Žinoma, visuomenė be grynųjų savaime nėra tikslas. Tai veikiau priemonė, padėsianti sudaryti geresnes sąlygas skatinti finansinę įtrauktį, užtikrinti saugumą ir kurti gerovę.
Daugumą afrikiečių kol kas gelbėja neoficialioji ekonomika
Šiandien maždaug 326 mln. Afrikos žmonių – 80 proc. pilnamečių šio žemyno gyventojų – nesinaudoja jokiomis oficialiomis ar neoficialiomis finansinėmis paslaugomis. Tačiau banknotus slėpti čiužiniuose ir manyti, kad ten šeimos santaupoms bus saugiausia, nėra labai perspektyvu, o apie galimybes sukaupti tiek kapitalo, kad atsivertų keliai išbristi iš amžino skurdo, negali būti nė kalbos, dėsto autorius.
Milijonai afrikiečių mėgina šio to sukrapštyti dalyvaudami neoficialiojoje ekonomikoje – didžiojoje žemyno dalyje ji sudaro apie 41 proc. BVP. Vadinasi, šie žmonės neturi jokių garantijų ir jokių galimybių kada nors užsitikrinti finansinį stabilumą ir sukaupti turto. Jei būtų imtasi iniciatyvos palaipsniui atsisakyti grynųjų, piliečiams, bendrovėms ir politikos formuotojams tektų bendromis pastangomis sukurti mechanizmą, kuris padėtų visus afrikiečius įtraukti į finansų sektorių.
Tai gerokai palengvintų milijonų žmonių, iki šiol neturėjusių galimybės naudotis bankų paslaugomis, kasdienybę. Be to, daugelį pragyvenimo šaltinių tai priverstų persikelti į oficialiąją ekonomiką, o tai savo ruožtu būtų pati didžiausia Afrikos šalių ekonominė viltis, rašo C. Manlanas.
Jo įsitikinimu, turėtų būti keliamas tikslas siekti gerovės, užtikrinant su ekonomine veikla susijusią finansinę įtrauktį. Smulkiajam verslui ir labai mažoms įmonėms reikalingas naujas kapitalas, padėsiantis sukurti darbo vietų ir taip prisidėti prie ekonomikos augimo, o bankų sąskaitų susiejimas su vykdoma ekonomine veikla padėtų užtikrinti, kad net ir tie, kurie prekiauja pakelėje, galėtų pretenduoti į riekę bendro ekonominio pyrago.
Vis dėlto finansinė įtrauktis nėra tas šalutinis poveikis, kurio būtų galima savaime tikėtis atsisakius grynųjų, teigia C. Manlanas. Priešingai, kaip tvirtina Harvardo universiteto ekonomistas Kennethas Rogoffas, kad demonetizacija vyktų sėkmingai, būtinas išsamus ir įgyvendinamas planas, kaip padidinti finansinę įtrauktį ir paskatinti naudojimąsi bankais.
Daugiausiai dėmesio rengiant tokį planą turėtų būti skiriama atitinkamoms ekonominės veiklos sritims palankios ekosistemos kūrimui. Afrikoje tai reiškia ne tik finansinių paslaugų teikimą, bet ir finansinio raštingumo lavinimą. Naujai atidarytos bankų sąskaitos neduos didelės naudos, jei taip ir liks nenaudojamos. Kad finansinė įtrauktis suteiktų realių ekonominės transformacijos galimybių, afrikiečiams būtina įgyti žinių ir priemonių, padėsiančių jiems finansinėmis paslaugomis naudotis kuo veiksmingiau.
Ekonomistas įsitikinęs, kad visa tai pasiekti bus tikrai nelengva, ir primena Indijos pavyzdį. Norint, kad procesas vyktų sklandžiai, pasak jo, reikia nusiteikti rezultatų tikėtis ne iškart, o palaipsniui. Afrika negali leisti, kad grynųjų trūkumas sutrikdytų neoficialiosios ekonomikos veikimą, kaip kad atsitiko Indijoje, pabrėžia autorius.
Tačiau jei Afrikoje šis perėjimas įvyktų sėkmingai, jo nauda būtų milžiniška. Demonetizacija ko gero net padėtų šalims sutaupyti pinigų. „MasterCard“ skaičiavimais, vieną procentą savo BVP šalys visame pasaulyje kasmet išleidžia banknotų gamybai, tvarkybai ir platinimui. Šiuos pinigus verčiau būtų galima panaudoti siekiant Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų ir taip bent šiek tiek pagerinti Afrikos skurstančiųjų gyvenimą.
Afrikai reikalinga pinigų sąjunga
Yra pagrindo manyti, kad atsisakyti grynųjų Afrikai gali pavykti, rašo C.Manlanas. Nemaža dalis afrikiečių jau dabar naudojasi skaitmeninėmis mokėjimo sistemomis, pavyzdžiui, „M-Pesa“ ir „EcoCash“. Tai būtent tokio tipo inovatyvios platformos, kurių vaidmuo pereinant į elektroninį finansinį lygmenį gali būti ypač svarbus.
Nors hiperinfliacija toli gražu nepalengvina perėjimo nuo grynųjų prie elektroninių priemonių, Zimbabvės patirtis rodo, kad piliečiai gali prisitaikyti prie tam tikrų sunkesnių aplinkybių ir tai sėkmingai padaro. Pavyzdžiui, kai kuriose parduotuvėse vietoj grąžos siūloma papildyti mobiliųjų pinigų sąskaitas.
Tačiau, siekiant didesnio postūmio Afrikai atsisakant grynųjų, bus labai svarbu sukurti pinigų sąjungą, kuri padėtų stiprinti ekonominę integraciją visame žemyne. Tai savo ruožtu paskatintų viso žemyno skaitmeninių finansinių paslaugų ekosistemos plėtotę, reikšmingai paspartintų Afrikos vidaus prekybos vystymąsi ir, atitinkamai, atvertų tiesiausią kelią žmonėms ištrūkti iš skurdo.
Šiuo metu 14-oje Vakarų ir Centrinės Afrikos valstybių cirkuliuoja Afrikos finansinės sandraugos (AFS) frankas, kuris yra susietas su euru. Pietų Afrikoje veikia bendra Lesotą, Namibiją ir Svazilandą vienijanti pinigų politika. C.Manlano įsitikinimu, kelias čia atviras ir tiesus.
Demonetizacijos idėja Afrika užsikrėtė gana vėlai, tačiau net ir tai, ekonomisto įsitikinimu, gali duoti naudos – tereikia mokytis iš šalių, kurios tai jau padarė arba yra pakeliui. Tarp jų – ne tik Indija, bet ir Danija, Norvegija, Švedija. Į tai reikia žvelgti kaip į strateginį Afrikos ekonomikos transformacijos, kuri taip gyvybiškai reikalinga, pranašumą.
Turėdama gerą, kantrybe ir atsidavimu paremtą strategiją, Afrika turi šansų tapti ekonomika be grynųjų ir užtikrinti aukštą finansinės įtraukties, padedančios kurti ekonominę gerovę ir didinti saugumą, lygį. Galbūt netrukus kur nors Ganos viduryje tradicinį „Kofi broke man“ – kepintų plantanų su žemės riešutais skanėstą – iš pakelės prekeivio bus galima nusipirkti atliekant elektroninį mokėjimą, svarsto C.Manlanas. Tai, pasak jo, padėtų pakelės prekeiviui kurti gerovę šiai dienai – ir sutaupyti rytojui.
