Mokesčių ir socialinių išmokų santykinis balansas asmens gyvenimo kelio etapuose
Šiuolaikinės mokesčių ir socialinių išmokų sistemos dažniau pristatomos statiškai. Jos charakterizuojamos metinių valstybės biudžetų mokestinių pajamų dalimi BVP, mokesčių našta darbo užmokesčiui, vidutinės pensijos ar motinystės išmokos dydžiu, socialinės pašalpos gavėjų skaičiumi ir pan.
Taip dažnai ir nepagrįstai supriešinamos didelės piliečių grupės, nes tokie rodikliai, neva, parodo, kad dirbantiems mokesčių mokėtojams brangu „išlaikyti“ pensininkus ir „šelpti“ bedarbius. Perskirstomasis valstybės vaidmuo daug išsamiau atskleidžiamas ne iš momento perspektyvos, žvelgiant tik į tarpasmeninį pajamų perskirstymą, bet ir pasekant lėšų judėjimą įvairiose žmogaus gyvenimo ciklo fazėse. Tuomet akivaizdžiau matoma, kad valstybė didele dalimi perskirsto ne tarp atskirų gyventojų grupių, o tarp to paties asmens skirtingų gyvenimo etapų. Taip yra todėl, kad dažnas asmuo savo gyvenimo kelyje keičia vaidmenis – vienais laikotarpiais daugiau finansuodamas valstybę, kitais – daugiau pajamų gaudamas iš jos.
Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo (angl. santrauka EU-SILC) duomenys leidžia tai įvertinti. Tiesa, nemažas tyrimo apribojimas, kad įtraukti tik tiesioginiai, t.y. pajamų mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos. Tuo tarpu didelė dalis mokesčių sumokama ir perkant prekes – PVM ir akcizai. Iš kitos pusės, tyrimas aprėpia tik tai, ką žmonės gauna iš valstybės pinigų forma, neparodo valstybės finansuojamų paslaugų – švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų vartojimo. Naudojimosi jomis pasiskirstymas turėtų būti papildanti tyrimo dalis. Tačiau kol kas pažvelkime į tai, kas prieinama – vien į piniginius asmens santykius su valstybe.
Ką rodo tyrimas? Pirma, ir tai nenuostabu, kad darbingame amžiuje, ypač pilną jėgų trisdešimtmetį nuo 25 iki 55 metų, žmonių valstybei sumokami tiesioginiai mokesčiai Baltijos šalyse sudaro nuo 50 iki 80 proc. jų disponuojamų pajamų, t. y. jeigu ne šie mokesčiai, dirbančių gyventojų disponuojamos pajamos būtų minėtais procentais didesnės. Estų našta didžiausia, lietuvių ir latvių tarpusavyje mažai skiriasi.
Tai nereiškia, kad tris dešimtmečius tik mokame valstybei. Ne, iš jos irgi gaunamos išmokos sergant, skurstant, netekus darbo ar tapus neįgaliu – apie tai žemiau. Kol kas parodyta, kad valstybei sumokėtų ir iš jos gautų pinigų balansas minėtame gyvenimo ciklo laikotarpyje asmeniui yra neigiamas. Darbingame amžiuje iš valstybės gaunama socialinių išmokų, kurios sudaro tik apie 6–12 proc. disponuojamų pajamų, ir ta dalis auga su žmogaus amžiumi (2 pav.). Tai dėsninga, nes pagrindinę dalį sudaro neįgalumo, antroje vietoje – ligos išmokos. Studentiškame amžiuje reikšmingos našlaičių pensijos. Socialinės paramos pašalpos skurstant ir nedarbo išmokos sudaro labai menkas dalis – kartu tik apie 1 proc. disponuojamų pajamų. Keista, kad turtingesnėje visuomenės dalyje ir žiniasklaidoje triukšmo dėl šių išmokų labai daug.
Kitus du laikotarpius – iki 25 m. ir 56–65 m., kurie kartu irgi sudaro apie trisdešimt žmogaus gyvenimo metų, piniginiai santykiai su valstybe yra beveik neutralūs, t. y. kiek sumokama, tiek iš jos ir gaunama. Teigiamas saldo vaikystėje (0–17 m.), neigiamas – jaunystėje (18–24 m.) ir ant pensinio amžiaus ribos (56–65 m.). Išskyrus 0–2 m. vaikystės periodą, kitų vaikystės, jaunystės ir priešpensinio amžiaus laikotarpių mokesčių ir išmokų saldo tėra 10–15 proc. disponuojamų pajamų.
Tuo tarpu po 65 m. didžioji pajamų dalis (o po 76 m. vos ne visos), nenuostabu, gaunama iš valstybės, nes tokio amžiaus žmonės nebedirba, o turto pajamų taip pat beveik neturi (tiesa, čia neįskaičiuotos tariamos pajamos iš nuosavo būsto, kurias gautų, jeigu būste gyventų ne patys, bet jį nuomotų). Reikšmingas pajamas iš valstybės gauna ir vaikai iki dvejų metų amžius, dėl palyginti dosnaus motinystės draudimo Baltijos šalyse. Kita jų disponuojamų pajamų dalis, žinoma, tėvų uždarbiai.
Akivaizdu, kad visose trijose Baltijos šalyse valstybės vaidmuo perkeliant gyventojų pajamas iš vieno gyvenimo laikotarpio į kitą, yra labai panašus. Dosnios išmokos labai mažiems vaikams, vėlyvesnėje vaikystėje remiama labai nežymiai, o studentiško amžiaus jaunuoliai jau tampa greičiau valstybės donorais, nei naudos gavėjais. Po trijų dešimtmečių darbingo laikotarpio kai mokesčių našta gana didelė, seka du trys dešimtmečiai gyvenimo valstybės išmokų sąskaita. Kiek išsiskiria Estija, kurioje darbingo amžiaus žmonės sumoka daugiau mokesčių, o senatvėje pensijų forma gauna santykinai net šiek tiek mažiau nei Latvijoje ir Lietuvoje.
Mokesčių ir socialinių išmokų absoliutūs dydžiai asmens gyvenimo kelio etapuose
Įdomu palyginti ne tik mokesčių ir išmokų santykinės dalies disponuojamose pajamose kitimą asmens gyvenimo kelyje, bet ir absoliučius dydžius. Ypač Lietuvą su Estija, kurių BVP palyginamomis kainomis (pagal perkamosios galios paritetą, toliau – PGP) beveik vienodos. Kaip kinta šių šalių gyventojų sumokami mokesčiai ir gaunamos išmokos iš valstybės augant, dirbant, senstant ir pasitraukiant iš darbo rinkos?
Estijoje mokesčių absoliučiomis sumomis sumokama gerokai daugiau nei Lietuvoje, o socialinės išmokos, įvertinus jas perkamosios galios pajėgumu, iš esmės, abiejose šalyse vienodos (3 pav.). Tik išmokos vaikams iki dvejų metų amžiaus šiek tiek didesnės. Tai paaiškinama tuo, kad jos priklauso nuo tėvų algų, o jos Estijoje gerokai didesnės nei Lietuvoje.
Tuo tarpu, nors pensijos abiejose šalyse susietos su anksčiau gautomis algomis, tačiau pensininkų gaunamos išmokos abiejose šalyse vienodos nepaisant didesnių algų Estijoje. Tai gali būti netikėta lietuviams, manantiems, kad Estijoje viskas geriau. Ne, estų pensininkas iš valstybės negauna daugiau nei lietuvis vertinant pagal pensijų perkamąjį pajėgumą. Lietuvių pensininkų padėtis kiek pagerinama ir dėl to, kad čia yra visuotinai mokamos našlių pensijos, Estijoje jos nėra paplitusios.
Grįžkime prie didžiausio valstybės įsikišimo į pajamų perskirstymą asmens gyvenimo kelyje skirtumo tarp Lietuvos ir Estijos. Darbingo amžiaus estai trečdaliu daugiau nei lietuviai sumoka pajamų ir socialinių mokesčių (3 pav.). Pavyzdžiui, produktyviausiame savo amžiaus dešimtmetyje tarp 36 ir 45 metų, estai sumoka vidutiniškai beveik 700 eurų, o tokio amžiaus lietuvis – mažiau nei 500 eurų, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetą, t.y. atsižvelgiant į pinigų perkamosios galios skirtumus šalyse.
Aiškinant, kodėl žymiai daugiau sumokama mokesčių Estijoje, pirma į galvą ateinanti mintis – mokesčių tarifai, pagal kuriuos atskaičiuojami mokesčiai. Tačiau mokesčių tarifai visose Baltijos šalyse, iš esmės, yra vienodi (1 lentelė). Dar daugiau, Estijoje ir Lietuvoje net ir neapmokestinamojo minimumo dydis lyginamaisiais 2015 m. buvo panašus. Savarankiškai dirbantys asmenys moka mažesnes socialinio draudimo įmokas, negu samdomąjį darbą dirbantieji, todėl savarankiško darbo paplitimo mastas taip pat veikia sumokėtų mokesčių dydį. Tačiau ir tuo požiūriu Baltijos šalys nėra labai skirtingos. Tūkstančiui gyventojų Estijoje tenka 4,6, Latvijoje – 5,9, Lietuvoje – 5,4 savarankiškai dirbantieji (Eurostat: Self-employment by sex, age and citizenship).
Žinoma, sumokamų mokesčių dydžiui įtaką daro ir kitos mokesčių sistemos charakteristikos – mokesčių lengvatos, apmokestinamųjų pajamų skaičiavimo metodikos, todėl išsamiai mokesčių sistemos įtakos analizei reikėtų skirti daugiau dėmesio. Tačiau, vis tik sumokamų mokesčių sumos skiriasi pernelyg daug, kad tai galima būtų paaiškinti mokesčių sistemų skirtingomis detalėmis.
Gal net populiariausias argumentas, paaiškinantis, kodėl estai sumoka daugiau mokesčių – dominuojantis skaidrumas visuomenėje ir mažai išplitusi šešėlinė ekonomika. Tačiau šešėlinės ekonomikos tyrimai to nerodo, pastaraisiais metais jos mastai Estijoje nežymiai net didesni nei Lietuvoje (atitinkamai 26.2 ir 25.8 proc.), (Schneider, F. Size and Development of the Shadow Economy of 31 European and 5 other OECD Countries from 2003 to 2015).
Pagrindinis veiksnys, kodėl darbingame amžiuje estai sumoka daug daugiau mokesčių nei lietuviai – yra algų skirtumai. Nacionalinės pajamos tarp darbo ir kapitalo Estijoje pasiskirsto daug palankiau darbuotojų naudai nei Lietuvoje. Vadinamasis funkcinis pajamų pasiskirstymas tarp darbo ir kapitalo rodo, kad darbo dalis Lietuvoje itin maža – nesiekia 44 proc., Latvijoje – 45,4, o Estijoje 49,3 proc. BVP (Eurostat: Compensation of employees). Šie makroekonominiai rodikliai atsispindi ir algų tyrimuose. Estijoje net tik nominaliai, bet ir pagal perkamosios galios paritetą algos privačiame sektoriuje daugiau kaip trečdaliu, o viešajame apie 15 proc. didesnės nei Lietuvoje (2 lentelėje). Įdomu, kad prieš 2008 m. krizę atlyginimų skirtumai pagal perkamosios galios standartą Lietuvoje labai nedaug atsiliko nuo algų Estijoje, o viešajame sektoriuje jos buvo lygios.
Grįžtant prie pagrindinės temos, estai iš valstybės gauna labai panašias sumas socialinių išmokų kaip lietuviai ir latviai – tiek vaikystėje, tiek podarbingame amžiuje, o mokesčių, skaičiuojamų nuo atlyginimų darbingame amžiuje sumoka trečdaliu daugiau. Tai nereiškia, kad valstybė pradangina lėšas, o tik tai, kad dalis pajamų mokesčių patenka į valstybės biudžetą ir skiriami taip pat ir viešųjų paslaugų finansavimui, kurių čia nenagrinėjame.
Kokios apžvelgto Baltijos valstybių mokesčių/išmokų perskirstymo asmens gyvenimo cikle pasekmės piniginio skurdo paplitimo požiūriu? Jas iliustruoja santykinio skurdo lygis priklausomai nuo gyventojų amžiaus.
Vaikystėje skurdo rizika labiausia gresia Lietuvoje. Žemiau santykinės skurdo ribos 2015 m. Lietuvoje buvo beveik 30 proc. vaikų ir paauglių nuo 6 iki 18 m., o Latvijoje ir Estijoje tik šiek tiek virš 20 proc. (4 pav.). Nors socialinių išmokų dydis vaikams Lietuvoje nėra daug mažesnis nei Estijoje ir net didesnis nei Latvijoje (1 ir 2 pav.), tačiau vaikų aprėptis tomis išmokomis daug mažesnė. Šių išmokų gavėjai Lietuvoje sudaro 8 proc., Latvijoje – 16, Estijoje – 18 proc. visų gyventojų. Estijoje ir Latvijoje yra visuotinės išmokos vaikams, kurias tik planuojama įvesti Lietuvoje 2018 m.
![Eurostat: At-risk-of-poverty rate by poverty threshold, age and sex - EU-SILC survey [ilc_li02] Skurdo riba – 60 proc. medianinių ekvivalentinių pajamų/4 pav. Skurdo lygis (skurstančiųjų dalis) atitinkamoje gyventojų amžiaus grupėje 2015m., proc.](https://s2.15min.lt/images/photos/2017/11/23/original/pav6-5a16d3a00f1ad.jpg)
Vėliau, jaunystėje ir darbingame amžiuje skurdo rizika panaši visose Baltijos šalyse ir artima ES (28) vidurkiui, bet priešpensiniame amžiuje ji ima augti labai panašiai visose Baltijos šalyse. Skursta 35–40 proc. Estijos bei Latvijos ir tik 25–27 proc. Lietuvos pensininkų (žr. 4 pav.). Kaip matėme ir vidutinės pensinio amžiaus asmenų pajamos, gaunamos iš valstybės Latvijoje mažiausios (3 pav.), o Estijoje, nors jos net kelias eurais didesnės nei Lietuvoje, bet dėl beveik trečdaliu didesnių algų Estijoje, skurdo riba irgi yra gerokai aukščiau nei Lietuvoje. Lietuvoje pensijų finansavimui skiriama didžiausia įmoka, skaičiuojama procentais nuo darbo užmokesčio – 26,3 proc., Estijoje tik 20 proc., Latvijoje – 24,4 proc.
Apibendrinant, Lietuvoje esant mažesniam valstybės rėmimui vaikystėje, santykinai mažesnių mokesčių darbingame asmens laikotarpyje ir dosnesnių išmokų senatvėje, mažų pajamų gyventojų rizika patekti į skurdą yra panaši visuose gyvenimo etapuose, nors vis tik ji gerokai didesnė paauglystėje ir gilesnėje senatvėje nei amžiuje tarp 25 ir 55 metų. Latvijos ir Estijos pajamų perskirstomosios sistemos geriau nuo skurdo apsaugo paauglius, bet mažiau vyresnio amžiaus žmonės, ypač pasiekus 75 metus.
Autoriai prof. R.Lazutka ir doc. D.Skučienė yra Vilniaus universiteto socialinės politikos dėstytojai.
Straipsnis parengtas populiarinant rezultatus, gautus vykdant LMT finansuojamą tyrimą „Pajamų išlyginimas gyvenimo kelio etapuose socialinių investicijų požiūriu Baltijos šalyse“ (Nr. Ger-009/2017).
