Kur tas laimės žiburys bando atsakyti daugybė mokslininkų, psichologų, gyvenimo būdo vadybininkų. Jį apdainuoja muzikantai, apipasakoja rašytojai. Bet ką turi bendro laimė ir ekonomika? Pasirodo, labai daug ką.
Laimės paradoksas - kai materialinė gerovė didina žmonių laimę iki tam tikros ribos. Ją peržengus, auganti gerovė daro žmones nelaimingesnius.
Daugiau kaip prieš 40 metų pasirodė pirmas mokslinis darbas, aprašantis laimės paradoksą, kai materialinė gerovė didina žmonių laimę iki tam tikros ribos. Ją peržengus, auganti gerovė daro žmones nelaimingesnius. Taip po truputį susiformavo ir laimės ekonomikos mokslas.
„Tai yra moderni ekonominės ir socialinės minties kryptis, kuri akcentuoja ne BVP, o BNL – bendrą nacionalinę laimę“, – sako psichologas psichoterapeutas profesorius Gediminas Navaitis.
Kaip teigia ekonomistas, Lietuvos banko valdybos narys Raimondas Kuodis, laimės ekonomikai apskritai apskaičiuoti taip pat esama rodiklių.
„Mokslininkai sako, kad visos tautos ir visais laikais gali atsakyti į paprastą klausimą – kaip jautiesi pastaruoju metu: labai laimingas, vidutiniškai laimingas ar nepakankamai laimingas. Visos tautos sugeba atsakyti į šį klausimą, subjektyviai įvertinti savo būklę.
Na, ir šie duomenys rodo, kad materialinis išsivystymas nuo tam tikros ribos pradeda nebepridėti laimės ir galbūt reikėtų sustoti. pradėti kreipti dėmesį į kitus dalykus, kurie gyvenime mums teikia pasitenkinimą“, – teigia R. Kuodis.
Kai valstybė pasiekia tam tikrą išsivystymo ir gerovės lygį, tampa svarbu ne tik tai, kiek žmonės uždirba, bet ir laimės ekonomiką skatinantys veiksniai. Pavyzdžiui, ar žmogus patenkintas darbu, ar darbui skiria ne per daug laiko, ar pakankamai ilsisi, koks jo laisvalaikis.
Kaip sako G. Navaitis, išsivysčiusiose valstybėse tampa svarbu atsakyti į šiuos klausimus. „XX a. pradžioje išsivysčiusiose šalyse vienas žmogus gamino tiek, kiek penki atsilikusiose šalyse.
Šiandien vienas žmogus išsivysčiusioje šalyje pagamina tiek, kiek 300 ekonomiškai silpniau išsivysčiusiose šalyse, todėl šio žmogaus būsena, savijauta, požiūris į darbą, šeimą, socialinę apsaugą, valstybės valdymą yra labai svarbus“, – sako psichologas.
Be to, anot pašnekovo, kinta požiūris į laimę ir pinigus. „Laimės ekonomika remiasi įrodytu dėsningumu, kad ne tie, kurie daugiau uždirba, yra laimingi, o tie, kurie laimingi, sugeba daugiau uždirbti“, – tvirtina G. Navaitis.
Pasak R. Kuodžio, kuo šalis tampa labiau išsivysčiusi, tuo didesnės prasideda žiurkių lenktynės. Kiekvienas žmogus siekia užsidirbti vis daugiau, kad jo vaikai galėtų eiti į geresnę mokyklą, kad jis pats galėtų vairuoti geresnį automobilį.
Siekis vis daugiau uždirbti didina konkurenciją tarp žmonių, todėl didėja kasdien patiriamo streso kiekis. Galų gale žmonės tampa vis nelaimingesni, turėdami automobilius, namus, gerus darbus ir puikiai išlavintus vaikus.
Kai atliekamos apklausos, kuriomis siekiama įvertinti kiekvienos šalies laimės indeksą, klausiama, kaip žmonės vertina praėjusius metus ir ko tikisi per ateinančius penkerius.
„Pagal šį klausimą Lietuva, deja, yra gana niūrioje padėtyje, nes Lietuva išsiskiria ypač dideliu nelaimingų žmonių skaičiumi, tų, kurie atsako, kad metai buvo blogi, nieko gero ateityje nesitikiu“, – teigia G. Navaitis.
Lietuvoje kas penktas žmogus jaučiasi nelaimingas, kai, pavyzdžiui, Skandinavijoje, kur gyventojai yra patys laimingiausi pasaulyje, nelaimingais save vadina vienas ar du žmonės iš 100.
Anot pašnekovų, didinti laimės indeksą galima tik formuojant valstybės politiką, atsižvelgiant į laimės ekonomikos ekspertų rekomendacijas.
Galų gale žmonės tampa vis nelaimingesni, turėdami automobilius, namus, gerus darbus ir puikiai išlavintus vaikus.
Šioje ekonomikoje naudojami rodikliai svarbūs ir vienai įtakingiausių pasaulio organizacijų – Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijai. Ji vertina nelygybę, saugumą, pasitikėjimą politikais, baimę dėl darbo, pasitikėjimą kitais šalies gyventojais.
Šie kriterijai svarbūs, vertinant kiekvieną valstybę. Pasak R. Kuodžio, kreipiamas dėmesys ir į tai, kiek ilgai ir kiek kokybiškai gyvena valstybių piliečiai.
„Ką mes matome? Mes matome, kad Skandinavija yra bene laimingiausias regionas pasaulyje. Danai beveik visada yra čempionai dėl vienos priežasties – kad laimę vertina matematiškai, kaip skirtumą tarp realybės ir siekių.
Tai suponuoja, kad tu gali būti laimingas dviem būdais: arba gyvenime įgyvendini ambicingus planus, arba nekeli sau labai ambicingų tikslų. Jei manai, kad privalai būti milijonierius ir tau niekaip nesiseka, būsi nelaimingas.
Bet danai labai gerai valdo savo lūkesčius. Jie kažkaip nedaug tikisi iš gyvenimo, bet juos viskas gana maloniai stebina. Pakėlė atlyginimą, gavote premiją, paaukštino pareigose, nėra karo, saulė šviečia – tokie dalykai gali teikti džiaugsmą“, – tikina R. Kuodis.
Savo ruožtu G. Navaitis priduria, kad dėl nelaimingų žmonių ir to, kad politikai neskatina laimės ekonomikos, prarandami didžiuliai pinigai.
„Žmogaus gyvybė irgi gali būti apskaičiuota. Ji gali būti apskaičiuota pagal teismų, draudimų kompanijų praktiką. Pavyzdžiui, brangiausiai vertinama gyvybė yra Liuksemburgo piliečio – apie 5 mln. eurų. Amerikos piliečio – apie 2,5 mln. dolerių.
Kadangi Lietuva yra maždaug 35–55 vietoje pagal daugelį ekonominių rodiklių pasaulyje, Lietuvos piliečio gyvybę galima apytikriai įvertinti tarp 200–300 tūkst. eurų.
Bet ką sako šis skaičius? Sugretiname tai su savižudybėmis ir matome, kad nuo nepriklausomybės atgavimo dėl savižudybių arba, kitaip sakant, dvasinės gerovės ignoravimo yra prarasta 1 o gal net ir 1,5 metinio valstybės biudžeto“, – sako G. Navaitis.
Tačiau, kaip pastebi R. Kuodis, laimės indeksas priklauso ir nuo tautinio mentaliteto. Ir jį nebūtinai lemia ekonominė gerovė.
„Lietuvoje gana menkai vertiname tai, kad iš tikrųjų esame beveik pasiekę išsivysčiusių šalių klubą. Esame 40 vietoje, kai kur – 30. Tai tikrai nėra blogai. Reikia sugebėti tą vertinti“, – mano ekonomistas.
