedžioti už nosies“, ekspertas rekomenduoja paprašyti laiko pagalvoti, atidėti pokalbį, sustiprėjus įtarimams – kreiptis į policiją ar kitas institucijas, pamėginti su institucija, kurios atstovas neva su jumis bendrauja, susisiekti savarankiškai.
