Pasaulinės žvaigždės
Kartą per savaitę Marijampolė virsta Europos centru – kai čia atsidaro didžiausias Senajame žemyne naudotų automobilių turgus, taip prieš keletą metų išleistoje knygoje „Marijampolė“ rašė vokiečių filosofas, sociologas ir keliautojas Karlas Schlögelis. Anuomet turgus, dabar jau nebe toks didelis, išties buvo taškas, kur Rytai sutikdavo Vakarus.
Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Plečkaitis šią knygą įsigijo Šveicarijoje, kurioje ambasadoriavo. Jo žodžiais, autorius kiek pašaipiai įvertino atradimą, kad Europos centras yra šalia Vilniaus.
 |
| Vytautas Plečkaitis |
K.Schlögelio įsitikinimu, Europos centras – Marijampolė, kuri įsikūrusi prie kelių, jungiančių Varšuvą ir Berlyną su Ryga, Talinu bei Skandinavija. Kai atsirado turgus, paprastas žmogus pasuko į Europą: važiuodavo į nežinią, stovėdavo prie sienos 14–16 valandų, mokėsi vokiečių kalbos.
„Per prekybą, ryšius su vokiečiais, lenkais, rusais ir dėl geros geopolitinės padėties miestas gyvena aktyvų ekonominį, prekybinį gyvenimą, – Marijampolės forume yra kalbėjęs V.Plečkaitis. – Marijampoliečiai dažnai lankosi Lenkijoje, Vokietijoje, Karaliaučiaus srityje: ten perka, čia parduoda. Tai žmonės, kurie tiesia europietiškos civilizacijos kelius.“
Miestą pavadinti provincija sunku. Ne vien dėl to, kad, palyginti su Kapsuku – taip miestas buvo pavadintas sovietų okupacijos metais, atrodo kur kas modernesnis. Jei prireikia sporto ar kultūros žvaigždžių, tereikia palėkti iki Kauno, be to, jos dažnai atvažiuoja ir į pačią Marijampolę. Neseniai savo darbų parodą, iki tol rodytą tik Vilniuje, atidarė užsienyje pripažintas dailininkas ir iliustratorius Ray Bartkus.
Gimtinėn užsuka ir Vokietijoje gyvenanti pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmanavičiūtė–Urmana. Pernai rugsėjį, kai sopranas kartu su gyvenimo draugu italų tenoru Alfredo Nigro Marjampolėje surengė koncertą, greta Kultūros centro buvo atidengtas V.Urmanos suoliukas. Skulptoriaus Kęstučio Lanausko kūrinio šonus puošia gėlės, todėl prisėdus šalia giedančio paukščio atrodo lyg pievoje tabaluotum kojomis. Pati solistė palinkėjo, kad „braidant“ po šią pievą išsipildytų sugalvoti norai.
Kultūrinis ir pramoginis gyvenimas verda – moderniame Kultūros centre kas savaitę vyksta bent po vieną renginį, gastroliuoja populiarūs atlikėjai ir teatrai – nuo lietuvių iki japonų, į visuomenines diskusijas iš Vilniaus atvyksta signatarų, politikų ir diplomatų.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Marijampolė |
Tiesa, turistai miesto dar neatrado: nors lankosi lenkai, ispanai, vokiečiai, daugelis pro miestą traukia tranzitu. Marijampolę gelbsti prastas aptarnavimas Lenkijoje: keliautojai stengiasi pro ją pravažiuoti ir apsistoti už sienos. Suomiams miestas patinka kaip konferencijų vieta, kazachus vis dar traukia automobilių turgus.
Traukiniai iš Europos
Jauna marijampolietė Vaida neseniai širdies draugą išleido dirbti į Vilnių. Svarstė keltis ir pati, bet prisipažino negalėjusi palikti gimtinės. Panašiai savaitraščiui „15min“ kalbėjo daugelis pašnekovų – patogiai provincijoje jaučiasi tiek paprasti žmonės, tiek verslininkai.
Vienos didžiausių Lietuvoje „Arvi“ įmonių grupės valdybos pirmininkui Vidmantui Kučinskui čia patinka – gyvena gretimame Kumelionių kaime, dirba Marijampolėje.
V.Kučinskas: „Galime pastatyti geriausius fabrikus, bet jei trūks atsakomybės, dvasios, nieko nebus. Jei kas nori būti laisvi, kviečiame į Marijampolę.“
„Dideliame mieste pasiekti kokią įstaigą reikia valandos ar dviejų. O pakeliui į Vilnių matau gražią gamtą, Nemuną, slėnius, miškus, kalvas – relaksas, pasikrauni geros energijos, nuvažiavęs net pyktis negali. Neseniai važiavau į susitikimą Vilniuje. Išvažiavau prieš 2 val. 20 min., vis tiek nespėjau, o Marijampolėje nesu niekur pavėlavęs.“
Bendrovės „Mantinga“ valdybos pirmininkas Klemencas Agentas tikino net minties neturėjęs išvažiuoti į didmiestį. Nuvažiuoti į Vilnių, iš kur skirstytos žaliavos, buvo svarbu nebent sovietų okupacijos metais.
Dabar kompiuteriai ir internetas leidžia dirbti – užsisakyti produktų, valdyti technologinį procesą – iš bet kurios vietos. Užsienyje daug gamyklų kuriama verslininkų gimtinėse, arčiau ūkininkų ar šalyse, kur darbo jėga pigesnė. Lietuvoje kai kurios didelės įmonės – „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“ – irgi įsikūrusios provincijoje.
Iki vienos „Arvi“ įmonės Karaliaučiaus srityje – 120 km, o iki Vilniaus – mažiausiai 140 km, iki Klaipėdos – 236 km. Čia kryžiuojasi svarbios magistralės: viena – „Via Baltica“ po rekonstrukcijos sujungsianti Helsinkį su Vidurio Europa, kita driekiasi nuo Karaliaučiaus per Minską iki Maskvos. Iki Kauno – 60 km, iki Lenkijos sienos – dar mažiau. Jau dabar kaliningradiečiai į Druskininkus traukia per Marijampolę, baltarusiai taip pat važiuoja į Karaliaučių.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Klemencas Agentas |
Gavus gyventojų pritarimą, miestą kirs europinės vėžės geležinkelis „Rail Baltica“, kuris, K.Agento įsitikinimu, suteiks Marijampolei naują impulsą: „Visi, pradedant Kybartais netoli Karaliaučiaus srities, baigiant Igliauka pusiaukelėje į Vilnių, iš čia judės į Vakarus. Jei vilniečiai norės pasiekti Berlyną, turės važiuoti iki mūsų arba į Lazdijus, jei ten bus stotelė. Kol vėžę nuties iki Kauno, turėsime strateginį pranašumą. O ir vėliau, jei žmonės pripras važiuoti čia, o ne į Kauną. Marijampolėje matome šviesią ateitį – mūsų miestas turėtų įgauti tikrą pasienio miestelio vertę.“
Dirba visame pasaulyje
Nors verslininkai brangina geografinį Lietuvos pakraštį, jų veikla neapsiriboja nei regionu, nei mūsų šalimi. Šaldyti duonos ir pyrago gaminiai, sumuštiniai, užkepėlės, picos, trintos sriubos gaminamos 20 tūkst. kvadratinių metrų ploto „Mantingos“ gamykloje Marijampolėje, o net 51 proc. produkcijos eksportuojama į 30 valstybių. „Mantinga“ darbu aprūpina maždaug 650 marijampoliečių ir regiono gyventojų.
„Arvi“ įmonių grupė iš Marijampolės valdo dar didesnį tarptautinio verslo tinklą, kuriam priklauso „Arvi kalakutai“, „Arvi cukrus“, viešbutis ir svečių namai, pašarų ir trąšų gamyklos, šalutinių gyvūninės kilmės produktų perdirbimo ir utilizavimo įmonės Lietuvoje, Latvijoje, Rumunijoje bei Kaliningrado srityje, Baltijos agroverslo institutas. Iš viso grupė, prieš 20 metų pradėjusi veiklą mažame tekstilės ceche, vienija dvi dešimtis įmonių.
„Bet koncentracija yra čia. Marijampolė yra mūsų gimtasis miestas, – kalbėjo „Arvi” ir ko“ plėtros koordinatorius Justas Kučinskas. – Susiduriame su tam tikromis kliūtimis, pavyzdžiui, specialistų stygiumi, bet kliūtys perlipamos. Šis miestas tampa privalumu. Galime kurti tokią darbo atmosferą, kokios nesukurtume Vilniuje.“
K.Agentas: „Marijampolei matome šviesią ateitį – mūsų miestelis turėtų įgauti tikrą pasienio miestelio vertę.“
Darbščius ir talentingus žmones verslininkai surenka iš aplinkinių vietovių, kai kurie juos atveža ir maitina. „Mantingos“ administracijos pastate įrengta masažo kėdė – tiems, kurie nuolat sėdi prie kompiuterių. Į Švediją emigravusi darbuotoja ne tik neprarado darbo, bet tapo įmonės atstove Skandinavijos šalims.
„Žmones labiau motyvuoja ne pinigai, bet matoma darbo prasmė, asmeninis indėlis, supratimas, kad stengiasi ne vien dėl pelno. Auga įmonė, klesti miestas, randasi naujų verslų“, – samprotavo J.Kučinskas.
Pabodo kaimas mieste
Bene didžiausias Marijampolės verslininkas V.Kučinskas yra daugelio kultūros renginių iniciatorius bei mecenatas: „Kas viduje, neatimsi. Kultūriniai dalykai žmogų ugdo, keičia požiūrį į gyvenimą. Vien pinigais to nepadarysi. Galime pastatyti geriausius fabrikus, bet jei trūks atsakomybės, dvasios, nieko nebus. Organizuojame spektaklius, parodas. Naktinių klubų tegul į Vilnių važiuoja, jei tokios vertybės. O jei kas nori būti laisvi, kviečiame į Marijampolę.“
Pyktelėję – kiek galima iš Lietuvos daryti kaimą – „Arvi“ žmonės kartu su savivaldybe įsteigė viešąją įstaigą „Sveikatingumo idėjos“, kurios tikslas – plėtoti savivaldos ir verslo bendradarbiavimą švietimo, kultūros bei sporto srityse. Tam skiriamas milijono litų biudžetas, pritraukiama ES lėšų.
„Mantinga“ irgi remia švietimo, socialines įstaigas, kultūros ir sporto renginius, regioninėje krepšinio lygoje žaidžiantį klubą. Verslo praktinio mokymo firma „Marko Mantingėlė“ moko savarankiško, aktyvaus ir atsakingo požiūrio į profesinę veiklą, gerina studentų praktinius verslo valdymo įgūdžius, imituojant įmonės veiklą.
Išgelbėjo seniausią cukraus fabriką
Nemažai lietuvių deda lygybės ženklą tarp Marijampolės ir cukraus. Jo gamyba čia turi senas tradicijas. Suvalkiją prijungus prie Rytų Prūsijos, vyrai būdavo imami į rekrutus ir, ištarnavę 5–6 metus, galbūt parsinešdavo cukrinių runkelių sėklų. Runkeliai galėjo atkeliauti ir su Napoleono armija.
Tarpukariu geografas Kazys Pakštas, atsižvelgdamas į dirvožemį, kritulių kiekį ir kitus faktorius, nustatė, kad Suvalkijoje geriausia auginti cukrinius runkelius. 1931 metais bendrovė „Lietuvos cukrus“ būtent Marijampolėje pastatė pirmą šalies cukraus fabriką.
Fabrikas, ilgą laiką buvęs pagrindiniu miesto pramonės objektu, iškilo naujųjų nepriklausomos Lietuvos verslininkų iniciatyva. Anot istoriko Norberto Černiausko, turtuoliai broliai Vailokaičiai kelių Suvalkijos ūkininkų priprašė pasodinti cukrinių runkelių, o derlių išvežė į Rytprūsius. Ten išgirdę, kad lietuviški šakniagumbiai – visai neprasti, nusprendė imtis verslo.
Kai fabrikas, per streikus ir kelių blokadas neatiduotas danų investuotojams, atsidūrė ant bankroto slenksčio, ūkininkai paprašė „Arvi“ savininką jį gelbėti. 1999 metais V.Kučinsko koncernas fabriką nupirko ir modernizavo.
„Teorija sako: sėkmingam sprendimui reikalinga SWOT (stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių) analizė. Pas mus priešingai – sėkmę reiškia sprendimai, priimti pagal nuojautą. Sėkmės sulaukia ne tie, kurie pataiko į teisingą traukinį, o kurie nespėja į jokį, bet atvažiuoja savo traukiniu, sukuria kažką, ko dar nebuvo“, – filosofiškai cukraus fabriko gelbėjimą paaiškino J.Kučinskas.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Cukrinio runkelio skulptūra |
Cukraus fabrike dirba apie 350 (ne gamybos metu – perpus mažiau) žmonių. Pastaraisiais metais pagaminta bemaž 37 tūkst. tonų cukraus. Sezonas paprastai trunka nuo rugsėjo iki gruodžio, o pernai dėl rekordinio derliaus (perdirbta 270 tūkst. tonų runkelių) gamyba užsitęsė iki vasario. Tiesa, tik 26 043 t baltojo cukraus galima parduoti ES narėms, likusį tenka išvežti toliau.
Marijampolėje perdirbami tik lietuviški cukriniai runkeliai, atvežami iš aplinkinių rajonų, vos vienas ūkininkas runkelius gabena iš toliau. Šiemet sudarytos sutartys su 193 ūkininkais. Fabriko direktorius Andrius Leškevičius nesibodi įšokti į guminius batus ir pats paklampoti po laukus: „Man įdomu. Ūkininkams ir žaliavai reikia dėmesio, be to net fabriko neužkurtume.“
Per krizę augo
Prieš pat Rusijos krizę veiklą pradėjusi „Mantinga“ ką tik išgyveno dar vieną sunkmetį. K.Agentas šyptelėjęs savo bendrovę pavadino krizių įmone. Iš jos yra ko pasimokyti: problemos privertė ne atleisti žmones, o plėstis, kurti naujus gaminius.
„Pamatėme nišą – žmonės mažiau lankysis restoranuose ir kavinėse, daugiau valgys biuruose ar namie, todėl pasiūlėme maisto skubantiems: picų, užkepėlių, užkandžių. Dėl šių naujovių per krizę paaugome 3–5 procentais. Vien su senąja produkija gal būtume kritę“, – sako K.Agentas.
 |
| „Arvi“ nuotr./Vidmantas Kučinskas |
V.Kučinskas, nuo Marijampolės nukrypęs prie Lietuvos reikalų, nesusilaikė nuo karčių žodžių: „Jei tiesiai šviesiai, viskas vystosi chaotiškai. Nebuvo jokios strategijos, todėl buvo daug griuvimų ir praradimų, sugriauti ūkiai, įmonės ir pastatai, kuriuos buvo galima apkrauti darbu. Valdžia nebuvo kompetentinga spręsti kai kurių problemų. Jei būtume susiėmę anksčiau, dabar gyventume geriau. Marijampolėje irgi stambios įmonės žlugo, o juk galėjome ir jas išlaikyti.“
Sovietų okupacijos metais pramonė buvo Marijampolės varomoji jėga. Didžiausia ir pažangiausia buvo maisto pramonės automatų gamykla, turėjusi per 2 tūkst. darbuotojų, vien inžinierių – gal 400. Vėliau ji tapo „Fasa“, gaminančia maisto produktų pakavimo mašinas, kurias eksportuoja į Europą, Artimuosius ir Tolimuosius Rytus, Šiaurės Afriką, Centrinę Aziją, Pietų Ameriką.
Konservus, padažus, uogienes ir limonadą gamindavusio kombinato nebeliko, o maisto pramonės pakavimo ir fasavimo įrenginių projektavimo bei gamybos įmonė „Pakma“ atsilaikė. Ji, kaip ir „Marijampolės pieno konservai“, didžiumą produkcijos eksportuoja į Europos, Azijos ir net Afrikos šalis.
Nepriklausomoje Lietuvoje įkurta bendrovė „Stevila“ gamina tikslius aukštos kokybės metalo gaminius užsienio kompanijoms.
Lietuviškas miestas
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Marijampolė |
Šešupės padalinta Suvalkijos sostinė Marijampolė – septinta pagal dydį šalyje. Miestas išaugo iš Pašešupio kaimo, pirmą kartą paminėto 1667 m. XVIII a. pr. atsikraustęs Prienų seniūnas grafas Morkus Antanas Butleris pervadino miestą Starapole. Greta ėmė kilti ir kitas miestelis, kur jo žmona Pranciška Butlerienė įkūrė bažnyčią ir marijonų vienuolyną. Jų garbei miestelis buvo pavadintas Marijampole.
Caro valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, Marijampolė tapo tautinio judėjimo ir Užnemunės švietimo centru. Reikšmingas buvo Rygiškių Jono gimnazijos, kur mokėsi tautinio atgimimo žadintojai Jonas Basanavičius (būtent jo vardą gavo mokykla) ir Vincas Kudirka, vaidmuo. Čia aktyviai veikė „Varpo“ platintojai, susibūrę į slaptą „Sietyno“ organizaciją. Tarpukariu veikė ne viena spaustuvė, leisti 27 lietuviški laikraščiai, veikė Mokytojų seminarija ir Marijonų biblioteka, turėjusi per 60 tūkst. knygų. Per karus miestas buvo smarkiai sugriautas.
Prieš šimtmetį lietuviai sudarė vos 18 proc. miestelėnų, žydai – pusę. Tarpukariu lietuvių buvo jau du trečdaliai. 1941–aisiais naciai Šešupės slėnyje sušaudė daugumą Marijampolės žydų. Daugiausiai žmonių Marijampolėje yra gyvenę sovietmečio pabaigoje - 1989 m. surašymo duomenimis, bemaž 51 tūkst. Dabar iš 45 tūkst. marijampoliečių - 97 proc. yra lietuviai, ketvirta pagal gausumą – čigonų bendruomenė.
Marijampolėje veikia Rygiškių Jono, Marijonų ir Sūduvos gimnazijos, šešios pagrindinės, dvi pradinės ir viena jaunimo mokyklos, Vilkaviškio vyskupijos Krikščioniškosios kultūros centro vidurinė mokykla, penki darželiai-mokyklos, Suaugusiųjų mokymo centras. 2001 m., reorganizavus Aukštesniąją pedagogikos mokyklą ir Aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, buvo įsteigta Marijampolės kolegija.
Ypatingas charakteris
Suvalkijoje kas keli kilometrai – rodyklė į iškilaus žmogaus gimtinę. Daug pirmųjų Lietuvos Seimų narių buvo iš Marijampolės apskrities. Iš šių kraštų kilęs ne vienas Vasario 16-osios akto signataras, aktą paskelbusios Lietuvos Tarybos pirmininkas, daktaras Jonas Basanavičius, kalbininkas Jonas Jablonskis. Suvalkiečių tarmė tapo bendrinės lietuvių kalbos pagrindu. Tiesa, šiandien stipresnis taupaus ar net šykštaus suvalkiečio įvaizdis.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Poezijos parkas |
Istoriko Sigito Jagelevičiaus teigimu, suvalkiečių būdui įtakos turėjo keli dekretai. Pirmu žingsniu į kitokį gyvenimą, prijungus šią teritoriją prie Prūsijos, XIX a. pr. tapo draudimas dengti stogus šiaudais. Taip siekta, kad būtų mažiau gaisrų, kartu kito mąstysena. Kitu dekretu dėl tvarkos ir higienos buvo nurodyta prie namų statyti lauko tualetus. Buvo panaikinta baudžiava. Kitiems suvalkiečių medkirčiai – ne tradiciniai amatininkai ir žemdirbiai – reiškė Lietuvos kapitalizmo pradžią. Išmokę naudoti girią, jie medieną tiekė eksportui.
Ilgametis meras
Po 2011 m. savivaldos rinkimų Marijampolės savivaldybės taryboje valdančiąją koaliciją sudarė keturios politinės jėgos: Socialdemokratų, Krikščionių bei Darbo partijos ir Socialdemokratų sąjunga. Dauguma yra itin trapi – dabar jai priklauso 14 iš 27 narių.
Mero pareigas nuo 2008 m. eina socdemas Vidmantas Brazys (meru dirbęs ir 2000–2003 m. bei 2003–2007 m.).
