Ekspertai atkreipia dėmesį, kad praėjusio amžiaus pirmoje pusėje Lietuvoje egzistavo ryškūs socialiniai skirtumai. Labiausiai tarpukaryje, maždaug nuo dvidešimto amžiaus trečio dešimtmečio, išryškėjo skirtumai tarp mieste ir kaime gyvenusių žmonių, todėl ir supratimas apie Kalėdas bei dovanas vaikams nebuvo vienodas visoje Lietuvoje.
Su kuo žaidė kaimo vaikai?
Vilniuje, priešais Gedimino pilį, įsikūrusio Žaislų muziejaus vienas iš įkūrėjų archeologas, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto dėstytojas Povilas Blaževičius papasakojo, su kuo praėjusio amžiaus pradžioje žaisdavo kaimo vaikai.
„Kadangi ūkyje pinigų buvo nedaug, dvidešimto amžiaus pradžioje kaimuose gyvenę vaikai daug žaislų neturėjo. Vaikai prisitaikydavo daiktus ir aplinką prie savo poreikių, todėl žaislais tapdavo bet kas: pagaliukai, akmenys, kankorėžiai, skudurėliai. Didžiąją dalį žaislų jie pasigamindavo patys, pavyzdžiui, iš medžio, šiaudų, skudurų atliekų. Kopijuodami importinius, fabrikų produkcijos darbus, vietos meistrai iš faneros pagamindavo triratukus. Patiems mažiausiems vaikams vietos amatininkai iš atlikusių medžiagų pagamindavo barškučius, kramtukus, švilpukus, mažus medinius žvėrelius“, – žaislus vardijo pašnekovas.
P.Blaževičius akcentavo, kad daug primityvios medžiagos, kurios buvo aplinkui, kaime virsdavo žaislais.
„Kaip ir viduramžiais, taip ir dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje, maisto atliekos virsdavo žaislais. Kiaulės pūslė būdavo ir kamuolys, ir barškutis, karvių pirštikauliai tapdavo kėgliais, iš žąsies ar vištos krūtinkaulio gamindavo „ožiukus“, kurie šokinėdavo“, – sakė archeologas.
Nebuvo tradicijos dovanoti kalėdines dovanas
„Kaimuose gyvenusiose šeimose nebuvo tokios tradicijos specialiai per Kalėdas vaikams dovanoti dovanas. Pagrindinės dovanos buvo saldainiai, namuose kepti figūriniai sausainiai, riešutai, kuriais papuošdavo eglutę ir dažniausiai dar tą patį vakarą vaikai juos nusikabinę suvalgydavo“, – teigė etnologė, tyrinėjusi Lietuvos vaikų žaislus, Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė.
Tačiau pašnekovė pridūrė, kad būta ir išimčių.
„Žinoma, būdavo ir išimčių – turtingesni, ypač amatininkai, kurie keliaudavo ar pamatę žaislus miesto parduotuvėse grįždami namo kartais nupirkdavo žaislų ir parveždavo vaikams dovanų. Bet tokios specialios tradicijos kaime, kad Kalėdų proga dovanoti vaikams dovanas, nebuvo. Apskritai vienos Kalėdų šventimo tradicijos nebuvo. Žmonės Kalėdas švęsdavo labai individualiai, nes tai priklausė nuo jų galimybių ir turimų finansų“, – tikino ji.
Miesto vaikams – importiniai žaislai
Pasak Žaislų muziejaus įkūrėjo, praėjusio amžiaus pirmoje pusėje mieste gyvenusių turtingų šeimų vaikams žaislų pasirinkimas buvo platus, nes žaislų pasiūla buvo didelė.
„Žaislų pasiūla tikrai buvo ir tuo metu tikrai nemenka. Dažniausiai inteligentijos vaikui būdavo perkami užsienietiški žaislai: įvairūs garu varomi laivai, prisukami čiulbantys paukšteliai, porcelianinės lėlių galvos, pliušiniai meškinai, alaviniai kareivėliai. Miesto vaikai iš pasiturinčių šeimų, kaip ir šiandien, turėjo kokybiškesnių, geresnių ir daugiau žaislų“, – kalbėjo pašnekovas.
Kitaip nei kaime, miestelėnai vaikams dovanodavo kalėdines dovanas, šią tradiciją perėmę iš užsieniečių.
„Miestiečiai, valstybės tarnautojai apie tradiciją vaikams dovanoti dovanas sužinodavo, kai lankydavosi Vakarų Europoje, todėl savo vaikams specialiai Kalėdų proga dovanodavo dovanas. Jos dažniausiai būdavo pirktiniai, masinės gamybos žaislai, nupirkti parduotuvėse arba atvežti iš kitų šalių. Pagrindinės dovanos mergaitėms buvo lėlės, o berniukams, pavyzdžiui, mažamečiams, supamasis arkliukas, vyresniems dovanodavo pirktines pačiūžas“, – tuo metu ne visiems įperkamas dovanas vardijo etnologė.
Vaikystė sumaterialėjo?
Šiuo metu, prabėgus maždaug šimtui metų, neretai vaikai per Kalėdas apipilami dovanomis ir žaislais. Psichologės-psichoterapeutės Ingos Šulcienės teigimu, svarbiausia ne dovanų kiekis, o parodytas dėmesys.
„Jeigu namai užversti daiktais ir žaislais, tai gali būti vienas iš būdų kompensuoti dėmesio trūkumą. Jei vaikas vienu metu gauna 15 dovanų, jų vertė ir suvokimas yra veikiamas, todėl tai tampa nebe taip vertinga. Visa tai gali būti labai greit palikta ir pamiršta, todėl ne dovanų kiekyje yra esmė. Galbūt svarbiau turėti mažiau žaislų, bet daugiau laiko su vaiku pažaisti ir kūrybiškai tą žaislą panaudoti. Tėvai kartais turi tokią iliuziją, kad vaikas žais vienas, bet jam reikia dėmesio. Ir per Kalėdas svarbiausia rūpestis, dėmesys, domėjimasis vienas kitu, o dovana yra tik viena iš to išraiškų“, – kalbėjo I.Šulcienė.
Dėl didesnio žaislų gaunamo kiekio sutinka ir Žaislų muziejaus vadovas, tačiau jis atkreipia dėmesį, kad kiekvienai kartai reikalingi nauji žaislai, žengiantys koją kojon su technologijomis.
„Mūsų vaikai turi per daug žaislų ir tikrai ne su visais žaidžia, todėl būtų galima apsieiti ir su mažiau, tačiau pirkimo manija gyvenime užėmusi didelę vietą ir poreikis turėti viską yra pakankamai žiaurus. (...) Žaislai yra gyvenimo atspindys tos akimirkos, kada jie buvo pagaminti. Kiekviena karta turi savo madas, medžiagas, tam tikras technologijas, o tas, kas atsiranda pramonėje, atsiranda ir žaislų pramonėje. Pavyzdžiui, kinetinis smėlis, išmanusis plastilinas, lazeriai, robotai – šias medžiagas vaikai bando pažinti, o susipažinti su pasaulio raida vaikai turi. Todėl, kaip dvidešimto amžiaus pradžioje vaikai pažindinosi su garo mašinomis, mechanika, naujai atsirandančiomis medžiagomis, pavyzdžiui, plastiku, taip šiandien savo vaikus supažindiname su naujomis technologijomis ir medžiagomis“, – sakė pašnekovas.
