Kiek uždirba, tiek užtenka
„Aš susikūriau darbo vietą pats sau, nes dirbti valdišką darbą yra tikrai ne man. Aš niekaip negalėčiau dirbti aštuonias valandas prie konvejerio. Man daug geriau čia. Kiek pats pajėgiu, tiek dirbu. Kiek uždirbu, tiek man ir užtenka. Aš pats esu savo gyvenimo šeimininkas. Tik gaila, bet šiuo metu išsilaikyti visiškai iš drabužių verslo neišeina, tikrai neturime mes čia didelio pelno, užtenka tik pragyvenimui“, – dėsto gerai nusiteikęs prekybininkas Gerardas.
Ilgametis prekybininkas
Gerardas gyvena Kėdainių rajone. Vyriškis yra smulkusis ūkininkas. Dalį daržovių sau pasilieka, dalį parduoda. Taip pat jau nuo seno vyriškis prekiaudavo Kėdainių turguose dėvėtais rūbais. Tuomet jam tekdavo statyti palapines ir jose prekiauti. Tačiau vieną dieną vyriškiui šovė į galvą idėja – jis sumanė atidaryti važiuojančią parduotuvę.
„Pagalvojau, kad atidaryti parduotuvę autobuse yra labai gera mintis. Galėčiau vieną dieną prekiauti viename Kėdainių kaime, kitą dieną – kitame. Nereikėtų nei kraustytis, nei krauti, nei vargti. Be to, lietus nemaišytų, nelytų ant drabužių. Kiek daug darbo atsimestų, jei parduotuvę įkurčiau autobuse. Ėmiau ir įgyvendinau savo svajonę – įsigijau autobusą. Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakoja verslus kėdainietis.
Teko pavargti
Vyriškis prisimena, kad jam teko gerokai paplušėti, kol didžiulis keleivinis autobusas virto parduotuve ant ratų.
„Teko išimti visas sėdynes, kurių buvo labai daug, nes autobusas tikrai labai didelis. Taip pat teko įrengti persirengimo kabiną, pakabas, lentynas rūbams krauti ir kabinti. Darbo tikrai buvo. Taip pat autobusui reikėjo praeiti techninę apžiūrą, reikėjo jį apdrausti, kad jis galėtų važinėti gatvėmis. Buvo krūva reikalų“, – dėsto Gerardas.
Po visus Kėdainius
Dabar verslininkas keliauja autobusu po visus Kėdainius. Jis įsigyti pigių rūbų siūlo ne tik miesto, bet ir kaimo gyventojams.
„Sekmadienį būnu Kėdainiuose, sekmadieniniame turguje. Akademijoje būnu pirmadieniais ir penktadieniais. Krakėse prekiauju antradieniais. Į Šėtą vykstu trečiadieniais. Planuoju vykti ir į Josvainius, bet kol kas vietos negaunu. Reikės savivaldybės prašyti, kad leistų prekiauti, nes viską darome legaliai, su leidimais visais“, – aiškina kraštietis, kuris savo verslo verslu nevadina. Jis tai vadina tiesiog papildoma veikla.
Klientų netrūksta
Gerardas pasakoja, kad klientų jam netrūksta, o pas jį apsiperka tiek miesto, tiek kaimo žmonės.
„Mes klientų neskirstome į kaimo ar miesto žmones, į turtingus ar vargšus. Visi jie mums yra žmonės, visus mes juos gerbiame. Ir pirkėjų pas mus būna pačių įvairiausių – ir jaunesnių, ir vyresnių. Žinoma, daugiau užeina moterys, bet užsuka ir vyrai. Turime kiekvienam ką pasiūlyti, tad prašome užsukti“, – kvietė nuolat besišypsantis ir geros nuotaikos net stipriai lyjant neprarandantis Gerardas.
