Ne tik žmogui, bet ir valstybei reikia gyvenimo plano. Mes savo siekius, norus ar troškimus nuolat koreguojame, atsižvelgdami į savo sugebėjimus ir į konkurentų elgesį. Mėginame atrasti savyje talentus, kurie leistų realizuoti svajones ir nugyventi visavertį gyvenimą. Vieni it liūtai kelią skinasi po vieną, kiti buriasi į grupes. Vieni remiasi sąžine, o kiti – klasta ar agresija. Panašiai elgiasi ir valstybės. Ypač XXI amžiuje, kupiname ekologinių, geopolitinių, ekonominių pavojų. Mokslas gali įvertinti valstybės potenciją ir padėti kuo geriau išnaudoti kozirius.
„Labiausiai man patinkantis strategijos apibrėžimas – konkurenciniai judesiai, kuriuos sistema atlieka, siekdama pranašumo kitų sistemų atžvilgiu. Tai yra terminas, kuriame girdėti karinė retorika, susijusi su savo pranašumo pademonstravimu. Tai kovos imperatyvas. Matyt, tame nėra nieko blogo. Tik svarbu žinoti, kaip senasis istorinis turinys dera su dabartine forma“, – sako vadybos konsultantas dr. A. Chmieliauskas.
Žmonės yra prekeiviai ir grobuonys iš prigimties. Kuris bruožas dominuos, priklauso nuo institucijų, nuo strateginių valdžios sprendimų. Lemtingos klaidos valstybę gali net keliems šimtmečiams sužlugdyti, paversti skurdžia, sustabarėjusia, kamuojama vidinių konfliktų. Taip nutiko senovės Kinijoje. X amžiuje į dešimtį karalysčių subyrėjusioje Kinijoje ėmė klestėti prekyba, it iš gausybės rago pylėsi išradimai ir naujos technologijos, tačiau neilgai trukus Songų, o vėliau ir Mingų, dinastijos pavertė valstybę imperija. Prekyba geležimi ir druska buvo nacionalizuota, labai padidinti mokesčiai, parakas naudojamas tik fejerverkams, o 1433 metais imperatorius Yung Lo apskritai uždraudė užsienio keliones. Pekino elitas nusprendė, kad su barbarais prekiauti per žema.
Kita vertus, tokios šalys, kaip Singapūras arba Pietų Korėja, XX amžiuje pradėjusios ryžtingai ir nuosekliai įgyvendinti savo sukurtas strategijas, tapo vienomis pažangiausių valstybių pasaulyje. Tiesa, valstybių strategijas kurti kur kas sunkiau negu verslo kompanijų, nes šių tikslai kur kas lengviau išmatuojami. Dažniausiai – pelnu.
„Tuo metu viešajame sektoriuje tikslai dažniausiai turi sunkiai pamatuojamą išraišką. Pvz., vadinamas viešasis gėris, jo didinimas gali būti strategijos tikslas. Todėl tas klausimas, perkeltas į viešąjį sektorių, tampa sudėtingesnis. Ne tik dėl to, bet iš dalies ir dėl to, kad neįmanoma kalbėti apie strategiją, nesiejant jos su konkrečių tikslų įgyvendinimo siekiu“, – teigia A. Chmieliauskas.
Mūsų dienomis tokiose šalyse, kaip mūsų, strategijos sąvoka tampa ritualizuota
Nepakanka tik suformuluoti tikslus. Būtina nuolat vertinti, kaip jų siekiama. Stebėti pažangą arba taisyti klaidas. Kita vertus, svarbu, kad kalbos apie strategiją – strategavimas – turėtų realų turinį.
„Mūsų dienomis tokiose šalyse, kaip mūsų, strategijos sąvoka tampa ritualizuota. Bet kokio proceso ritualizavimas yra nedidelės brandos išraiška. Jeigu prisimintume pirčių ritualus, tai visi ritualiniai dalykai, kaip kurti pirtį, tampa svarbesni už higieninį poreikį. Pats ritualas tampa svarbesnis už pradinį tikslą – nusiprausti“, – pastebi vadybos konsultantas.
Lietuvoje klysti gėdinga
Apšvietos amžiaus ryškiausia figūra – prancūzų mąstytojas Voltaire`as – XVIII amžiuje vylėsi, kad su humanizmu derinamas protas leis visuomenę valdyti kur kas harmoningiau, padarys žmones laimingesnius. Savo tekstuose kreipdamasis į piliečius, o ne į valdovus, jis išrado viešąją nuomonę. Tačiau ilgainiui valdantieji kartu su ekspertais primiršo, jog protas be moralės, be diskusijų ir abejonių gali pridaryti daug blogo. Pakanka prisiminti racionalius fašistų sprendimus.
Įvairiose pasaulio šalyse sveiką protą pakeitė vadybininkų išpuoselėtos procedūros, kurios dabar neretai tampa svarbesnės už rezultatą. Užuot analizavus pokyčius ir ieškant geriausio sprendimo, vis labiau tolstama nuo realybės. Toks ritualizavimas nepadeda kurti strategijų. Užmirštama, kad jų esmė – pademonstruoti pranašumą prieš kitą.
Tyrimais nustatyta, kad Lietuva priklauso tokių šalių ratui, kur suklysti yra labiau negu vidutiniškai gėdinga
„Tyrimais nustatyta, kad Lietuva priklauso tokių šalių ratui, kur suklysti yra labiau negu vidutiniškai gėdinga. Jeigu klysti gėdinga, tai žmonės labiau linkę nedaryti nieko ir koncentruotis į patį procesą, negu į rezultatą su konkrečia atsakomybe.
Tai reiškia, kad atsakomybės už konkrečius rezultatus prisiėmimas eliminuotas. Daug svarbiau tampa laikytis proceso. Kita savybė – mes priklausome šalims, kur klaidų analizuoti nereikia. Sudėjus abi savybes kartu, tai nėra palanki terpė tradiciniam strategijų kūrimui ir įgyvendinimui“, – tvirtina pašnekovas.
Neanalizuojant klaidų, sunku pasakyti, kodėl nauja strategija geresnė už buvusią. Pavyzdžiui, pažvelgus į Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ matyti, jog dokumentas gerokai mažesnės apimties, nei sukurtieji Latvijoje ir Estijoje. Gal dėl to jis įvardijamas kaip vizija.
Filosofo Vytauto Rubavičiaus manymu, šioje pažangos strategijoje neieškoma būdų, kaip tvarkytis su globalizacijos iššūkiais, o linkstama besąlygiškai priimti globalizacijos vyksmus. Nesiaiškinama, kaip siektini rodikliai siejasi su tautos ir visuomenės istorine patirtimi. Menkai pasitelktas Lietuvos mokslininkų įdirbis. Neišryškinami esminiai Lietuvos valstybės ekonomikos bruožai. Nevertinamos grėsmės, susijusios su negatyviomis darbo rinkos raidos tendencijomis, taip pat švietimo sistemos ydomis. Pavyzdinė šiuo atžvilgiu yra Estijos strategija. 2005 metų dokumente „Tvari Estija 21“ įtvirtinamas aiškus vienintelis tikslas – estų tautos ir kultūros tvarumas, estiškumo tvirtinimas ir sklaida Europos kultūrinėje erdvėje. Esminis jos bruožas – moksliškai pagrįsta galimų raidos scenarijų analizė.
A.Chmieliauskas pasakoja, kad jam teko matyti Japonijos valstybinę strategiją, suformuluotą keliais sakiniais: „Strateginiame tiksle buvo frazė: „Ilgalaikis tikslas – užtikrinti kiekvienam piliečiui orų gyvenimą“. Šitokia formuluotė tinka toms kultūroms, kur orumas turi istoriškai susiformavusią sampratą, kuri kažką reiškia. Tose kultūrose, kur tokio vienareikšmiško susitarimo nėra, beprasmiška formuluoti tokius tikslus.“
Nieko blogo, kad Kolumbas atrado ne tą žemyną
Taigi įmanomi įvairūs požiūriai į strategiją. Be to, dabartiniai valdymo ir vadybos metodai nuolat tobulinami. Siekiama parengti sistemas ir organizacijas veikti sparčiai besikeičiančioje aplinkoje. Svarbus ne tik tikslų įgyvendinimas, bet ir nuolatinis jų performulavimas. Tik taip galima užbėgti už akių didelei krizei.
„Priimta galvoti, kad nedidelės krizės yra geras dalykas ilgalaikėje perspektyvoje. Nes nedidelės krizės gali būti išspręstos ir sutelkia žmones nedidele kaina. Nebūtina laukti didelės krizės, kad suvienytum šalį. Ką reiškia nedidelė krizė, iš kur ji atsiranda? Kažkas sugeba diskusijai viešumoje iškelti problemą, jai esant ankstyvoje stadijoje. Tas dalykas irgi reikalauja tam tikrų kultūrinių prielaidų“, – mano A. Chmieliauskas.
Be abejo, šios problemos susijusios su sovietiniais laikais įsigalėjusiu tiksliųjų mokslų prioritetu. Technokratų valdžia ir dabar dominuoja, tarkime, Kinijoje. Socialiniams, humanitariniams mokslams tenka antraeilis vaidmuo, o būtent jie padeda geriau suprasti visuomenėje vykstančius procesus. Kitaip sakant, pažinti sparčiai kintančią tikrovę, užuot bandžius taikyti standartinius metodus ar procedūras. Šių mokslų atstovų įžvalgomis vis labiau remiasi ir Europos Sąjunga.
„Visai neseniai Vatikano procedūrose, patvirtinant kandidatų šventumą, buvo įteisinta „velnio advokato“ rolė. Tai buvo vaidmuo žmogaus, kuris privalėjo kelti abejones. Abejonė yra labai geras dalykas, kai kalbama apie milijonų žmonių likimus. Sugebėjimas abejoti sprendimais ir juos ginčyti – labai svarbu“, – įsitikinęs pašnekovas.
Didžiausia demokratijos stiprybė, jos geriausias bruožas – sugebėjimas veikti netradiciškai, spręsti kūrybiškai, nebijant suklysti
Filosofas Johnas R. Saulas knygoje „Voltaire`o išperos“ karčiai pastebi, jog kuo didesnio valdymo efektyvumo siekis iškreipia demokratijos principus. Efektyvus valdymas, suteikiant didžiausias galias technokratams, būdingas autoritariniams režimams. Napoleonas ir Hitleris buvo labai efektyvūs. Didžiausia demokratijos stiprybė, jos geriausias bruožas – sugebėjimas veikti netradiciškai, spręsti kūrybiškai, nebijant suklysti.
Pasak A. Chmieliausko, kalbėti apie strategiją verta tik su tais žmonėmis, kurie turi svertų toms strategijoms įgyvendinti: „Tai susiję su atsakomybe. Žmonės, kurie tuos svertus savo rankose turėjo, klysdavo. Bet man tos klaidos, jeigu neturėdavo tragiškų pasekmių, sako, kad strateginius sprendimus daro žmonės. Jie gali suklysti. Ir jeigu jie vadovaujasi vienomis ar kitomis prielaidomis, jie turi teisę daryti tuos sprendimus. Kolumbas atrado Ameriką, plaukdamas ieškoti visai kito žemyno. Gal nieko tame blogo nėra“.
Jei klausime visų, strateginis vežimas liks stovėti vietoje
Labai dažnai Lietuvoje, kuriant strategijas, susiduriama su poreikiu atsižvelgti į visų nuomonę. Dabar atsižvelgti į visų nuomonę tapo lengviau. Deja, taip jokios strategijos sukurti nepavyks.
„Nesinori priminti pasakėčios, bet jeigu klaustume visų, strateginis vežimas liktų stovėti vietoje. Tokių strategijų vertė yra nulinė, kaip ir kalbos apie vidutinį lietuvį. Ta strategija būtų skirta kažkam labai vidutiniškam. Matyt, nereikia žinoti visų nuomonės. Jeigu strategija yra konkuravimas su kitais, noras pasirodyti, kad esi gudresnis, negali eiti didžiausio prisitaikymo keliu“, – sako A. Chmieliauskas.
Strategijų kūrimo schema žinoma: iš pradžių surenkami duomenys, kitas žingsnis – paversti duomenis prasminga informacija. Remiantis gauta informacija, reiktų atlikti nuoseklius nedidelius sprendimus ir daryti iš jų išvadas. Šitaip organizacija įgyja žinių. Žinios įgyjamos tik nuosekliu tam tikros informacijos panaudojimu, kuriant strategiją ir vertinant jos įgyvendinimo žingsnius.
„Terminas, už kurį esame dėkingi prancūzų filosofui M. Focault – „governmentality“, kuris susideda iš dviejų žodžių – „governance“ ir „mentality“. Pirmasis žodis verčiamas kaip valdysena. Galėtume išversti kaip valdymo valdymas. O „mentality“ – mentalitetas. Pastaruoju metu jo reikšmė didėja. Tai reiškia ne tik strateginį valdymą, bet ir kontekstą, kuriame tas strateginis valdymas vyksta – kokį sudarau kontekstą valstybėje, kuriame vyksta strategavimo procesas“, – aiškina vadybos konsultantas.
Valstybių pasiekimai, jų konkurentabilumas vis labiau priklauso nuo to, į ką orientuojasi jas valdantys politikai: ar į išmatuojamus rezultatus, ar į tvarkingą, gerai sustyguotą procesą. Kai kas mano, jog Lietuvoje dominuoja pastarasis kontekstas. Todėl vertėtų grįžti prie Voltaire`o pasiūlytų principų. Prie sveiko proto ir humanistinio požiūrio prioriteto prieš biurokratinį, sistemų prioritetą.
„Žmonės, vadinami ekspertais, dažnai pasitelkiami tokiam fragmentiniam dalyvavimui, kad jie neturi motyvacijos. Kol jie susigaudo, kokiame kontekste vyksta strategijos kūrimas, koks formuluojamas strategijos kūrimo uždavinys, praeina visas laikas. Ateina kita vyriausybė ir kviečiasi tuos ar kitus ekspertus dar sykį“, – teigia A. Chmieliauskas.
Britų istorikas Nialas Fergusonas teigia, jog institucijos, dėl kurių Vakarų valstybės kelis šimtus metų dominavo pasaulyje, išsigimsta. Mūsų demokratijos iš esmės anuliavo kartų kontraktą, praskolindamos palikuonių ateitį. Rinkas vis stipriau iškreipia pernelyg sudėtingos taisyklės ir apribojimai; įstatymo valdžia pavirto teisininkų/juristų valdžia, o pilietinė visuomenė tampa nepilietinė – jos tingūs nariai tikisi, kad visas problemas už juos išspręs valstybė. Štai kodėl itin svarbu pasitelkiant geriausius protus, užtikrinti strategijų kūrimo, vykdymo ir koregavimo tęstinumą. Pasaulio valstybėms dabar kaip niekada reikalingas realus veiksmų planas.
