Šiame referendume italai balsuos dėl premjero Matteo Renzi pasiūlytų Konstitucijos pakeitimų, kuriais būtų apkarpyti Senato įgaliojimai ir iš esmės supaprastinta naujų įstatymų priėmimo vyriausybėje tvarka. M. Renzis yra pažadėjęs atsistatydinti, jeigu šalis nepritars jo pasiūlymams.
Šiuo metu dauguma visuomenės nuomonės apklausų rodo, kad Konstitucijos pakeitimų priešininkų gretos yra šiek tiek gausesnės. Tačiau maždaug ketvirtadalis rinkėjų dar neapsisprendė, kaip balsuos.
Kaip rašo „The Wall Street Journal“, pastaruoju metu daugelis Europos politikų vadino Italiją pagrindine grėsme euro zonos finansiniam stabilumui. Artėjant referendumui, Italijos ir Vokietijos dešimties metų trukmės vyriausybės obligacijų pajamingumo skirtumas padidėjo iki daugiau kaip 1,6 procentinio punkto ir buvo didžiausias nuo 2015 metų kovo mėnesio, kuomet Europos Centrinis Bankas (ECB) pradėjo turto pirkimą pagal kiekybinio sušvelninimo programą.
Analitikų nuomone, blogiausiu atveju referendumo rezultatas bus ne toks, kaip tikisi M. Renzis, kuris tuomet atsistatydins ir rinka tai įvertins kaip dar vieną ženklą, kad Italijos vyriausybė nesugeba įgyvendinti reformų. Taip pat kils abejonių, ar Italija gali pasiekti tokį ekonomikos augimo tempą, kuris leistų nuosekliai mažinti valstybės skolą, sudarančią net 135 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) vietoj Europos Komisijos rekomenduojamų 60 procentų.
Tokiu atveju investuotojai bus dar mažiau linkę investuoti į Italijos bankų sistemą, taigi probleminėms finansų įstaigoms savo nuostolius teks perkelti obligacijų savininkams, daugelis kurių yra eiliniai indėlininkai. Dėl italų nepasitenkinimo daugiau šansų po 2018 metų rinkimų ateiti į vadžią įgis „Penkių žvaigždžių judėjimas“ – savo populistiniais pareiškimais ir euroskepticizmu garsėjanti partija. O tokiu atveju nežinia, ar Italija liktų euro zonoje.
Tačiau egzistuoja ir priešinga nuomonė. Daugelis mano, kad referendumas iš esmės ne taip jau svarbus – galimas politinio nestabilumo laikotarpis po šio balsavimo Italijai nebūtų kažkas naujo. Be to, šalies prezidentas turi galimybę įtikinti M. Renzį likti premjero poste. O ir pagrindinė centro dešiniųjų opozicinė partija, kuriai vadovauja Silvio Berlusconis, nori, kad M. Renzis liktų, ir yra pasirengusi pritarti koalicinei vyriausybei.
Dėl probleminių bankų ekspertai pažymi, kad suma, reikalinga jų kapitalui padidinti, yra gana nedidelė, palyginti su Italijos BVP, ir neabejoja, kad Roma ir Briuselis pasieks abiem šalims priimtiną susitarimą.
Apskritai ekonomistai mano, kad trumpalaikė rizika gali būti ne tokia pavojinga kaip vidutinio laikotarpio rizika. Šalis greičiausiai atlaikys referendumo padarinius ir tai padaryti jai iš dalies padės ECB obligacijų pirkimo programa. Euro zonos centrinis bankas sprendimą dėl programos pratęsimo ar išplėtimo priims po kelių dienų po referendumo ir ECB atstovai neviešuose pokalbiuose pažymi, kad balsavimo rezultatas gali padaryti poveikį jų sprendimui.
Sprendžiant valstybės paramos Italijos bankams klausimą, Europos Sąjungos (ES) valdžia greičiausiai sieks kompromiso, nes taip jau buvo ne kartą nutikę praeityje ir Briuselis vengs konfrontacijos prieš rinkimus Vokietijoje ir Prancūzijoje, kurie įvyks 2017 metais.
Kur kas svarbesni Italijai ir visai Europai bus 2018 metų rinkimai ir populistų atėjimo į valdžią grėsmė, kuri yra nemaža, nes tokius politikus palaiko nepatenkinti gyventojai ir verslininkai, pavargę nuo to, kad valdžia neįgyvendina svarbių reformų.
Be to, augant infliacijai ir atsigaunant euro zonos ekonomikai, ECB vieną dieną susimąstys apie turto pirkimo nutraukimą. Ekspertai atsargiai spėja, kad tai gali nutikti kitų metų rugsėjį. Italijos vyriausybės obligacijų pirkimą ECB po to galėtų pratęsti tik tuo atveju, jeigu su tuo aiškiai sutiktų kitų šalių politikai, ir tuomet, kaip rašo „The Wall Street Journal“, nutiktų tai, ko euro zona taip stengėsi išvengti – Roma taptų visiškai priklausoma nuo Berlyno.
