„Visgi svarbu akcentuoti, kad kolektyvinėse derybose darbuotojams gali atstovauti tik profesinės sąjungos, – sako Darbo teisės skyriaus patarėjas-vyriausiasis darbo inspektorius Laurynas Gudžiūnas. – Taigi jeigu darbdavio arba darbovietės lygmeniu veikia kelios profesinės sąjungos, darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinę sutartį gali sudaryti profesinė sąjunga arba jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir darbdavys.“
Specialistas pabrėžia, kad inicijuojanti kolektyvines derybas šalis privalo raštu prisistatyti kitai derybų šaliai. „Kolektyvinių derybų siekianti šalis turi pateikti aiškiai suformuluotus reikalavimus, pasiūlymus ir atstovus, kuriuos deleguoja į kolektyvines derybas, – pažymi L.Gudžiūnas. – Pasiūlymą gavusi šalis turi ne vėliau kaip per keturiolika dienų įsitraukti į kolektyvines derybas, perduodama raštu atsakymą kolektyvines derybas inicijuojančiai šaliai, kuriame nurodo savo atstovus, dalyvausiančius kolektyvinėse derybose. Svarbu paminėti, kad profesinei sąjungai inicijavus kolektyvines derybas darbdavys turi jose dalyvauti.“
Svarbu akcentuoti ir kolektyvinių derybų baigtį. „Jeigu šalys nėra nusprendusios kitaip, kolektyvinės derybos laikomos baigtomis, kai pasirašoma kolektyvinė sutartis, surašomas nesutarimų protokolas arba kai viena iš šalių perduoda kitai šaliai raštu pranešimą apie tai, kad pasitraukia iš kolektyvinių derybų“, – kolektyvinių derybų baigties aplinkybes vardija patarėjas.
Kolektyvinė sutartis – tai rašytinis susitarimas, kuris nustato darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę, ir šį susitarimą sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos.
„Kolektyvinės sutartys, – pažymi L.Gudžiūnas, – taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. – Vis dėlto, jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas arba konferencija, t. y. įmonės, įstaigos, organizacijos struktūriniuose organizaciniuose dariniuose išrinktų darbuotojų atstovų susirinkimas.“ Tačiau vyriausiasis darbo inspektorius atkreipia dėmesį, kad darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinę sutartį privalo taikyti darbdavys – šios sutarties šalis.
Paminėtina, kad kolektyviniai darbo santykiai yra grindžiami kolektyvinių derybų laisvės ir sutarčių sudarymo laisvės principais, taigi kolektyvinių derybų šalys turi laisvę pačios nustatyti kolektyvinės sutarties turinį.
„Paprastai kolektyvinėse sutartyse tariamasi dėl darbuotojams naudingesnių sąlygų ir papildomų garantijų nei nustato Darbo kodeksas ar kiti įstatymai, taip pat gali būti tariamasi dėl klausimų, kurie nėra sureguliuoti įstatymais ar poįstatyminiais teisės aktais“, – kolektyvinių sutarčių svarbą pabrėžia L.Gudžiūnas.
Anot patarėjo, svarbu pastebėti, kad darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo sąlygas; darbo užmokesčio sąlygas; darbo ir poilsio laiko sąlygas; darbuotojų saugos ir sveikatos priemones; šalių tarpusavio informavimo sąlygas; informavimo, konsultavimo ir kitokio darbuotojų atstovų dalyvavimo darbdaviui priimant sprendimus teisių įgyvendinimo tvarką, nemažinant įstatyme nustatytų darbo tarybos įgaliojimų; kitas šalims svarbias darbo, ekonomines ir socialines sąlygas; kolektyvinės sutarties vykdymo tvarką; kolektyvinės sutarties keitimo, pildymo ir nutraukimo tvarką, galiojimo terminą, vykdymo kontrolės sistemą ir tvarką, kitus organizacinius klausimus, susijusius su kolektyvinės sutarties sudarymu ir vykdymu pagal Darbo kodekso 193 str. 5 d.
„Atkreipiu dėmesį, kad kolektyvinės sutarties vykdymą kontroliuoja kolektyvinės sutarties šalys arba jų tam įgalioti atstovai, taigi ginčai dėl kolektyvinės sutarties vykdymo ar netinkamo jos vykdymo, įskaitant taikymą ar netinkamą taikymą į jų galiojimo sritį patenkantiems darbuotojams ir darbdaviams, sprendžiami darbo ginčų dėl teisės nustatyta tvarka“, – akcentuoja specialistas.
L.Gudžiūnas pabrėžia, kad kolektyvinė sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais ir tvarka: „Bet kuri šalis turi įspėti kitą kolektyvinės sutarties šalį apie vienašališką kolektyvinės sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš tris mėnesius, taip pat svarbu žinoti, kad kolektyvinę sutartį draudžiama nutraukti anksčiau negu po šešių mėnesių nuo jos įsigaliojimo.“
