Per 2008 metus antstoliai išieškojo 182,1 mln. litų skolų, vienam antstoliui teko vidutiniškai 1,58 mln. litų išieškota suma. Šiemet išieškomų skolų skaičius dar beveik dvigubai didesnis – per pirmąjį šių metų ketvirtį antstoliai gavo beveik 103 tūkst. naujų vykdomųjų dokumentų.
2008 metais krašto antstoliai Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 7,45 mln. litų pridėtinės vertės mokesčio.
Antstolių uždarbiai
2008 metais krašto antstoliai Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 7,45 mln. litų pridėtinės vertės mokesčio. Tai rodo, kad jie uždirbo apie 41 mln. litų. Vidutinis vieno Lietuvos antstolio uždarbis – 376 tūkst. litų. Tačiau ši suma pasiskirsčiusi netolygiai – didžiausias pajamas gauna Vilniaus, Klaipėdos, Kauno antstoliai, kurių metinės pajamos kai kada viršija ir 1 mln. litų.
Šiais metais jie gali tikėtis dar didesnio uždarbio, nes valstybė tik minimaliai reguliuoja vykdomųjų išlaidų dydį, o jos ir sudaro antstolių pajamų šaltinį.
„Prieš keletą metų Žmogaus teisių stebėjimo institutas atliko antstolių veiklos tyrimą, jis buvo pristatytas Seimui ir kitoms valstybės institucijoms, tačiau padėtis nė kiek nepagerėjo, – konstatavo advokatas Kęstutis Čilinskas. – Padaryti kai kurie pakeitimai, bet dauguma jų buvo antstolių naudai. Tik tiek pasiekta, kad peržiūrėta Sprendimų vykdymo instrukcija, šiek tiek suvaržytos antstolių galimybės imti nepagrįstą atlyginimą išieškant mažas sumas. Deja, nebuvo pritarta pataisoms suvaržyti antstoliams galimybę piktnaudžiauti išieškant nepagrįstai dideles sumas iš turto.“
Pardavus skolininko turtą, gautos lėšos pirmiausia patenka antstoliui, kuris pasiima savo dalį, vadinamąsias vykdymo išlaidas. Kartais antstolis pasiima didesnę sumą, nei atitenka kreditoriui. Ir net dešimtis kartų didesnę, jei kalbama apie valstybę.
„Iki 2002 metų galiojusiame LR civilinio proceso kodekse (CPK) sprendimų vykdymo išlaidų dydis buvo griežtai reglamentuotas, – teigia tuo metu vyriausiuoju teismo antstoliu dirbęs Šviedrys Vipartas. – Vykdymo išlaidos sudarė 5 proc. nuo parduoto skolininko turto vertės ir 0,5 proc. – nuo išieškotų iš skolininko lėšų. Dabar galiojančiame LR CPK, kuriuo vadovaujasi privatūs antstoliai, nerasime nė žodžio, nustatančio vykdymo išlaidų dydį.“
Antstolio padėjėju dabar dirbantis Š.Vipartas pateikė pavyzdžius, rodančius, kaip dosniai valstybė žarsto biudžeto pinigus antstoliams. Už vykdomąjį raštą dėl 1,50 lito pašto išlaidų išieškojimo Teisingumo ministerija privalo sumokėti antstoliui 38 litus, už 50 litų skolą – 128 litus, už 200 litų skolą – 250 litų. Vykdomieji dokumentai dėl įvairių skolų išieškojimo valstybės institucijoms sudaro nuo 60 iki 70 proc. bendro bylų skaičiaus, kurias vykdo antstoliai. 2008 metais Teisingumo ministerija už išieškojimus pagal teismo sprendimus (už pašto išlaidas ir kt.) antstoliams sumokėjo 1,4 mln. litų. Kiek iš tos sumos grįžo valstybei, nežinia.
Teisingumo ministerija skelbia tiktai bendrus duomenis apie tai, jog antstoliai 2008 metais valstybės naudai išieškojo 49,6 mln. litų.
Įstatymas nustato, kad antstolių darbo organizavimą tikrina Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai, o jų procesinių veiksmų teisėtumą kontroliuoja teismas.
„Iš Prancūzijos modelio buvo „užmiršta“ paimti nuostatą, kad išieškant skolas valstybės naudai antstolių uždarbis turi būti labai ribojamas, – piktinosi K.Čilinskas. – Negali būti taip, kad antstolis valstybės sąskaita uždirbtų daug kartų daugiau už teisėją. Dabar susidarė tokia situacija, kad antstoliams perduodami Mokesčių inspekcijos išieškojimai ir kiti išieškojimai valstybės naudai, kurie duoda jiems labai didelį pelną nedaug dirbant, nes valstybinės įstaigos pačios gerai paruošia bylas. Tai toks būdas iš valstybės daug gauti, nors tai prieštarauja tam modeliui, kuris buvo paimtas iš Prancūzijos.“
Ne prancūziški santykiai
„Dabar galiojantys teisės aktai ne tik užtikrina antstolių materialinę gerovę, bet ir sukuria privačių antstolių nebaudžiamumo ir nekontroliuojamos veiklos sistemą, – įsitikinęs Š.Vipartas. – Įstatymas nustato, kad antstolių darbo organizavimą tikrina Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai, o jų procesinių veiksmų teisėtumą kontroliuoja teismas. Tačiau teismas pats, savo iniciatyva, antstolių veiksmų netikrina.“
2008 metais Antstolių rūmai gavo 136 skundus ir pareiškimus dėl antstolių veiklos. 104-iuose buvo keliami antstolių procesinių veiksmų vertinimo klausimai, todėl pareiškėjams pasiūlyta kreiptis į teismą. Išnagrinėjus skundus buvo iškeltos 2 drausmės bylos. 2009 metais jau gauti 36 skundai ir pareiškimai dėl antstolių veiklos, didžioji jų dalis taip pat dėl procesinių veiksmų.
Nors skundų autoriams dažniausiai siūloma kreiptis į teismą, tai labai ilgas ir ne visada sėkmingas procesas.
„Teismai labai silpnai kontroliuoja antstolius, – įsitikinęs K.Čilinskas. – Teigiama, kad antstolių reforma atlikta sekant prancūzišku modeliu. Tačiau Prancūzijoje teismai labai griežtai kontroliuoja antstolius. O Lietuvoje ta kontrolė minimali. Taip istoriškai susiklostė, kad antstoliai neretai dirba kartu su teisėjais vienose patalpose, kurios jiems, dažniausiai rajonuose, buvo parduotos labai pigiai už likutinę vertę. Todėl iki dabar tarp teisėjų ir antstolių išlikęs labiau bendradarbiavimo nei kontroliavimo modelis. Tiktai aukštesnės teismų instancijos imasi sprendimų, kuriais bando pastatyti antstolius į tą teisinę padėtį, kurioje jie turėtų būti, kad nepiktnaudžiautų savo teisėmis.“
Kaunietė antstolė Rima Gražienė be buto dėl 6636 litų skolos už komunalines paslaugas paliko kaunietę moterį su dviem nepilnamečiais vaikais.
Antstolė persistengė
Aukščiausiojo Teismo interneto tinklalapyje LŽ rado kelias teismo nutartis, atspindinčias šiuos anaiptol ne prancūziškus teismų ir antstolių santykius.
Kaunietė antstolė Rima Gražienė be buto dėl 6636 litų skolos už komunalines paslaugas paliko kaunietę moterį su dviem nepilnamečiais vaikais. 2005 metais šios šeimos vieno kambario butas parduotas už 29 tūkst. litų. Turto pardavimo iš varžytynių aktą nedvejodama patvirtino Kauno miesto apylinkės teismo teisėja, nors antstolė padarė gausybę pažeidimų. Tai vėliau pripažino Kauno rajono apylinkės ir Kauno apygardos teismai bei Aukščiausiasis Teismas. Jie nusprendė, kad butas turi būti grąžintas šeimai. Buto pirkėjas buvo pripažintas nesąžiningu įgijėju, nes tai žmogus, kuris ne kartą dalyvavo perkant butus varžytynėse ir turėjo žinoti, kad sandoris neteisėtas.
Daug procesinių pažeidimų padariusi ir vienintelį šeimos būstą nuolatiniam varžytynių dalyviui pardavusi R.Gražienė nesulaukė priekaištų iš kolegų. Priešingai, ji buvo išrinkta Antstolių rūmų garbės teismo nare.
Be R.Gražienės, Antstolių rūmų savivaldoje būta ir kitų skandalingų asmenybių. Teisės aktų ekspertizės ir projektų rengimo komisijos pirmininkės pareigas ėjusi Aušra Lepeškaitė kartu su Vyteniu Stunguriu ir Gintaru Matkevičiumi dirbo tame pačiame departamente Teisingumo ministerijoje ir rengė Antstolių įstatymą bei jį lydinčius dokumentus. Įsigaliojus Antstolių įstatymui A.Lepeškaitė drauge su šiais kolegomis įsteigė antstolių kontorą, o kai prokuratūra G.Matkevičiui ir V.Stunguriui iškėlė baudžiamąsias bylas dėl piktnaudžiavimo tarnyba, ir ji nutraukė antstolės veiklą.
G.Matkevičius buvo Antstolių rūmų prezidiumo pirmininkas, o V.Stungurys – Garbės teismo pirmininkas.
Antstolių rūmai įtakinguoju V.Stunguriu rūpinosi net tada, kai šis buvo nuteistas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Antstolių rūmams laidavus už pralobusį iš palūkanų ir savo kaltę pripažinusį V.Stungurį, Vilniaus apygardos teismas nutraukė baudžiamąją bylą. Žemesnės instancijos teismas anksčiau buvo priėmęs nuosprendį, kuriuo buvo pripažinta, jog valstybės įgaliotas asmuo padarė nusikalstamą veiką.
Pernai rugsėjo mėnesį Teisingumo ministerijai organizavus konkursą užimti laisvas antstolių vietas, tam pasipriešino patys antstoliai.
Antstolių monopolija
Dvigubai padaugėjus darbo, antstoliams sunku suspėti laiku pradėti skolų išieškojimą. Tačiau, kad ir apkrauti darbu, jie nesutinka į savo gretas įsileisti naujų žmonių. Pernai rugsėjo mėnesį Teisingumo ministerijai organizavus konkursą užimti laisvas antstolių vietas, tam pasipriešino patys antstoliai. Vilniaus administracinis teismas, gavęs antstolių skundą, iškart pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – kol nepaaiškės galutinis teismo sprendimas, konkursas neįvyks.
Toks teismo sprendimas, pasak K.Čilinsko, akivaizdus įrodymas, kad Lietuvoje įsigalėjusi antstolių monopolija.
„Ministras Petras Baguška privalėjo skelbti konkursą į laisvas antstolių vietas, nes dėl antstolių stygiaus uždelsiamas išieškojimas, – stebisi Lietuvos teismų sprendimais K.Čilinskas. – Antstolių paslaugos tapo kaip ir monopoliniu verslu, netgi neprileidžiant daugiau žmonių jame dalyvauti. O juk teisinėse valstybėse apskritai neribojamas antstolių skaičius. Juo gali tapti bet kuris reikalavimus atitinkantis žmogus, panašiai kaip tampama advokatu.“
K.Čilinsko įsitikinimu, tai, kad teismas užkirto galimybę teisingumo ministrui vykdyti savo pareigą, atspindi bendrą tendenciją: monopolinių paslaugų teikėjai ima smarkiai dominuoti teisinėje erdvėje. Jų interesais priimami teisės aktai, teismų sprendimai suvaržant netgi valstybės institucijų veiksmus. Analogiškas sprendimas teismuose priimtas suvaržant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos bandymą pritaikyti metodiką, kuri sumažintų elektros mokestį.
