Prisimindami praėjusius metus ir visą laikotarpį nuo pat 2008 m. krizės, ekonomistai ir investuotojai gali padaryti vieną išvadą, kuri itin populiari Holivude: „Niekas nieko nežino“.
Turtingiausios ir daugiausia patirties sukaupusios kino studijos ir prodiuseriai daug laiko bei pinigų skiria auditorijos tyrimams. Tačiau vis tiek neturi nė menkiausio supratimo, ar naujausi filmai sulauks šlovės, ar patirs nesėkmę.
Ši taisyklė galioja ir finansų rinkoms, plataus vartojimo prekių kainoms, politiniams procesams ir korporatyviniams rodikliams, rašoma „Project Syndicate“ publikacijoje.
Blogi metai
Praėjusių metų pabaigoje viena turtingiausių pasaulio bendrovių „Apple“ prisipažino, kad nežino, kiek „iPhone“ telefonų jai pavyks parduoti Kinijoje. Geriausiai informuoti prekeiviai energetika prognozavo visuotinį išteklių trūkumą, kuris turėjo išpūsti naftos kainas iki daugiau kaip 100 dolerių už barelį kaip tik tuo metu, kai naftos kainos atsidūrė ties 50 dolerių riba.
JAV prezidentas nežino, ar jis nusiteikęs kategoriškai prieš pasaulinę prekybą, ar ją palaiko. Akcijų rinkos prognozavo pasaulinį ekonomikos kilimą tuo metu, kai obligacijų rinkos žadėjo recesiją, o tada abi apsigalvojo.
Prieš metus ekonominiai lūkesčiai buvo optimistiški, rašo A.Kaletsky. Visuose pasaulio regionuose pirmąkart po 2008-ųjų krizės buvo galima stebėti ekonomikos atsigavimą.
Tačiau 2018-ieji buvo blogiausi metai investuotojams nuo pat finansų krizės laikų. Centriniams bankams teko atsitraukti nuo pirminių planų normalizuoti monetarinę politiką, ekonomistams teko mažinti augimo prognozių rodiklius, o nemažai daliai verslo įmonių pradėti ruoštis 2019-ųjų arba 2020-ųjų recesijai.
Veikia politika ir ekonomika
Pagrindine nerimo priežastimi, A.Kaletsky įsitikinimu, tapo finansų rinkų elgesys. Daugelis ekonomistų gruodį fiksuotą vienalaikį ilgalaikių palūkanų normų ir akcijų kainų kritimą įvertino kaip beprasidedančios recesijos požymį.
Prieš darant išvadą, kad finansų rinkos visada pajėgia prognozuoti arba formuoti ateitį, vertėtų prisiminti, kad ekonominiai ir politiniai įvykiai paprastai veikia finansinius lūkesčius, o ne atvirkščiai, rašoma „Project Syndicate“ publikacijoje.
Tad kokie įvykiai galėtų iššaukti recesiją arba priversti ekonomiką staiga sulėtėti? Laiko tėkmė – pasaulinis ekonomikos augimas, kuris prasidėjo 2009-aisiais, tęsiasi jau beveik dešimt metų. Jeigu iki 2020 m. JAV recesija taip ir neprasidės, bus galima fiksuoti ilgiausią šalies istorijoje nepertraukiamą ekonomikos augimą.
Jeigu iki 2020 m. JAV recesija taip ir neprasidės, bus galima fiksuoti ilgiausią šalies istorijoje nepertraukiamą ekonomikos augimą.
Anot A.Kaletsky, panašu, kad ekonomikos augimą ilgainiui pradeda kamuoti senatvinės ligos. Ima didėti palūkanų normos, kyla energijos kainos, spartėja infliacija ir pagaliau pradeda grėsti bankų krizė, kurią išprovokuoja staigūs aukštų, bet nestabilių nekilnojamojo turto kainų kritimai.
Jei nė vieno iš šių pranašingų veiksnių nėra, politiniams lyderiams iškyla rizika smarkiai pervertinti savo jėgas ir prarasti atsakomybės jausmą, o tai, savo ruožtu, veda į karus, prekybos konfliktus ir esmines klaidas valdant biudžetą.
Kai kurios iš šių problemų pradėjo ryškėti 2018 m.: didėjančios palūkanų normos JAV, griežtėjančios fiskalinės drausmės sąlygos Italijoje ir daugelyje kitų Europos šalių, įsiplieskiantis muitų karas tarp JAV ir Kinijos, kylančios energijos kainos visame pasaulyje.
Todėl nieko stebėtina, kad 2018-aisiais pasaulio ekonomika lėtėjo, o ne spartėjo, kaip kad prognozavo dauguma ekonomistų, teigia A.Kaletsky.
Permainų vėjai
Daugelis veiksnių, kurie pernai lėmė ekonomikos augimo lėtėjimą, ima krypti priešinga linkme. Naftos kainos nukrito, JAV obligacijų pelningumas beveik grįžo į tą patį lygį, kuriame buvo 2018 m. pradžioje, prekybos konfliktai slopsta, o Kinija švelnina savo makroekonominę politiką.
Visi šie pokyčiai ir reiškiniai buvo pagrindiniai veiksniai, kurie lėmė praėjusių metų rinkos sukrėtimus, „Project Syndicate“ rašo A.Kaletsky.
Sprendžiant pagal pagrindinius rodiklius, ekonomikos augimas 2019-aisiais turėjo būti toks pat spartus arba net spartesnis negu 2018-aisiais, bet vertybinių popierių kaina ir obligacijų pelningumas staiga subliuško. Ar gali būti, kad investuotojus paveikė tvyrantis politinis chaosas ir jie nė nepanoro bandyti spėlioti, kas bus toliau, klausia A.Kaletsky.
Jei taip, pasak ekonomisto, tuomet rinkos, užuot spėdamos ateitį, pamažu tapo pasyviomis stebėtojomis, kurios negeba nieko daugiau, tik reaguoti į įvykius.
