Dalis tos istorijos, kuria didžiuojamės, iš kurios semiamės stiprybės, jau prieš septynerius metus buvo perkelta į internetą. Portalas ldkistorija.lt jau yra pamėgtas daugelio Lietuvos istorijos mylėtojų. Per tą laiką portalą aplankė apie 60 tūkst. lankytojų.
„Šiuo tinklalapiu labai džiaugėsi istorijos mokytojai, nors jo turinio visai nederinome su mokyklų programomis ar vadovėlių turiniu“, – prisimena projekto „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vartai“ vadovas Žilvinas Jančoras.
Mažiau teksto, daugiau vaizdų
Tačiau šiandien portalo kūrėjai pasirengę įgyvendinti daug naujų idėjų. „Pastebėjome, kad žmonėms labiau patinka ne tekstu, bet įvairiomis audiovizualinėmis formomis pateikta informacija: paveikslėliai, animacija, įgarsinimas. Todėl dabar, gavę ES finansavimą, šį projektą tęsime. Tęsinį pavadinome „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vartai“ – čia stengsimės sukurti ir pateikti kuo daugiau audiovizualinės medžiagos“, – sako pašnekovas.
Mūsų istorija labai įdomi, tik kartais patys to nematome.
Pasak jo, įvairius techninius sprendimus – animuotus arba vaidybinius pasakojimus, atkuriamąją dokumentiką – diktuos pasirinktos istorijos.
„Jeigu bus pasakojama, istorija, kuri vyko kokiame nors Vilniaus požemyje, ir šiandien ta vieta yra išlikusi, be abejo, bus filmuojama. Jeigu kalbėsime apie pastatą, kurio jau nėra – beliks animacija, rekonstrukcija“, – pasakoja Ž. Jančoras.
Šiuo metu portale ldkistorija.lt yra apie 700 straipsnių, tačiau kol kas tik maža jų dalis yra parengti kaip animuoti pasakojimai, kuriuos įgarsina diktoriaus balsas.
Jaunimas – reikliausia auditorija
LDK istoriją viešinti internete buvo nutarta ne atsitiktinai. „Buvo atlikta apklausa, kuris gi istorijos periodas labiausiai domina jaunimą. Ir paaiškėjo, jog būtent LDK laikotarpis“, – sako Ž. Jančoras.
Jo teigimu, sukurti portalą jaunimui nuspręsta ne tik norint paskatinti jaunus žmones domėtis savo šalies istorija, bet ir todėl, kad jie yra pati reikliausia auditorija, kuriai reikia ir inovatyvių technologinių sprendimų, ir įdomaus pateikimo, ir kokybiškų vizualizacijų.
„Jeigu sukuriama tai, kas patrauklu jaunimui, paprastai būna priimtina ir visiems kitiems. Mūsų tikslas buvo ir yra sudomint ir supažindinti su Lietuvos istorija kuo daugiau žmonių“, – sako Ž. Jančoras. Pasak jo, šiandien pagrindinis tikslas – sukurti vizualiai patrauklų, visuomenei prieinamą ir lengvai suprantamą turinį. Pirmųjų rezultatų tikimasi jau po poros metų.
Popsas, bet mokslinis
„Žinios apie mūsų istoriją turi sklisti. Nebijau žodžio popsas. Bet jis turi būti paremtas istoriniais faktais. Visi žinome, kaip A. Bumblauskas pasakoja apie Lietuvos istoriją. Jis daro puikų šviečiamąjį darbą. Tačiau ne jis vienintelis gali tai daryti. Galima žinias skleisti kitomis formomis, platinti kitais kanalais. Svarbu, kad istorijos mokymasis nebūtų nuobodus datų ir faktų kalimas, bet suprantamas ir paprastas visiems“, – sako Ž. Jančoras.
Jis pasakoja, kad pirmajam projektui visą medžiagą parengė profesionalūs istorikai, todėl čia nėra nei nepatvirtintų faktų, nei literatūrinių interpretacijų, klaidų ar netikslumų.
Dabar visą turinį kurs taip pat tik profesionalūs istorikai. Galima tik spėlioti, kokias įdomias ir mažai žinomas istorijas jie nuspręs viešinti. Jas kitiems specialistams teks perteikti įvairiomis audiovizualinėmis formomis, visas savo vizijas bei kūrybinius sumanymus derinant su mokslininkais.
Mes pateiksime tik tuos faktus, kurie yra istoriškai įrodyti.
„Labai svarbu, kad visi projekte dirbantys specialistai bendradarbiautų, nes kuriant ir ldkistorija.lt vizualinę medžiagą istorikai turėjo labai daug darbo. Būna, kad dalininkas ką nors nupiešia, tačiau ateina istorikas ir sukritikuoja – šitas elementas atrodė ne taip, tuo laikotarpiu katės Lietuvoje negyveno ir t.t.“, – prisimena Ž. Jančoras ir sako, kad visi piešiniai analizuojami iki smulkiausių detalių, kad kuo tiksliau perteiktų istorinę tikrovę.
„Mes pateiksime tik tuos faktus, kurie yra istoriškai įrodyti, ten, kur bus interpretacijos, tai ir bus aiškiai įvardinta, pasakyta. Kartais norint tęsti pasakojimą būtina užpildyti nežinomas, trūkstamas vietas. Tai bus daroma pabrėžiant, kuri informacija istoriškai tiksli, o kur – spėjimai, interpretacijos. Šį kartą daugiau dėmesio skirsime kasdienybės istorijai, buičiai, nes didieji įvykiai yra pakankamai gerai žinomi ir išviešinti“, – žada Ž.Jančoras. Ir pabrėžia, kad šio projekto išskirtinumas – moksliškumas.
Iš naujo pažinti Vilnių
„Jeigu praeitame projekte stengiamės plačiau apžvelgti lietuviškąją LDK dalį, tai šiame daugiau dėmesio norime skirti Vilniui. Nors apie mūsų sostinę prirašyta knygų, tačiau šio miesto istorija nėra iki galo pažįstama. Norime papasakoti dar nežinomas, bet labai įdomias istorijas, kurių sostinėje būta iš tiesų daug“, – pasakoja Ž. Jančoras.
„Tai buvo labai daugiatautis, tolerantiškas miestas. Čia gyveno žydai, vokiečiai, lenkai, rusai. Vilniaus architektūrą kūrė geriausi italų architektai ir menininkai, vokiečių inžinieriai ir meistrai. Papasakojus šių žmonių istorijas, visai kitaip atrodytų Vilnius. Kaip lietuviui malonu nuvažiuoti į užsienį ir ten atrasti kažkokius savo tautiečių pėdsakus, taip ir bet kurios tautybės žmogui tai yra svarbu“, – įsitikinęs Ž.Jančoras.
„Mūsų istorijoje tolerancijos daug daugiau nei ano meto Europoje. Kodėl to neparodžius, neišeksponavus?“, – svarsto pašnekovas.
Šį kartą LDK istorijos portalas bus kuriamas ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Apie Lietuvos istoriją galės sužinoti ne tik užsieniečiai, bet ir emigracijoje gyvenantys ir jau lietuviškai nekalbantys arba sunkiai skaitantys lietuviai. Tokia informacija bus tikras lobis ir gidams, kurie galės rengti naujas ekskursijas.
Pats laikas įkurti Sąjūdžio muziejų. Gera būtų jame kartais sutikti dar gyvus istorijos liudininkus ir kūrėjus.“
„Projekto tikslas – kuo didesnė sklaida ir aktyvesnis naudojimasis. Tai ne komercinis projektas, visą jau esančią, kaip ir būsimą medžiagą, gali bet kas imti ir naudoti. Užtenka įdėti nuorodą į tinklalapį.
Labai viliuosi, jeigu turinys bus kokybiškas, jis ims sklisti ir per kitus informacinius kanalus: išnaudosime socialinius tinklus, įvairias internetines platformas“, – ateities planais dalijasi Ž. Jančoras ir viliasi, kad 2020 metais, kai pasibaigs šis projektas, atsiras ir kitų, skirtų Lietuvos istorijai.
„Turime minčių ir sumanymų sukurti virtualų projektą apie Naujuosius amžius, net teikėme paraišką projektui apie okupacijos laikotarpį nuo 1940 iki 1990 m. Tačiau kol kas šiam sumanymui įgyvendinti lėšų negavome. Reiktų parengti medžiagą ir apie sovietinės okupacijos laikotarpį. Dabartinis jaunimas neįsivaizduoja šešto ar septinto dešimtmečio realijų, apie kai kuriuos dalykus klausti net nekyla mintis. Kad ir apie buitį. O klausti dar turime ko“, – sako Ž. Jančoras.
Baigdamas pokalbį projekto vadovas sako, kad visa mūsų istorija labai įdomi, tik kartais patys to nematome: „Lenkijoje, Gdanske, lankiausi Solidarumo muziejuje. O mes neturime Sąjūdžio muziejaus. Daugeliui atrodo, kad tai buvo dar taip neseniai. Tačiau auga karta, kuri to nepatyrė. Miršta liudininkai.
Dabar pats laikas surinkti būtų visą tą medžiagą – nuotraukas, prisiminus, daiktus. Ir kaip gera tame muziejuje būtų kartais sutikti dar gyvus tos istorijos liudininkus ar kūrėjus.“
