Lietuvos kariuomenėje vykdoma pirkimų pertvarka yra pirmasis prioritetas, išskirtiniame interviu 15min teigia G.Jeglinskas.
– Kokią Lietuvos kariuomenės viešųjų pirkimų situaciją rado ir kaip ją vertina naujoji vadovybė?
Kai kurie tarpininkai sugeba galbūt iš kažkur pigiau gauti tam tikrų medžiagų ir jie sugeba labai sėkmingai konkuruoti, – sakė G.Jeglinskas.
– Krašto apsaugos pirkimų sistema turi problemų. Tai matėsi ir viešai, ir patys mūsų žmonės tą supranta. Dabartiniai procesai sudėtingi, ganėtinai painūs. Yra daug perkančiųjų organizacijų, taigi patys pirkimai, jų planavimas yra gana sudėtingas. Ir kaip rezultatą turime tai, kad įvyksta tokių įdomių probleminių sandorių, pirkimų.
Yra riba, kiek galime žiūrėti atgal. Žinoma, turime sukontroliuoti pirkimus, kurie įvykdyti anksčiau, kad Lietuvos žmonių pinigai būtų naudojami teisingai, protingai ir už juos būtų stiprinamas saugumas.
Bet žvelgiant į ateitį viešųjų pirkimų srityje turime labai aiškią viziją. Norime turėti efektyvų kariuomenės pajėgumų užtikrinimą. Bus centralizuota agentūra, kuri galės efektyviai patenkinti kariuomenės poreikius.
Pirkimų sritis šiuo metu yra vienas iš esminių prioritetų mums, naujai administracijai, tam taip pat pritaria ir politinė aplinka. Seime ir prezidentūroje mums skiriamas didžiulis dėmesys. Esame įpareigoti atlikti tam tikrus sprendimus.
Grįžome čia ne tam, kad prasėdėtume laiką, o kad įvykdytume reikalingus pokyčius, – sakė G.Jeglinskas.
Agentūros sukūrimas yra didžiulis pokytis sistemoje. Dabar veikiančius dalinius sujungiame, juos kontroliuoja agentūra. Tai pokytis ir žmonėms, ir skyriams, ir komandoms. Natūralu, kad pokyčiai visuomet atneša neužtikrintumo žmonėms, bet tą reikia daryti, ir niekur nuo to negalime pabėgti.
– Ar buvo realiai nustatytų neatitikimų, peržiūrėtų ar nutrauktų sutarčių?
– Po „Nota Bene“ atvejo prieš rinkimus buvo atlikti tyrimai, audito analizės. Žinoma, parengėme trumpalaikių priemonių planą.
Iki šio laikotarpio buvo atliekama tik 5–6 proc. sandorių kontrolė. Kad ir kokia ji bebūtų procedūrinė, kontrolę padidinome iki 15 proc. įsigijimų, įvertinus, kur didesnė rizika.
Pavyzdžiui, drabužių pirkimai galbūt yra rizikingesni ir juos labiau reikia kontroliuoti.
Antras dalykas – perkančiųjų organizacijų skaičiaus sumažinimas. Dabar kariuomenėje yra 72 perkančiosios organizacijos, nuo liepos šį skaičių sumažinsime 20 proc., iki 55–56. Norėtųsi daugiau, bet finansinių metų viduryje tą padaryti yra gana sudėtinga, be to, kyla rizikų, kad tam tikri sandoriai gali būti pražiūrėti.
Tačiau pagrindinė strateginė įžvalga – pirkimus reikia centralizuoti. Šiuo keliu eina visos šalys. Galima tam biurokratiškai priešintis, teigti, kad esama situacija yra gera, tačiau ji nėra gera. Tai parodė ir „Nota Bene“, ir kiti pirkimai. Reikia centralizuoti, čia pirmas ir svarbiausias darbas.
– Ką atrado patikrinimai? Ar buvo nors viena sutartis nutraukta?
Lyginant su NATO Priešakinių pajėgų bataliono kariais, mūsų karių ekipuotė, ginkluotė, uniformos, visas kario komplektas yra tikrai aukštos kokybės, mūsų kariai aprūpinti ne blogiau, o net geriau, – sakė G.Jeglinskas.
– Buvo. Aš dabar nepasakysiu tiksliai tų sandorių, kurie realiai buvo sustabdyti, nėra tokios statistikos, bet tikrai buvo. Pavyzdžiui, gavome informacijos apie vieną sandorį iš vienų pajėgų, atlikus vidinį patikrinimą buvo skirtos nuobaudos, sandoris sustabdytas ir turėjo būti atliktas iš naujo. Sustabdėme neefektyvų lėšų panaudojimą.
– Kaip vertinate pavyzdį, kuomet aprangą už milijonus teikia individuali įmonė be darbuotojų?
– Mes apie tai kalbėjome su teisininkais. Negalime pamatyti, kiek realiai žmonių ten dirba. Oficialiai mes to nevertiname. Bet galbūt vertėtų užduoti tokius klausimus, vykdyti platesnę principinę kontrolę. Šiuo atveju ta įmonė turi gana sėkmingą patirtį dalyvaujant konkursuose. Pirkimuose naudojamas vienas iš kriterijų, kad įmonė turėtų sėkmingo darbo ir sandorių patirtį toje srityje – kad mums būtų pažįstamas tiekėjas.
– Dalis tiekėjų piktinasi, kad reikalavimai pirkimuose per griežti ir jais gali būti manipuliuojama, kad dalis bendrovių reikalavimų negalėtų atitikti.
– Čia jų reiktų klausti, kodėl jie neatitinka. Aš kaip suprantu, keliami techniniai reikalavimai tikrai nėra pertekliniai. Įmonės supranta technologijas. Galbūt kai kurios įmonės nelaimėjo, nežinau, kodėl nelaimėjo, bet visos sąlygos sudaromos konkursuose joms dalyvauti ir laimėti, atitikti keliamas sąlygas. Čia nematau problemos.
– Bet teigiama, kad kitos NATO šalys tokių griežtų reikalavimų nekelia – kiek iš tikrųjų svarbus audinių siūlų stulpelių ir eilučių skaičius?
– Aš nesu tikras, kad NATO šalims to nereikia, galbūt tie reikalavimai yra išdėstomi kitaip. Bet vėlgi, tai sritis, kur būsima agentūra sutelkdama žinias galėtų tą įvertinti. Nesakau, kad reikalavimai neturėtų kisti, aš visiškai lanksčiai žvelgiu. Kiekvieną produktą reikia vertinti atskirai.
Mes jau esame sustabdę vieną iš pirkimų, kur buvo pusės centimetro rankovės neatitikimas dėl to, kad mūsų matavimai buvo vienokie, o tiekėjų – kitokie. Tiekėjas siūlė žymiai mažesnę kainą, tačiau procedūriškai vertinant, matavimų stulpelis neatitinka ir puse centimetro skiriasi. Bet ar protinga dėl to pasiūlymo nepriimti? Aišku, kad ne. Tai vienas iš sėkmingų pavyzdžių, kai sustabdėme pirkimą ir pradėjome jį iš naujo. Tokia ir turėtų būti principinė kontrolė – didesnio paveikslo matymas.
– Kodėl pirkimus dažnai laimi tarpininkai?
– Įmonės gali ateiti su mažesnėmis kainomis. Sunku kartais netgi suprasti, kodėl tai tarpininkai. Teoriškai, įmonės, kurios pačios gamina ar siuva, turėtų pasiūlyti mažiausią kainą. Aišku, visada norisi tiesiogiai bendradarbiauti su pačiais gamintojais, taip tarsi turėtume gauti geriausias kainas.
Bet iš konkursų praktikos matome, kad nebūtinai taip yra. Kai kurie tarpininkai sugeba galbūt iš kažkur pigiau gauti tam tikrų medžiagų ir jie sugeba labai sėkmingai konkuruoti. Yra teisinė bazė ir įstatymai, jais vadovaujantis negalima ignoruoti tarpininkų – jie taip pat konkursų dalyviai.
Konkurencijos, neabejotinai, turi būti kuo daugiau. Kuo didesnė pasiūla, daugiau dalyvių, natūraliai turi būti mažesnė kaina.
– Kodėl sudaromos ilgalaikės preliminariosios sutartys su vienu tiekėju?
– Kalbant apie preliminarias sutartis – mums tai yra nauda, tai palengvina planavimą. Pavyzdžiui, užsakai 20 tūkst. kepuraičių, nors dabar reikia tik 2 tūkst. Bet tu žinai, kad mes turime ribą, kiek galime pirkti ateityje. Šiemet galbūt nupirksime 500 vienetų, kitais metais daugiau, galbūt ir neišnaudosime tos ribos. Tai mums leidžia pirkti lanksčiai ir greitai, šis aspektas yra ganėtinai svarbus.
– Ar esate lyginę, kaip skiriasi Lietuvos kario ir kitų NATO karių ekipuotė, apranga?
– Buvau patikintas, žinoma, ne siūlų stulpeliais vertinant, bet lyginant su NATO Priešakinių pajėgų bataliono kariais, mūsų karių ekipuotė, ginkluotė, uniformos, visas kario komplektas yra tikrai aukštos kokybės, mūsų kariai aprūpinti ne blogiau, o net geriau. Čia reikia pasidžiaugti, kad karių poreikiai yra patenkinti, taip ir turi būti.
– Kokius darbus pirkimų srityje artimiausiu metu numatoma atlikti?
– Agentūros kūrimas yra didžiulis darbas. Ji turi pradėti veikti nuo kitų metų sausio 1 d. Atrodo, kad laiko dar daug, tačiau tai yra tam tikros formos restruktūrizacija su daug aspektų, pradedant netgi tokiais, kur visus žmones susodinti.
Norėtųsi, kad tai būtų moderni institucija, su atviromis zonomis, kur žmonės dalintųsi informacija. Ir čia labai daug darbų: vadovų paieškos, komandų formavimas, teisinė bazė ir kt.
Aišku, turime stebėti dabartinius sandorius, kurie vyksta ar įforminti anksčiau. Visas rizikas turime valdyti.
– Kokie pirkimai bus pavesti naujai agentūrai?
– Visi didieji pirkimai. Agentūra, kurią sudarys apie 150 žmonių, valdys visus pirkimų procesus beveik 95 proc. visų krašto apsaugos pirkimų. Likę 5 proc. – tai mažos vertės pirkimai, kurie bus palikti perkančiosioms organizacijoms visoje Lietuvoje. Pvz., prireikus vėliavos ar pakeisti sulūžusį stalą ar kėdę. Kai reikia ką nors nupirkti labai greitai. Mažos vertės pirkimai turi likti.
– O kiek perkančiųjų organizacijų krašto apsaugos sistemoje liks?
– Nuo liepos perkančiųjų organizacijų liks 55–56, dabar yra 70. Po to, kai bus įkurta centralizuota agentūra, vėl reikės šį skaičių peržiūrėti. Tai priklausys nuo to, kaip būsima organizacija perims didžiuosius pirkimus. Reikės žiūrėti, kas lieka.
Likusius mažiausius pirkimus galbūt vėl bus galima jungti. Tikslas yra labai ambicingas, kad likusias 55 perkančiąsias organizacijas galbūt vėl bus galima sumažinti per pusę. Bet čia antras etapas. Iki sausio 1 d. svarbiausia yra įkurti agentūrą, kuri apimtų didžiuosius ginkluotės ir kitų materialinių išteklių pirkimus.
– Be aprangos, gal matote kitų probleminių sričių pirkimuose?
– Vienas labiausiai apšviestų žiniasklaidoje buvo šarvuočių pirkimas. Jis natūraliai komplikuotas, daug konkuruojančių įmonių ir veikėjų. Bet kas gerai – kai procesas tampa viešas, jame korupciją įžvelgti tampa labai sudėtinga, nes viskas yra taip atvira. Viešinami net pokalbiai.
Artimiausiais metais visas sraigtasparnių parkas turės būti keičiamas. Tai sritis, kuri vėl bus neabejotinai nušviesta spaudoje, bus daug viešumo, tačiau tai normalu.
– O kokius sraigtasparnius planuojama pirkti?
– Dar nežinome, vertiname, kokios yra galimybės. Dabartinio rusiškų „MI“ sraigtasparnių parko pabaiga artėja, jie dažnai genda ir taisymas dažniausiai organizuojamas Rytų Europos šalyse. Natūralu, kad turime pereiti prie modernesnių vakarietiškų platformų, dar anksti kalbėti kokių. Tačiau turime įsipareigojimus dėl paieškos ir gelbėjimo operacijų, tų sraigtasparnių mums reikės.
– Kokie prioritetai teikiami perkant įrangą kariuomenei?
– Prioritetų visokių bus ir norų įvairiems dalykams pirkti bus, bet mūsų darbas bus padaryti tai kiek įmanoma efektyviau, kad pinigai iš tikrųjų būtų panaudoti sukurti atgrasymo pajėgumams.
Mūsų dėmesys dabar yra sausumos pajėgų stiprinimas – tai ir naujų brigadų kūrimas, tam tikros infrastruktūros sukūrimas. NATO pajėgoms, nors jos ir daug ką atsiveža savo, reikia paruošti infrastruktūrą. Galime pasidžiaugti, kad pas mus viskas padaryta greičiau, nei kitose Baltijos šalyse.
Mūsų biudžetas auga ir pasieks išsvajotą 2 proc. BVP lygmenį. Mums tenka didžiulė atsakomybė tuos pinigus panaudoti protingai.
– Kaip bus tvarkomi pirkimai nuo kitų metų?
– Žvelgiant į ateitį mes turime labai aiškią viziją – kariuomenės pirkimai turi stiprinti Lietuvos saugumą.
Yra keturi pamatiniai principai, kaip tą padaryti.
Pirmiausia – tai prioritetais pagrįstas lėšų investavimas. Investavimas tai ne uždarbis, tačiau grąža per Lietuvos kariuomenės sustiprinimą. Kariuomenė geriausiai žino, ko nori.
Antras principas – aiški organizacinė struktūra. Ir čia kalbama apie pirkimų centralizavimą į agentūrą. Visi didieji pirkimai bus centralizuoti į vieną agentūrą, kuri vykdys procesus nuo pradžios iki pabaigos. Nuo rinkos analizės, bendradarbiavimo su kariuomene, pagal savo kompetenciją agentūra prisidės ir prie planavimo, kad nebūtų planuojama nepagrįstai, o būtų realiai viskas paskaičiuojama, kokios kainos, koks prekių ir paslaugų prieinamumas.
Trečias principas – ganėtinai naujas, tai strateginis planavimas. Be agentūros steigimo, bus stiprinamas Jungtinio štabo vaidmuo. Dabar štabas yra labiau operacinis, tačiau siūlome jam suteikti ir strateginio planavimo funkcijas. Atitinkamai ir pakeisti pavadinimą iš Jungtinio štabo į Gynybos štabą. Tai yra įstatyminių diskusijų dalykas.
Jungtinis štabas planuos pats, ko jam reikia, o ministerija tuomet uždės kepurę – kontroliuos jų finansus. Šiuo metu planavimą atlieka ministerijai pavaldus Pajėgų plėtros departamentas, čia ryšys su kariuomene šiuo metu ne toks glaudus, kaip turėtų būti.
Ir ketvirtas principas – skaidrus valdymas ir kontrolė. Organizacija turės aiškią struktūrą, kuri eis aiškia raportavimo linija ir bus užtikrinta atitinkamai ne procedūrinė, o principinė kontrolė.
– Ar numatote kokių kitų pokyčių?
– Nauja agentūra galėtų būti ir inovatyvesnių pirkimų būdų „bandytoja“ – anksčiau buvo mąstyta apie elektroninių aukcionų organizavimą.
Nežinau, kiek tai įmanoma, tačiau nesuprantu, kodėl nedarome vadinamųjų Olandiškųjų aukcionų. Taip sukurtume tikrą konkurenciją – ne tik atplėšę vokus išsirinktume mažiausią kainą pasiūliusį tiekėją. Taip prarandame visą derėjimosi galią. Olandiškas aukcionas leistų tiekėjams konkuruoti iki mažiausio kainos taško, matant konkurentų pasiūlymus ir atnaujinant savus. Privačios organizacijos, bankai tą daro.
Galbūt laiko tai nesutaupytų, bet tam tikrais atvejais lemtų mažesnes pirkimo kainas.
– Kaip jaučiatės pradėjęs eiti naujas pareigas?
– Aš asmeniškai jaučiuosi labai gerai, tai yra vieta, kur turiu būti šiuo metu. Kariuomenėje dirbau daug metų, po to daug metų dirbau finansuose. Grįžome čia ne tam, kad prasėdėtume laiką, o kad įvykdytume reikalingus pokyčius. Čia galiu prisidėti prie istorijos kūrimo ir daryti svarbius dalykus šaliai, to ir grįžau.
