Jos duomenimis, daugiausia, net 83 proc. vartotojų, teigia, kad pirmenybę teikia lietuviškiems pieno produktams, 54 proc. – valgomiesiems ledams. Po 50 proc. vartotojų yra linkę rinktis Lietuvoje pagamintus užkandžius bei vandenį, o 46 proc. – padažus bei pagardus. 44 proc. pirkėjų prioritetą sako teikiantys lietuviškiems šaldytiems produktams, 43 proc. – saldumynams. Žemiau 40 proc. ribos atsiduria konservuoti produktai bei javų gaminiai.
Skonis ir šviežumas – pagrindiniai pasirinkimo kriterijai
Anot minėtos bendrovės vadovės Baltijos šalims Ilonos Lepp, lyginant Lietuvos ir pasaulio pirkėjų simpatijų vietiniams maisto produktams vidurkius, mūsų šalies pirkėjai demonstruoja gerokai didesnį prieraišumą vietiniam maistui.
„Tokio požiūrio priežastis yra labai paprasta: su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis, 92 proc. Lietuvos pirkėjų mano, kad vietos gamintojai geriausiai atitinka jų poreikius ir skonį, – apie lietuvių pasirinkimo priežastis kalbėjo I.Lepp. – Maisto produktų šviežumas Lietuvos pirkėjams yra labai svarbus – net 50-60 proc. savo išlaidų jie teigia skiriantys būtent šviežiems produktams tarp visų mėnesio išlaidų maisto ir greito apyvartumo ne maisto prekėms. Jei iš užsienio atkeliavusioms daržovėms pirmenybę teikia vos 2 proc. šalies pirkėjų, tai vaisiams – 12 proc. Didesnę toleranciją ne lietuviškiems vaisiams lemia prisirišimas prie egzotinių, Lietuvoje neaugančių ir alternatyvų neturinčių vaisių.“
Pirkdami brangiau, žmonės susimoka ir už sveikatą
Šilauoges Miegėnuose auginanti Donata Staugienė net nesudvejojusi teigė, kad lietuviškos prekės yra žymiai skanesnės ir vertingesnės.
„Aš nuskinu šilauogę jau šimtu procentų sunokusią. o iš Ispanijos, Italijos ar kitų šalių atvežtos uogos dažniausiai būna nuskintos dar nesunokusios, pusžalės, – sakė pašnekovė. – Šilauogė turi tokią savybę, kad ji pati noksta. Ją galima nuskinti žalią, sandėliuoti, šaldyti ir ji vežant noksta. Iš šiltų kraštų importuojamas uogas skina žalias su kombainais, gražiai deda į indukus ir, kol jos atvažiuoja pas mus, sunoksta. Būna gražios mėlynos, bet rūgščios.“
Anot pašnekovės, iš kitų šalių atgabentos šilauogės neturi pilno užauginimo ciklo kaip Lietuvoje. Žmonės paskui perka ir sako, kad kažkas yra ne taip – rūgštu, neskanu.
„Mūsų Lietuvoje auginamos uogos būna jau pilnai sunokusios kai skiname. Laukiame iki paskutinės minutės. Dėl to ir ta kaina yra visai kitokia, – kalbėjo D.Staugienė. – Laistyti irgi reikia iki paskutinės dienos, negali draskyti tų uogų dar nesunokusių. Parduodam klientui uogas jau tokias, kokios jos ir turi būti.“
Kaip teigė šilauogių augintoja, žmonėms labai svarbu yra ir tai, kaip uogos auginamos, ar nepurškiamos chemikalais.
„Klientai atvažiuoja į ūkį su mažais vaikučiais. Gali vaikščioti, ragauti. Tada jie pamato, kad uogos iš tiesų nėra nupurkštos, – teigė pašnekovė. – Mano pačios vaikai laksto po tas uogas, valgo ir tada klientai tiki, kad nėra jokios apgaulės. O ką mes žinome, kas ten atvažiuoja iš kitų šalių? Kaip sakau, uogas pirkdami žmonės dar ir už sveikatą susimoka.“
„Savų palaikymo“ argumentas
Avietes ir žieminius česnakus Gudžiūnų seniūnijos Vikaičių kaime auginantis Rimgaudas Rimošaitis taip pat pripažįsta, kad žmonės labai vertina kokybę, todėl mieliau renkasi lietuvišką prekę.
„Žinoma, brangesnes lietuviškas uogas lietuviai perka dėl to, kad jos yra sveikesnės, skanesnės, nepurškiamos chemikalais kaip atvežtinės, – teigė pašnekovas. – Šiemet dėl sausros avietės padžiuvo, bus mažesnės. Aišku, maistinė jų vertė ne ką mažesnė, gal netgi didesnė, bet išvaizda jau nebus labai graži. Tačiau uogienei labai tiks.“
Anot ūkininko, lietuviška prekė dažnai būna brangesnė dėl to, kad galbūt mūsų šalyje nėra taip masiškai auginama ar gaminama kaip kitose didesnėse šalyse.
„Pavyzdžiui, česnakus tokiomis kainomis, kokios yra prekybos centruose ir kaip juos augina kinai, pas mus taip užauginti neįmanoma. Niekaip, – įsitikinęs R.Rimošaitis. – Dar aš nesamdau nieko, dirbu visai vienas. O jei reikėtų dar darbuotoją kokį samdyti? Kaip tai išaugintų uogų kainą?“
Pašnekovas svarstė, kad prie žemų atvežtinių uogų kainų turbūt prisideda ir pigi darbo jėga.
Mažosios bendrijos „Sulčių fabrikas“ vadovė Sandra Kuprevičiūtė kaip ir prieš tai kalbėję pašnekovai, taip pat teigia, kad vienos iš priežasčių, kodėl lietuviai mieliau renkasi lietuviškas prekes – kokybė ir skonis.
„Aš manau, kad visą laiką vartotojas Lietuvoje stengsis rinktis lietuvišką produkciją, – kalbėjo S.Kuprevičiūtė. – Tą pastebiu ne tik aš, bet ir mano tėvai, ūkininkai Kuprevičiai, kurie augina morkas ir kopūstus. Tas yra vienareikšmiškai.
Ir dar. Manau, kad ta vertė yra ne tik dėl to, kad lietuviškas produktas, bet ir dėl to, kad turi ir kitų kokybinių kriterijų.“
Kaip teigė I.Lepp, vertinant priežastis, kodėl Lietuvos vartotojai renkasi vietos, o ne užsienio gamintoją, veikia ir „savų palaikymo“ argumentas. Nuomonei, kad taip yra palaikomi vietos gamintojai, o kartu – šalies ekonomika, pritaria 87 proc. lietuvių. Europoje taip galvojančių vartotojų yra 90 proc.
B.Gruževskis: „Mūsų piliečiai elgiasi racionaliai“
Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriaus pavaduotojas prof. dr. Boguslavas Gruževskis išskiria tris pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos lietuviai mieliau renkasi, kad ir brangesnę, bet savo krašto prekę.
„Pagrindinis akcentas, kodėl perkama lietuviška prekė – tai ekologiškumas.
Lietuviai yra įsitikinę, kad lietuviški produktai yra mažiau chemiškai apdoroti. Daugiau auginami natūraliu būdu, – kalbėjo profesorius. – Ypač tai yra pastebėtina tarp vyresnio amžiaus žmonių, 55-60 metų ar vyresnių. Jaunesnėse kartose yra mažiau to įsitikinimo, jaunesni žmonės racionaliau žiūri į tuos skirtumus, tačiau irgi bendrai šeimose ta nuostata dominuoja.“
Ypatingai daug žmonių, ieškančių ekologiškų prekių, anot B.Gruževskio, galime pastebėti turguje. Nors gal kai kur turgeliuose prekeiviai ir piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu.
Antrasis profesoriaus argumentas šiame straipsnyje jau buvo minėtas ne kartą. Tai yra skonis. Tačiau tai tik dar kartą patvirtina ir įrodo, kad lietuviai iš tiesų myli „savo skonį“. „Lietuviškos prekės, pavyzdžiui, pienas, pieno produktai, turi savo kokybę. Ji tikrai aukšta, tą galiu patvirtinti kalbant apie Rytų rinką, pavyzdžiui, Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją – mūsų sūris, varškės produktai – jų šlovė ten yra gerai žinoma, – didžiavosi B. Gruževskis. – Mes patys prie jų esame įpratę. Pavyzdžiui, pieno skonis labai skiriasi, kad ir lyginant su iš Lenkijos atvežtu. Duona, aišku... Daug mes turime produktų, kurie turi ypatingą savo skonį ir dėl to žmonės yra linkę mokėti daugiau. Ir tikrai nusiviliam, kai suprastėja skonis ar gamintojai pradeda daugiau naudoti tų importinių produktų gamyboje.“
Trečiuoju argumentu profesorius taip pat patvirtina jau išsakytą faktą, kad lietuviams svarbus ir patriotiškumas.
„Tai yra suvokimas, kad perkant savo produkciją, aš labiau investuoju į savo valstybę, – kalbėjo pašnekovas. – Šį argumentą labiau pagrindžia vidutinio amžiaus žmonės. Tie, kurie labiau sutampa su nepriklausomybės laikotarpiu, tai – 25-50 metų. Jie tikrai supranta tą ekonominę reikšmę, perkant savo produkciją: aš perku, tai kažkas turi darbą, kažkas sumoka mokesčius ir panašiai.“
Kad ir kaip vertintų ir palaikytų maisto gamintojus ir augintojus, specialisto teigimu, vis dėlto lietuviai nėra linkę būti tokie lojalūs savo šalies ne maisto gamintojams. Nes šioje srityje viršų ima kainos dydis, o ne produkto kokybė.
Nors kalbintas pašnekovas gyrė tautiečius, tačiau turėjo pastabų valdžiai.
„Aš manau, kad mūsų piliečiai elgiasi visai racionaliai. Tačiau galvoju, kad iš valstybės, t.y. iš Vyriausybės pusės, reikia skatinti, kad už tų argumentų būtų sąžininga, kokybiška gamyba ir prekyba“, – pokalbį baigė prof. B. Gruževskis.
