Kai Anglija tapo ne tokia patraukli migrantams, laimės ieškotojai iš kitų žemynų pradėjo dairytis alternatyvų. Buvusi Didžiosios Britanijos kolonija Malta – viena iš jų.
„Ir lietuviai šią salą jau vis dažniau atranda ne tik kaip saulėtą atostogų kraštą, bet ir kaip šalį, kurioje galima užsidirbti. Bet už tautiečius žymiai vikresni afrikiečiai ir azijiečiai“, – pastebi daugiau nei 15 metų įdarbinimo sferoje dirbantis ir migracijos tendencijomis besidomintis T.Mikalauskas.
Už lietuvius vikresni – afrikiečiai ir rytiečiai
Malta – maža, bet turtinga lengvatinio apmokestinimo šalis: didelius pelnus vietiniams neša puikiai išplėtotas turizmas ir sudarytos palankios sąlygos verslui bei investicijoms. Prieš aštuonerius metus joje įsikūręs, anksčiau daug laiko Jungtinėje Karalystėje praleidęs T.Mikalauskas gyvenimą Maltoje ir Anglijoje vengia lyginti, nes atmosfera, aplinka tose šalyse – visai kitokia.
„Didžiojoje Britanijoje galima užsidirbti daugiau, bet ir pragyvenimas ten žymiai brangesnis, be to, daugiau skubos, spaudimo. Visai įprasta, kad kai Londone bent keliomis minutėmis vėluoja metro ar traukinys, žmonės šią informaciją puola fotografuoti, kad darbovietėje turėtų kaip pasiteisinti, dėl ko atėjo ne laiku. Malta – pietietiško charakterio: čia stresas nebūdingas, saulės ir jūros lepinami žmonės įpratę mėgautis gyvenimu, tad ir darbdaviai – draugiškesni“, – pasakoja lietuvis.
Maltoje minimali alga – 750 eurų. Toks atlygis, anot T.Mikalausko, paprastai siūlomas padavėjoms, bet antra tiek jos dar užsidirba arbatpinigių. Statybininko vidutinė alga – apie pusantro tūkstančio eurų. „Jei pats vienas nuomojiesi butą, nuo algos pakankamai lieka pragyvenimui, bet jei nuomojiesi kambarį, tai galima ir nemažai atsidėti bei sukaupti santaupų“, – palygina T.Mikalauskas.
Jis sako, kad lietuviai, kaip ir kiti Baltijos šalių gyventojai, Maltoje gali pritapti ganėtinai lengvai. Jie – Europos Sąjungos piliečiai ir krikščionys, taigi maltiečiams kultūriškai artimi. Tačiau pastaruoju metu ši Viduržemio jūros sala nepalyginamai didesnių būrių atvykėlių sulaukia iš Azijos.
Migrantai – legaliam darbui
„Maltoje darbuotojų ypač trūksta greitojo maisto ir kavinių tinkluose, statybose, logistikoje. Darbdaviai, paskubomis pasamdę kone bet ką iš bet kur, nusivilia. Būna, maltietis priima dirbti afrikietį ar indą ir stebisi, kad šis tiek nedirba, kiek buvo tikėtasi, ir dar kad toks įžūlus. Nesusipratimus paaštrina mums, europiečiams, svetima elgesio kultūra, visai kitoks požiūris“, – problemas, su kuriomis susiduria darbdaviai, išskiria T.Mikalauskas.
Šiais metais jis lankėsi Indijoje, Šri Lankoje ir Nepale, šiose Pietų Azijos šalyse įsteigė nuosavos įmonių grupės „Tomas international“ atstovybes, kurios plėtoja verslą keliomis kryptimis, tarp jų – turizmas bei tarpininkavimas dėl europietiškos, taip pat lietuviškos, produkcijos į šį regioną. O kad Maltą pasiektų tik kvalifikuota ir patikimesnė darbo jėga iš Azijos, T.Mikalauskas pradėjo bendradarbiauti su valstybiniais darbuotojų parengimo centrais bei institucijomis.
„Pagrindinis tikslas – padėti Maltos darbdaviams sutaupyti, kad jiems patiems nereikėtų migrantų ruošti darbams, o jie jau gautų kvalifikuotus specialistus, ir nebepasikartotų situacijos, kai atvykėlis naujoje aplinkoje nepritampa, ištempia vos kelis mėnesius, ir įmonei vėl reikia ieškoti, kas jį pakeistų“, – paaiškina T.Mikalauskas.
Jis teigia, jog į atranką dėl darbo Maltoje patenka jau tinkami kandidatai – patirties turintys asmenys. Tuomet jie savo šalies sostinėse, pavyzdžiui, indai Delyje ar nepaliečiai Katmandu, valstybiniame darbuotojų parengimo centre klausosi dar dviejų mėnesių kursų, jų metu tobulina įgūdžius bei susipažįsta su darbo reikalavimais ES.
„Specialiai paruošti darbininkai iš tolimų kraštų, atvykę į Maltą, jau žino, kokį darbą dirbs, kokios tvarkos tikėtis, kaip bendrauti su darbdaviais europiečiais. Tuomet nė vienai iš pusių – nei darbdaviui, nei naujam darbuotojui – nebebūna didelių staigmenų“, – priduria verslininkas.
Ar Lietuva suviliotų būrius indų?
T.Mikalauskas pripažįsta, jog, augant pasaulyje terorizmo grėsmei ir aštrėjant konfliktams tarp vietinių bei migrantų bendruomenių, pigesnės darbo jėgos stingančioms Europos šalims nauju iššūkiu tampa ne tik darbo kokybė, bet ir saugumas.
„Migrantų srautų visiškai sustabdyti neįmanoma, bet galima pasiekti, kad reikalingi specialistai ar darbininkai į Europą patektų tik legaliai ir nekeltų grėsmės. Kad į Maltą nepraslystų įtartini, agresyvūs asmenys ar aferistai, tikriname visų kandidatų biografijas, dokumentus. Kita vertus, ir patys migrantai gali jaustis saugiai, kai žino, kad bus įdarbinti tik legaliai ir aiškiomis sąlygomis. Taip jie išvengia vergystės, kai neteisėtiems darbdaviams ar tarpininkams amžinai lieka skoloje, ir dar būna įtraukiami į juoduosius migracijos sąrašus“, – atvykėlių iš Azijos atrankos užkulisius atskleidžia T.Mikalauskas.
Pokyčius Europos darbo rinkoje bei migracijoje sekantis verslininkas tikina, kad Lietuva ekonominių migrantų iš tolimų Azijos šalių šiuo metu visiškai nevilioja. Esą jei, pavyzdžiui, indai ir susidomi gyvenimu Lietuvoje, tai dažniausiai ne dėl darbo ar verslo galimybių, o dėl tramplino į kitas Šengeno ir ES šalis.
„Lietuvoje dar nėra tokios didelės darbo jėgos tuštumos. Svarbiausia – Lietuvoje, kitaip nei, tarkime, kaimyninėje Lenkijoje, algos per mažos, kad šalis net skurdesniems Rytų regiono gyventojams atrodytų patraukli materialinei gerovei susikurti. Todėl čia migracijos mastai, ypač – iš Pietų, Pietryčių Azijos pusės, palyginti menki“, – pastebi T.Mikalauskas.