Retieji metalai – ar jie tikrai reti?
Disprozijus, neodimis, ceris ir kiti retieji metalai yra 17-os sunkiųjų metalų grupė, kurių iš tikro apstu Žemės plutoje visame pasaulyje.
Remiantis 2024-ųjų JAV geologijos tarnybos vertinimu, pasaulio telkiniuose jų yra 110 mln. tonų, įskaitant 44 mln. tonų Kinijoje, kuri yra didžiausia pasaulyje gamintoja.
Dar apskaičiuota, kad apie 22 mln. tonų jų esama Brazilijoje, 21 mln. – Vietname, 10 mln. – Rusijoje ir 7 mln. – Indijoje.
Tačiau šių metalų gavybai reikia intensyviai naudoti plataus masto chemines medžiagas, o tai generuoja didžiulius toksiškų atliekų kiekius ir ne kartą sukėlė aplinkosaugos katastrofas, tad nemaža dalis šalių nerimauja dėl didelių gamybos sąnaudų, rašo theguardian.com.
Nuo elektros lempučių iki raketų
Kiekvienas iš 17 retųjų metalų yra naudojamas pramonėje ir juos galima rasti įvairiuose kasdieniuose ir aukštųjų technologijų įrenginiuose – nuo elektros lempučių iki nuotoliu valdomų raketų.
Europis naudojamas televizorių ekranams, ceris – stiklui poliruoti ir automobilių katalizatoriuose; lantanas naudojamas aukštos įtampos elektroduose, o lydiniai su lantanu naudojami hibridinių ir vandenilinių automobilių energijos sistemose. Šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis šių medžiagų pritaikymo galimybės yra be galo plačios.
Ir visi turi unikalių savybių, kurios yra beveik nepakeičiamos arba jų pakeitimas itin brangus.
Pavyzdžiui, neodimis ir disprozis leidžia gaminti beveik amžinus, itin galingus magnetus, kuriems reikia mažai priežiūros, tai leidžia statyti vėjo jėgaines jūrose ir gaminti elektros energiją toli nuo kranto.
Bando atsikratyti priklausomybės
Jau dešimtmečius Kinija maksimaliai išnaudoja savo išteklius nukreipdama didžiules investicijas į išgryninimo operacijas, dažnai be griežtos aplinkosauginės priežiūros, būtinos Vakarų valstybėse.
Kinija taip pat turi gausybę retųjų metalų gamybos proceso patentų, o tai kliudo kitų šalių įmonėms, siekiančioms pradėti savo didelio masto gamybą.
Dėl to daugumai įmonių pigiau rūdą siųsti į Kiniją ir ją perdirbti ten, o tai tik stiprina pasaulio priklausomybę nuo Rytų Azijos.
JAV bei Europos Sąjunga (ES) didžiąją savo žaliavų dalį gauna iš Kinijos, tačiau yra stengiamasi sustiprinti vietinę produkciją ir perdirbti tai, ką jau panaudojo, siekiant atsiriboti nuo Pekino.
Prekybos karai
JAV ir Kinijos prekybos konflikto įkarštyje 2019-aisiais, kai abi šalys ėmėsi tarpusavio muitų ir prekybos apribojimų, Kinijos nacionalinė žiniasklaida užsiminė, kad retųjų metalų eksportas į JAV gali būti nutrauktas kaip atsakas į JAV prekybos politiką. Šis grasinimas sukėlė neužtikrintumo jausmą daugeliui gamybos įmonių, kurios priklausė nuo Kinijos tiekimo, ir stipriai paveikė globalią tiekimo grandinę.
Nuo to laiko Tokijas stengėsi diversifikuoti tiekimą ir pasirašė sutartis su Australijos grupe „Lynas“ dėl gamybos Malaizijoje, sustiprinti perdirbimo pajėgumai.
Kinijos Prekybos ministerija ir jos muitinės administracija pranešė, kad šalis taiko volframo, telūro, bismuto, molibdeno ir indžio eksporto kontrolę, siekdama „apsaugoti nacionalinio saugumo interesus“.
Volframas, telūras, bismutas ir indis yra JAV geologijos tarnybos laikomi kritiniais mineralais – medžiagomis, kurios yra būtinos pažangioms technologijoms, švariai energijai ir nacionaliniam saugumui.
