Pirmiausia, asociacijos vertinimu, akį rėžia su demokratijos dvasia prasilenkiantis teisės akto kūrimo procesas. Įstatymo rengėjai pirmiausia pristato projektą bei jo atnaujinimus žiniasklaidoje, neskubėdami publikuoti oficialaus dokumento teisės aktų informacinėje sistemoje, kad suinteresuotieji galėtų protingu laikotarpiu susipažinti su turiniu ir įsitraukti į viešą aptarimą su savo komentarais.
LBA įsitikinusi, kad toks procesas yra skubotas, nenuoseklus, neatviras bei kuria toksišką atmosferą ir pažeidžia Teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintus atvirumo, skaidrumo, efektyvumo bei sistemiškumo principus.
Į procesą, tik formaliai atitinkantį teisėkūros reikalavimus, įveltoms finansų ir kredito įstaigoms darosi vis sudėtingiau paaiškinti šią situaciją užsienio investuotojams. Valdžios idėja pasiimti dalį vieno sektoriaus pajamų vien projekto lygiu spėjo pasėti investuotojų nepasitikėjimą Lietuva ir dvejones dėl tolesnės veiklos mūsų šalyje perspektyvų. Tai nubraukia ilgametį valstybės bei privačių subjektų įdirbį pritraukiant investicijas į šalį ir stiprinant Lietuvos gerą vardą bei prestižą. Kosmetinės projekto korekcijos griauna pasitikėjimo valstybe ir jos mokesčių aplinka likučius.
Antra, projekto dokumentuose bei pristatymuose sąmoningai ir ydingai piešiamas kredito įstaigų neva patiriamo „viršpelnio“ vaizdas, siejant jį su išskirtinėmis išorės aplinkybėmis, o ne su verslo sprendimais. LBA vertinimu, tai suprimityvina kredito įstaigų veiklą ir visiškai nevertina ilgalaikės perspektyvos, kuri yra esminė kredito įstaigų veikloje. Būtent bankų verslo sprendimai, kaip suvaldyti palūkanų normų kitimo rizikas dešimtmečių laikotarpiu, yra kritiškai svarbūs finansiniam stabilumui užtikrinti.
Be to, įstatymo rengėjai sąmoningai „pamiršta“ kalbėti apie 2015–2022 m. neigiamų palūkanų laikotarpį. Jis lėmė kredito įstaigoms nuostolius, nes jos priėmė kitą verslo sprendimą – laikyti lėšas Europos Centriniame Banke (ECB) – ir ilgą laiką mokėjo jam neigiamas palūkanas. Nepaisant to, siekdamos skatinti klientus taupyti, kredito įstaigos neperkėlė šių kaštų gyventojams ir daugumai įmonių, laikiusių jose lėšas. Taigi įstatymas siekia nubausti finansų sektorių už laiku padarytus sėkmingus sprendimus.
Trečia, rengėjai vis kalba apie beprecedentę valstybės paramą koronaviruso pandemijos metu kaip vieną iš susiklosčiusios perteklinio likvidumo situacijos priežasčių. Tačiau primename, kad šis likvidumas ir ECB padidintos palūkanų normos buvo aktualios daugumoje ES šalių – Lietuvos ekonominės aplinkybės ir paramos dydis nebuvo išskirtiniai. Pavyzdžiui, Lietuvos Vyriausybės teikta parama pandemijos metu buvo artima ES šalių vidurkiui.
Be to, parama nebuvo skirta finansų ir kredito įstaigų sektoriui. Atvirkščiai, bankai nuo pirmosios pandemijos dienos patys ėmėsi padėti savo klientams įveikti sunkumus ir sudarė galimybę laikinai atidėti paskolų grąžinimą. Vien 2020-aisiais ja pasinaudojo iš viso apie 10 000 šalies gyventojų bei įmonių – bendra šitaip atidėtų įsipareigojimų vertė siekė 1,5 mlrd. eurų.
Ketvirta, rengėjai siekia sudaryti klaidinamą įspūdį, jog siūlomas reguliavimas jau veikia kitose ES šalyse. Tačiau pamirštama nurodyti, jog mokesčiai, nukreipti į kredito įstaigas, pastaruoju metu buvo nustatyti tik Vengrijoje, Ispanijos Karalystėje bei Čekijos Respublikoje, t. y. tik 1-oje iš 19-os euro zonos valstybių ir tik 3-jose iš 27-ių ES valstybių. Ispanijoje bankininkystės sektoriaus asociacijos apmokestinimą jau apskundė teismui.
Be to, skiriasi tiek šiuose šalyse įvestų mokesčių tarifai, tiek jų bazė. Apmokestinimą, norimą įvesti mūsų šalyje, labiau tiktų lyginti su demokratijos ribojimais garsėjančios Vengrijos, kur taip pat siekiama apriboti kredito įstaigų pelningumą, modeliu. Tad Lietuva, įvesdama šį mokestį, aiškiai išsiskirs iš bendro investicinės aplinkos fono, praras patrauklumą lyginant su kitomis šalimis, turinčiomis palankią, nesudėtingą ir stabilią mokestinę aplinką.
Penkta, projektu ir toliau siekiama apmokestinti tik finansų sektoriaus bendroves, „atleidžiant“ nuo pareigos mokėti naują mokestį visus kitus ekonomikos sektorius, kurie pasižymi didesniu nei įprasta pelningumu dėl susiklosčiusios situacijos rinkoje. Jeigu deklaruojamas projekto tikslas yra siejamas su poreikiu apmokestinti neįprasto dydžio pelną, šiuo atžvilgiu tiek finansų sektorius, tiek visi kiti ekonomikos sektoriai yra toje pačioje faktinėje ir teisinėje situacijoje. Todėl ir vertinami jie turėtų būti vienodai.
Finansų sektorius, išskirtinai skaidriai, vieningai ir nuosekliai skelbdamas savo finansinius rezultatus, baudžiamas papildomu mokesčiu, nors staigus nuosavo kapitalo grąžos augimas 2021 m.* (žr. grafiką po tekstu; 2022 m. veiklos rezultatai dar nėra prieinami) buvo būdingas daugeliui sektorių, pavyzdžiui, medienos, transporto, chemijos, ir bankų sektoriaus augimas buvo mažesnis už šalies vidurkį.
Vadovaujantis įstatymo rengėjų argumentais, šie sektoriai taip pat gavo „viršpelnius“, nes jų veiklos rezultatus įtakojo išoriniai veiksniai, tokie kaip pandemijos metu taikyti karantino ribojimai, valstybės parama ir kt. Tačiau šie verslai nebuvo papildomai apmokestinti, išskyrus ES mastu įvestas priemones energetikos sektoriui.
Be visų išvardytų problemų, pasak LBA, projekte atliktos korekcijos nekeičia esmės – jis ir toliau pažeidžia valstybės pagalbos taisykles ir diskriminuoja dalį finansų sektoriaus įmonių. Dėl projektu galimai nustatomos neteisėtos valstybės pagalbos nuo mokesčio atleidžiamiems subjektams LBA praėjusią savaitę kreipėsi į Europos Komisiją.
LBA įstatymų projektus dėl siūlomo naujo mokesčio bankams jau anksčiau įvertino kaip iš esmės nepriimtinus ir prašė rengėjų pratęsti pastabų teikimo terminą, mat po projektų pateikimo atsirado naujų aplinkybių. Tačiau jokio atsakymo negauta. Prašyta ir pateikti nagrinėjimui viešai įvardytus pasiūlymus dėl indėlių draudimo įmokų pakeitimų. Ši informacija nesuteikta nurodant, esą „nėra pagrįstos priežasties“ šio klausimo svarstyti kartu su projektu. LBA pastebi, kad kredito įstaigų mokestinė aplinka Lietuvoje nuosekliai bloginama jau kelerius metus iš eilės.
Čia veikiantys bankai nuo 2020 m. moka į šalies biudžetą trečdaliu didesnį pelno mokestį nei visi kiti šalyje veikiantys ūkio subjektai, t. y. 20 proc. vietoje įprastinių 15 proc., o 2021 m. laikinas mokestis buvo pakeistas nuolatiniu.
