Miestai tolsta nuo kaimų
Gyventi provincijoje sunkiau. 2012 metais Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus apskrityse bedarbių dalis nesiekė 11 proc. Tuo tarpu Alytaus ir Utenos apskrityse bedarbių yra apie 15 proc. visose kitose neturinčiųjų darbo taip pat daugiau nei trijuose didžiuosiuose miestuose.
Panašus vaizdas ir žiūrint į atlyginimų skirtumus regionuose: vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių pernai Lietuvoje buvo 2046 Lt. Vilniaus mieste – 2431 Lt, Kaune – 2031 Lt, Klaipėdoje – 2207 Lt. Likusioje Lietuvos dalyje vidutinis užmokestis niekur, išskyrus stambios pramonės Mažeikių, Jonavos ir Visagino rajonus, neperkopė 2 tūkst. litų ribos.
Ne kiekvienam gyventojui rūpi, tačiau rajonų „ekonominę gyvybę“ rodo metinės tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui. Jų dalis 2007–2011 metų laikotarpiu Kaune išaugo dvigubai ir siekia daugiau kaip 12 tūkst. litų, Vilniuje – daugiau kaip 42 tūkst. litų. Palyginimui – Utenos rajone šis rodiklis sumažėjo beveik trečdaliu, Molėtų rajone – 2, Kupiškio rajone – 3, o Lazdijų rajone – net 5 kartus. Daugelyje savivaldybių tiesioginės užsienio investicijos tiesiog neauga, nepaisant bendro jų didėjimo Lietuvoje, o mažiausiai investicijų pritraukiančiose „auga“ nuo 20 iki 40 litų žmogui. Taigi akivaizdu, jog atskirtis tarp didžiųjų ir mažesnių miestų, tarp urbanizuotų ir kaimiškų vietovių tik didėja.
Regioninė politika – be vizijos ir be rezultatų
Aiški ir nuosekli regioninė politika būtina siekiant mažinti nedarbą regionuose, stabdyti miestelių ir kaimų tuštėjimą. Suvokdama tokios politikos svarbą Andriaus Kubiliaus Vyriausybė priėmė sprendimą 2014–2020 metais padidinti paramą regioninės politikos įgyvendinimui iki 20 proc. visos ES struktūrinės paramos. Regioniniams projektams 2007–2013 metais skirta – 2,5 mlrd. Lt., tai maždaug dešimtadalis visos mūsų šaliai tekusios ES paramos. Tiesa, ir šis skaičius būtų žymiai didesnis, jei pridėtume ministerijų regionuose įgyvendinamus projektus. Vis dėlto rezultatams pasiekti svarbiausios ne sumos, o jų skirstytojų požiūris ir siekiami rezultatai.
2007–2013 metais įgyvendinant regioninę politiką didžiausias dėmesys tiek probleminėse teritorijose, tiek septyniuose augimo centruose buvo skiriamas infrastruktūrai – keliams, šaligatviams, mokykloms, ligoninėms ir kt. Visa tai labai svarbu, tačiau toks pinigų panaudojimas ekonomikai turi itin menką vertę, nes daugeliu atvejų investuojant į infrastruktūrą nepagalvota, kiek kainuos atnaujintą gerbūvį išlaikyti, nesumąstyta ir kaip įsisavintas lėšas „įdarbinti“, kad jos neštų ekonominę naudą.
Pavyzdžių gausu – dvarai atnaujinti nesuplanavus, kokia bus jų paskirtis, kaip patogiai prie jų privažiuoti, kaip pritraukti daugiau turistų. Mokyklos renovuojamos nepaisant to, kad netrukus gali būti jungiamos, mažuosiuose miestuose pilna žiedinių sankryžų, o kaip tinkamai panaudoti krepšinio čempionatui pastatytas arenas, dar ilgai suksime galvas.
Ne kiekvienam gyventojui rūpi, tačiau rajonų „ekonominę gyvybę“ rodo metinės tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui
Savivaldybėms tokių projektų išlaikymas tampa sunki našta. Perdėtas dėmesys infrastruktūrai daugeliu atveju nepaskatino regionų socioekonominio vystymosi. Už visų šių nesėkmių slepiasi neraminantis centrinės valdžios ir savivaldybių požiūris – pastangos bet kokia kaina įsisavinti ES skiriamas lėšas, o ne siekti konkrečių ilgalaikių rezultatų.
Iš to, kaip skirstoma ES parama jau spėjo pasijuokti žiniasklaida, savo išvadas padarė ir Valstybės kontrolė. Dar prieš trejus metus parengtose jos rekomendacijose siūloma regioniniams projektams nustatyti aiškius kriterijus ir atranką vykdyti pagal planuojamus rezultatus. Atrodytų, savaime aiškūs siūlymai, tačiau būtent to iki šiol skirstant lėšas nebuvo.
Vienas iš prioritetų skirstant ES paramą yra tolygios regionų plėtros skatinimas. Vis dėlto mažesnieji miesteliai dažnai neturi užtektinai gebėjimų rengti projektus, taigi didžiausi centrai teikia ir daugiausia projektų lėšų įsisavinimui – taip ne nyksta, o tik didėja regioninė atskirtis.
Nėra visiems tinkančių priemonių
Nors kalbame apie regionų plėtrą, realybėje veikia savivaldybės, o ekonominiai regionai niekaip nesikuria. Regionų plėtros planuose prioritetai dažnai skamba labai jau abstrakčiai: „skatinti smulkų ir vidutinį verslą“, „plėtoti patrauklią ekonominę aplinką“ ir pan. Neaišku, kuo regionai išskirtiniai, kokie jų konkurenciniai pranašumai, kas galėtų būti vieno ar kito regiono augimo varikliu.
Po tokiais „plačiais“ prioritetais ir telpa įvairiausi savivaldybių „individualūs“ projektai. Mat savivaldybės vykdo labai mažai bendrų regioninių projektų ir didžioji dalis lėšų, perskirstomų po regioninės plėtros uždanga, nukreipiamos atskirų savivaldybių prioritetų įgyvendinimui.
Praktika rodo, kad daugiausia diskusijų regionų tarybose kyla ne dėl bendrų projektų vykdymo, o dėl lėšų pasidalijimo tarp savivaldybių atskiriems projektams įgyvendinti. Taigi regioninė politika šiandien dažnai apsiriboja savivaldybių projektų finansavimu.
Ne ką geriau tai, kad nepaisoma regionų specifikos ir vadovaujamasi „tas pats tinka visiems“ (one-size-fits-all) principu. Visiems regionams 2007–2013 metų finansinėje perspektyvoje buvo numatytos tos pačios priemonės, neįvertinant regionų specifikos ir poreikių. Jeigu regionui tam tikrų priemonių nereikėjo, nebuvo galimybės šias lėšas skirti kitai, konkrečiam regionui aktualiai priemonei. Europoje senokai suprasta, kad „one-size-fits-all“ politika neveikia ir būtini specifiniai sprendimai.
Galiausiai būtina keisti požiūrį į pačius regioninės politikos tikslus. Tai turėtų būti į regiono augimą orientuota ekonominė politika, o ne kompensacinis socialinės politikos instrumentas. Finansinė pagalba atsiliekantiems reikalinga, bet kartu būtina skatinti regioną augti.
Per mažai bendradarbiaujame
Esamų regionų tarybų vaidmenį reikia stiprinti, taip skatinant savivaldybių ir socialinių partnerių iniciatyvą bendram veikimui. Šiandien pagrindiniai sprendimai yra priimami savivaldybių, o Regiono plėtros tarybos yra daugiau patariamosios ir net neturi juridinio asmens statuso. Tai reiškia, kad jos negali teikti projektinių paraiškų atstovaujamo regiono vardu. Paraiškas toliau teikia atskiros savivaldybės. Nereikia aiškinti, kad tai stipriai apriboja galimybes rengti ir įgyvendinti bendrus regioninius projektus bei dalyvauti tarptautiniuose regioniniuose projektuose. Tad Regionų taryba galėtų ir turėtų tapti juridiniu asmeniu, turinčiu savo sekretoriatą. Šis klausimas jau įtrauktas į Seimo darbotvarkę.
Svarbu ir sustiprinti motyvaciją regioniniams projektams rengti ir įgyvendinti. Regionų taryboms vis dar stinga supratimo ir sutarimo, kokią naudą gali duoti kartu vykdoma regioninė politika, tad paklodė vis tampoma į skirtingas puses.
Svarbu skatinti savivaldybių bendradarbiavimą atskirose srityse, steigiant turizmo, transporto ir panašias asociacijas. Vienas iš gerų pavyzdžių yra neseniai susikūrusi tikslinė asociacija „Klaipėdos regionas“, skirta turizmui Klaipėdos regione plėtoti.
Žengus pirmuosius žingsnius galima galvoti plačiau: tokios ir panašios asociacijos gali išeiti už vieno regiono ribų, o skirstant lėšas atsirasti ir specialios priemonės tokiems tarpregioniniams projektams skatinti ir remti. Aptartų žingsnių tikrai nebus gana, kad žmonės nebėgtų į didmiesčius. Tačiau pradėti visada nuo kažko reikia. Pradžia daug žada tada, kai turime aiškią ateities viziją.
Agnė Bilotaitė, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė
Jurgita Šiugždinienė, Kauno technologijos universiteto docentė
