Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Klaidus euro kelias: kaip BVP pasklinda lietuvių kišenėse?

Pagal BVP ES vidurkiui nusileidžiame ketvirtadaliu, o algomis – pusiau. Kur dingsta pinigai? Juk sukurtas BVP parduodamas, virsta Nacionalinėmis pajamomis ir pasiskirsto tiems, kas dalyvavo jo kūrime – darbo ir kapitalo savininkams.
Piniginė
Piniginė / Vida Press nuotr.

Klesti ar skursta Lietuva?

Valdžios žmonėms ir turtingesniems piliečiams džiūgaujant ūkio atsigavimu po krizės ir nuosekliu augimu jau keletą metų, skeptikai stoviniuoja „Lidl“ eilėse ir net nenori girdėti pranešimų apie BVP didėjimą bei kainų stabilumą.

Vidutiniškai vienam gyventojui gaminame tris ketvirtadalius ES vidurkio. Daug kas nepatikės, bet absoliučiu dydžiu tai maždaug 1990 metų Vokietijos ar JK lygis.

Pirmųjų argumentas – akivaizdūs statistiniai rodikliai: Lietuvos BVP per narystės ES dešimtmetį išaugo daugiausia. Už nugaros palikome kelias pokomunistines šalis, pavijome Estiją ir Slovakiją, nebetoli ir Čekija su Slovėnija.

Vidutiniškai vienam gyventojui gaminame tris ketvirtadalius ES vidurkio. Daug kas nepatikės, bet absoliučiu dydžiu tai maždaug 1990 metų Vokietijos ar JK lygis. Galėtume sakyti, pildosi Sąjūdžio metų svajonės.

Tačiau ir skeptikai turi argumentų. 2015 m. Eurobarometro duomenimis, 55 proc. lietuvių ekonominę šalies padėtį laikė labai bloga arba gana bloga ir tik 42 proc. labai gera arba gana gera. Savo gyvenimo standartais patenkinti tik kiek daugiau kaip pusė – 56 proc. – gyventojų ir tuo lenkiame tik tris nesėkmingas ES šalis: Graikiją, Vengriją, Bulgariją.

Vos ne pusė Lietuvos gyventojų, to paties Erobaromentro 2014 m. duomenimis, nuogąstavo, kad gali patekti į skurdą. Vargu ar galima tokias nuostatas priskirti tik nepagrįstam lietuvių pesimizmui. Žemiau pabandysime parodyti ir objektyvių nepasitenkinimo ekonominiu augimu priežasčių.

Augant BVP atitinkamai turėtų didėti ir jį gaminusiųjų, ekonomistų vadinamų, gamybos veiksnių savininkų – darbo ir kapitalo – pajamos. Tačiau vidutinė lietuviška alga lenkia tik bulgarišką bei rumunišką ir yra daugiau kaip du kartus mažesnė už ES šalių vidurkį.

Žinoma, algos irgi auga ir per narystės ES dešimtmetį jos Lietuvoje pakilo nuo 34 iki 47 proc. ES vidurkio. Tačiau absoliutus skirtumas nesumažėjo. 2004 m. lietuviška vidutinė alga buvo 1211 eurų mažesnė už vidutinę ES, o 2014 m. tas skirtumas padidėjo iki 1279 eurų (į kainų skirtumus tarp šalių, kaip ir kitais atvejais, atsižvelgta).

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Eurai
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Eurai

Pastarasis skirtumas, nors ir rečiau pateikiamas ekonominėse apžvalgose, yra reikšmingas. Juk svarbu ne tik kiek procentų alga skiriasi nuo kitos šalies gyventojo algos, bet ir kiek eurų žmogus turi mažiau ir kiek dėl to mažiau gali pirkti.

Dar liūdniau, kad algos Lietuvoje kitų tyrėjų vertinimais iki šiol nesiekia paskutinių sovietmečio metų vidutinės realios algos. To Sąjūdžio metais tikrai nesitikėjome.

Vieni gauna mažas algas, kiti didelius pelnus

Jeigu pagal BVP ES nusileidžiame ketvirtadaliu, o algomis – pusiau, kur dingsta pinigai? Juk sukurtas BVP parduodamas, virsta Nacionalinėmis pajamomis ir pasiskirsto tiems, kas dalyvavo jo kūrime – darbo ir kapitalo savininkams.

Nacionalinių pajamų vadinamasis funkcinis pasiskirstymas tarp gamybos veiksnių rodo, kad darbo dalis Lietuvoje itin maža – nesiekia 50 proc., kai ES arti 60 proc. Latvija ir Estija tuo požiūriu arčiau Europos. Tas 10 proc. punktų skirtumas reikšmingas, jis lemia apie penktadalį algos. Tiek ji būtų Lietuvoje didesnė, jei funkcinis nacionalinių pajamų pasiskirstymas būtų artimas ES vidurkiui ar panašus kaip Estijoje. Tuomet estus būtume prisiviję ne tik BVP vienam gyventojui, bet ir vidutine alga.

Lietuvos gyventojų pirminių pajamų struktūroje ypač didelę dalį sudaro ne samdomo darbo, o ekonominės veiklos perteklius ir mišrios bei turto pajamos. Turto pajamos yra gaunamos namų ūkiams investuojant į bendroves ir tai yra tiesiog kapitalo pajamos.

Gyventojų ekonominė veikla namų ūkio viduje taip pat duoda pajamas, vadinamas veiklos pertekliui. Turima galvoje savo reikmėms gaminama produkcija, naudojimasis nuosavomis gyvenamosiomis patalpoms, atėmus su tuo susijusias išlaidas. O mišrios pajamos yra iš individualios ekonominės veiklos, kuriose yra ir asmens darbo, ir jo naudojamo kapitalo pajamų dalys, tačiau šios dalys apskaitoje neatskiriamos.

Namų ūkių veiklos perteklius ir mišrios pajamos didelės šalyse kur paplitusi individualios įmonės šeimos ūkiai, individuali ūkinė veikla. Vietoje samdomų darbuotojų algų tose srityse daugiau paplitę mišrios pajamos.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Romas Lazutka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Romas Lazutka

Tuo tarpu Lietuva išsiskiria ypatingai didelėmis ne mišriomis, o turto pajamomis. Jos sudaro beveik ketvirtį namų ūkių pirminių pajamų ir yra didžiausios iš 22 ES šalių, apie kurias yra Eurostat duomenys. Turto pajamose virš 90 proc. yra bendrovių paskirstytos pajamos. Šios pajamos labai didelės, lyginant su kitomis šalimis, ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje.

Tokie dideli turto pajamų ir jo struktūros skirtumai tarp šalių kelia abejones dėl Eurostat skelbiamų duomenų tikslumo atskirose šalyse ir jų palyginamumo tarp šalių. Tačiau bet kuriuo atveju, net jeigu kitų nei algos pajamų proporcijos ir nėra tiksliai atspindėtos Nacionalinėse sąskaitose, akivaizdu kad jos visos kartu Lietuvoje yra santykinai didelės, o darbo pajamos mažos.

Parodytos funkcinio pirminių pajamų paskirstymo ypatybės Lietuvoje iš dalies paaiškina, kodėl esant neblogam BVP augimui, nemažos dalies gyventojų, kurie gyvena tik iš darbo užmokesčio, gyvenimo lygis negali būti aukštas.

Tai gali būti paaiškinta tokiais veiksniais, kaip nestipri profsąjungų veikla, po krizės ilgą laikotarpį esantis didelis nedarbas, santykinai sunki mokestinė našta samdomam darbui, lyginant su kitomis pajamomis. Visi šie veiksniai leidžia ir skatina įmonių savininkus ir vadovus mokėti mažus atlyginimus, bendrovių pajamas imti dividendais, o asmenis vietoje samdomo darbo rinktis individualias veiklas arba nukreipti pinigų srautus per įkurtas įmones.

Žinoma, tokiomis schemomis gali pasinaudoti labiau pasiturinti ir ekonomiškai raštinga visuomenės dalis. Kiti ir toliau nešą sunkią samdomam darbui tenkančią mokesčių naštą. Tuo tarpu turto ir iš jo gaunamų pelnų apmokestinimas išlieka vienas žemiausių ES.

Tai lemia ir prastą biudžeto surinkimą, nuolatinį lėšų trūkumą viešoms paslaugoms, viešajame sektoriuje dirbančių – mokytojų, gydytojų, gaisrininkų, policininkų – algoms, pensijoms. Parodytos funkcinio pirminių pajamų paskirstymo ypatybės Lietuvoje iš dalies paaiškina, kodėl esant neblogam BVP augimui, nemažos dalies gyventojų, kurie gyvena tik iš darbo užmokesčio, gyvenimo lygis negali būti aukštas.

Pajamų nelygybė – daug didesnė, nei rodo oficiali statistika

Nacionalinių pajamų pasiskirstymas tarp darbo, kapitalo ir individualios veiklos parodo tik labai bendras ekonomikos augimo poveikio asmenims tendencijas. Būtina tarpasmeninio pajamų pasiskirstymo namų ūkių lygmenyje analizė, kuri parodytų ne vidutinius nacionalinių pajamų dydžius vienam gyventojui Lietuvoje, bet pajamų dydžio skirtumus tarp namų ūkių.

Jeigu augant ekonomikai didelė dalis gyventojų gauna tik nedideles darbo pajamas, o nedidelė dalis namų ūkių susikrauna menkai apmokestinamus pelnus, pastarųjų pajamų augimas gali lenkti ekonomikos augimą, o tuo pat metu didelei daliai gyventojų to augimo vaisių gali netekti. Tenka kelti Lietuvos politikoje ir viešajame gyvenime nemėgstamą pajamų nelygybės klausimą.

Net pagal oficialiai skelbiamus Eurostat duomenis Lietuvos gyventojų pajamų nelygybė gana didelė. Lietuva priklauso ES šalių grupei, kuriose penktadalio turtingiausių ir neturtingiausių gyventojų pajamų santykis yra daugiau kaip 6 kartai, o Gini rodiklis – 35 proc.

Tarpasmeninis pajamų pasiskirstymas yra nustatomas Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimu. Šio tyrimo duomenys naudojami pajamų nelygybės įvertinimui. Ir jų pakaktų, tačiau sugretinus tų tyrimų duomenis su minėtais Nacionalinių sąskaitų duomenimis pastebimas didelis neatitikimas, kuris bent iš dalies gali paaiškinti pradžioje iškeltą dilemą – kodėl augantis BVP nepasireiškia adekvačiu visų gyventojų gerovės augimu?

Fotolia nuotr./Taupyklė
Fotolia nuotr./Taupyklė

Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimuose atsispindi tik apie du trečdalius Lietuvos gyventojų disponuojamų pajamų. Priešingai paplitusiai nuomonei apie ypatingai prastą darbo užmokesčio statistiką, minėti tyrimai parodo apie 85 proc. Nacionalinėse sąskaitose fiksuojamos algos.

Tuo tarpu duomenų apie turto ir kitų mišrių individualių pajamų pasiskirstymą beveik neturime – fiksuojama tik apie dešimtadalį turto ir mažiau nei pusė mišrių pajamų. Kyla klausimas – kur dingsta pinigai? Ar jas gaunančių gyventojų dalis tokia maža, jog apklausos šios dalies gyventojų tiesiog neapčiuopia? Kokia pajamų nelygybė būtų, jei visos turto ir mišrios pajamos būtų įvertintos?

Į šį klausimą galima atsakyti tik remiantis prielaidomis. Pirmoji iš prielaidų labai paprasta. Tarkime visų pajamų rūšių, tame tarpe, turto ir mišrių pajamų, pasiskirstymas tarp namų ūkių toks, kokį atspindi gyventojų pajamų tyrimai. Visas šias pajamas, kurios parodytos Nacionalinėse sąskaitose, paskirstę namų ūkiams SILC tyrimais nustatytomis proporcijomis, Lietuvoje matytume visai ne europietišką pajamų nelygybę.

Kvintilinis pajamų pasiskirstymas beveik padvigubėja, o Gini koeficientas šoka arti 50 proc. Tokia nelygybė labiau būdinga Pietų Amerikos šalims. Tokiu būdu įvertinus pajamų pasiskirstymą, matome, kad vieno dešimtadalio Lietuvos gyventojų pajamos apima virš 40 proc. visos visuomenės disponuojamų pajamų.

Jeigu tikrai taip netolygiai pasiskirstę pajamos, galima suprasti didelės visuomenės dalies nepasitikėjimą ekonominiu augimu ir nusivylimą šalies raida. Įdomu, kad analogiškai Nacionalinėse pajamos esamą perviršį paskirsčius Estijos ir Latvijos namų ūkiams, tokio pajamų nelygybės šuolio nėra.

Sušvelninus skaičiavimo prielaidą, laikant, kad Lietuvoje turto pajamų dalis disponuojamose pajamose yra analogiška Latvijos ir Estijos vidurkiui, t.y. ne 24 proc., o 10 proc. (likusi Lietuvos namų ūkių turto pajamų dalis priskiriama mišrioms pajamoms), Lietuvos pajamų nelygybės rodikliai vis tiek lieka labai aukšti: Gini koeficientas virš 40 proc., o kvintilinis pajamų pasiskirstymas paskutiniais metais yra daugiau kaip 8 kartus. Turtingiausiam namų ūkių dešimtadaliui tuomet atitenka apie trečdalį visų šalies disponuojamų pajamų. Ir šie rodikliai demonstruoja ypač didelę pajamų nelygybę.

Taigi, net jeigu Lietuvoje turto pajamos Nacionalinėse sąskaitose atspindėtos ir netiksliai, t.y. dalis mišrių pajamų priskirta turto pajamoms (o tai tikėtina, nes sunku rasti argumentus, kodėl Lietuva taip galėtų išsiskirti iš gretimų šalių), vis tiek tos pajamos yra ne darbo užmokestis ir, tikėtina, yra pasiskirstę netolygiau ir atitenka santykiai nedideliai daliai namų ūkių. Dėl šios priežasties esanti didelė pajamų nelygybė gali padėti suprasti didelį neatitikimą tarp BVP, tenkančio vidutiniškai vienam gyventojui ir didelės visuomenės dalies, pirmiausia gyvenančios iš algų, mažų pajamų.

Perskirstomasis valstybės vaidmuo

Iki šiol pagrindinį dėmesį skyrėme pirminėms, t.y. rinkose gaunamoms pajamoms, jų šaltiniams ir pasiskirstymui namų ūkiuose. Nors ir parodėme disponuojamų pajamų, t.y. po valstybės įsikišimo mokesčiais ir socialinėmis išmokomis, nelygybę. Dabar stabtelėsime kaip tik prie šio įsikišimo.

Kadangi net disponuojamų pajamų nelygybė Lietuvoje yra didelė, negalima tikėtis, kad valstybės vaidmuo yra reikšmingas. Pastarasis dažniausiai vertinamas makro lygmenyje, t.y., vertinant valdžios biudžetų pajamų dalį BVP. Ši dalis Lietuvoje yra mažiausia ES ir sudaro 27-28 proc. Dabar žvilgtelėkime kaip tai pasireiškia mikro, t.y., namų ūkių lygmenyje.

Lietuvos valdžia mažiausiai įsikiša į namų ūkių perskirstymą ES (Eurostat duomenys skelbiami apie 21 ES šalį). Socialinės išmokos Lietuvoje sudaro tik 18 proc. pirminių namų ūkių pajamų, kai daugumoje šalių jos svyruoja apie 30 proc. Mokesčiais ir socialinio draudimo įmokomis Lietuvoje paimama 27 proc. pirminių pajamų, o kitose šalyse ši dalis yra tarp 30–50 proc.

Dalį Lietuvos gyventojų gelbsti privatūs piniginiai pervedimai tarp namų ūkių. Jie dideli tiek šalies viduje, tiek iš užsienio – sudaro atitinkamai 6,8 ir 6,5 proc. pirminių pajamų. Privati asmenų tarpusavio parama Lietuvoje sudaro du trečdalius valstybės socialinių išmokų sumos.

Taigi, Lietuvoje pirminėse rinkose uždirbtos pajamos ypatingos tuo, kad jose maža darbo užmokesčio dalis, o didelė turto ir mišrių pajamų dalis. Pastarosios gaunamos tų, kurie turi didesnį ar mažesnį verslą, tame tarpe dirba sau su individualios veiklos ir verslo liudijimais.

Šios pajamos paprastai visuomenėje pasiskirsto ne taip tolygiai kaip darbo užmokestis ar valstybės skiriamos socialinės išmokos. Tai lemia didelę pajamų nelygybę, didelės dalies žmonių nepasitenkinimą jų asmeninių pajamų augimo tempais.

Tai taip pat paaiškina, kodėl šalies ekonominės raidos sėkmė, matuojama, pirmiausia BVP vienam gyventojui, nepaskleidžiama visuomenėje, didelės žmonių dalies pajamos lieka gana mažos. Be to kol samdomi darbuotojai tempia sunkią mokestinę naštą, verslo ir iš jo gaunamų pajamų apmokestinimas Lietuvoje išlieka vienas žemiausių ES. Tai lemia ir prastą biudžeto surinkimą, nuolatinį lėšų trūkumą socialinėms išmokoms ir viešoms paslaugoms, mokytojų, gydytojų, policininkų algoms.

Autoriai prof. R.Lazutka ir dr. J.Navickė yra Vilniaus universiteto socialinės politikos dėstytojai. Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuojamą tyrimą „Pajamų pasiskirstymo veiksniai: darbas, kapitalas ir gerovės valstybė“ (Nr. GER-007/2015).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos